Nacionaliniai kino apdovanojimai „Sidabrinė gervė“ Vilniuje rengiami jau 13-ą kartą. Birželio 5-ąją raudonuoju kilimu į LDK valdovų rūmų kiemą, kuriame vyks prestižinė ceremonija, žengs apdovanojimų nominantai ir svečiai.
Šių metų kino apdovanojimų rengėjai sako, kad gervės atskrenda laiku, kai išryškėja pamatinės vertybės, fundamentalūs darbai, besąlygiškas kino kūrėjų atsidavimas darbui, idėjai. Ir Sidabrinės gervės per audrą atskrenda ne šiaip į kino žmonių šventę, vakarėlį – šis renginys įgauna dar gilesnę prasmę, dar sodresnę pagarbos didiesiems spalvą.
Menininkas Algis Kriščiūnas, „Sidabrinės gervės“ organizatorių pakviestas bendradarbiauti, nutapė unikalų paveikslą „Birds and the Wind“, kuris po apdovanojimų bus parduotas aukcione, o už jį gauti pinigai bus paaukoti Ukrainai. Pagrindinė A.Kriščiūno paveikslo mintis – didis žmogus stovi audroje, mažas ieško užuovėjos – tapo ir paties renginio šūkiu. Motyvas „Didelis ir mažas“ nekart nuskambės ir ceremonijos programoje.
Nesiskųsdavo ilgomis pamainomis
Daugeliui iš televizijos ekranų jau pažįstamas devynmetis Teodoras Lipčius – gitaristo, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docento Sauliaus ir aktorės Martos Lipčių vyresnėlis sūnus. Šių metų Sidabrinių gervių nominacijų sąraše vaiko pavardė puikuojasi tarp geriausių aktorių vyrų – čia Teodoras nominuotas už vaidmenį filme „Didelis mažas stebuklas“.
Pasak tėvo S.S.Lipčiaus, jau nuo mažų dienų berniukas buvo imlus muzikai – niūniuodavo daineles, puikiai pagaudavo išgirstą melodiją. Trečius metus M.K.Čiurlionio menų mokykloje besimokantis Teodoras turi absoliučią klausą, groja ne vienu instrumentu, dainuoja. Vaikas grojo ir mušamaisiais, vadinamaisiais mėnulio būgnais, dainuodamas konkurse „Dainų dainelė“ grojo kachonu. Mokykloje pagrindinis jo instrumentas yra violončelė ir, žinoma, fortepijonas.
„Kasdienybėje jis groja viskuo, ką randa po ranka. Kai neturi šalia instrumentų, pietaudamas būgnuoja į stalą ir taip kuria savo ritmus.
Mes su žmona esame laimingi savo srities profesionalai, mūsų kelias, žinome, nelengvas, bet įdomus ir labai spalvingas. Tokio kelio tikrai linkime vaikams ir džiaugiamės, kad jiems tai įdomu. Teodoro potraukis prie muzikos paskatino ir begalinį potraukį prie scenos“, – sakė berniuko tėvas.
T.Lipčiaus scenos kelias prasidėjo nuo koncertų, o kiek vėliau pirmieji aktoriniai bandymai buvo filmuojantis keletoje reklamų, televizijos seriale ir trumpametražiame filme. Tėvai matė, kad prieš kameras sūnus jaučiasi puikiai, jam įdomu, jis nepavargsta ir nesiskundžia, net jei reikia filmuotis visą pamainą.
„Jokiose atrankose nedalyvavome, tad žinia, kad Teodorui siūlomas vaidmuo filme „Mažas didelis stebuklas“, tikrai buvo labai netikėta ir, žinoma, puiki. Ką jau kalbėti apie tai, kad sūnui buvo siūlomas pagrindinis vaidmuo. Ir su ne bet kuo, o su aktoriumi Giedriumi Savicku – abu su žmona esame dideli jo gerbėjai“, – pasakojo S.S.Lipčius.
Sūnaus nominacija „Sidabrinės gervės“ kino apdovanojimuose Sauliui – didžiulis jo talento įvertinimas. Jis neslepia – tai buvo ir staigmena, ir džiaugsmas.
„Mudu su žmona be galo didžiuojamės Teodoru, būti nominuotam Sidabrinei gervei – didžiulis pasiekimas. Sūnus apdovanojimų nesureikšmina, jis vaikiškai naivus, o dalyvavimas jam svarbiau nei įvertinimas. Laimėjimai, lenktynės, konkurso rezultatas jam nėra svarbu, po pasirodymo jis lekia padūkti su draugais. Kita vertus, tai, kad jam svarbu ne rezultatas, o procesas, taip pat džiugina“, – pasakojo tėvas.
Saulius patikino, kad filmo kūrimo procesas Teodorui buvo be galo įdomus, – juk filmavimai ne visada vyko iš eilės, o sūnus turėjo daugiausia pamainų iš visų aktorių. Vaikas atrado puikų kontaktą su režisieriumi Justinu Krisiūnu.
„Teodoras tiesiog elgėsi natūraliai, man džiugu, kad jo vaidmuo – neperspaustas, nepervaidintas. Žinoma, jaudulys einant žiūrėti premjeros buvo didžiulis. Be galo didžiavomės Teodoru“, – šypsojosi gitaristas ir patikino, kad sūnus savo ateitį sieja su scena – muzika ir vaidyba.
Nominacija – jau ir taip didžiulis apdovanojimas
Aktorė E.Jackaitė neslepia – kai Elijas gavo pasiūlymą atlikti pagrindinį vaidmenį kino juostoje „Drugelio širdis“, labai nudžiugo, bet visai nenustebo.
„Tikiu savo vaiku. Man kiekvieną dieną, kaip, matyt, ir visoms mamoms, jis atrodo ypatingas. Nuo kūdikystės jo drąsa, smalsumas, gražumas, didelė širdis mane žavėjo ir žavi.
Esminis mano klausimas buvo – kiek jis pats to nori? Elijas vengia dėmesio, nenori kalbų, kurios, žinoma, pasiveja ir mokykloje“, – pasakojo Eglė.
Moteris atvira – sūnui šis vaidmuo buvo iššūkis pirmiausia dėl to, kad jam reikėjo sukurti Juozapo personažą. Mat berniukas, kurį Elijas vaidino, nepanašus į jį.
„Vienas išvažiuodavo kelioms savaitėms be manęs – juk aš filmavausi tik keliose pamainose, mano vaidmuo šiame filme nėra didelis. Su specialiai jam iš gipso išlieta liemene, kuri varžo judesius ir yra nelengva, vilnoniu megztiniu, kai lauke 30 laipsnių karščio.
Nelengva buvo ne tik fiziškai – kurdamas šį vaidmenį Elijas save varžė. Komforto tikrai nebuvo. Taip, mano sūnus jautrus, turi gražią sielą – kaip ir jo personažas, bet gyvenime jis – lyderis iš prigimties, charizmatiškas ir tikrai ne skriaudžiamas vaikas. Kamera jį myli, bet savo veržlią ir aktyvią prigimtį filme reikėjo užspausti“, – sakė aktorė.
Patyčių tema, nagrinėjama filme, Elijui pažįstama tik iš kitos pusės – jis visada teisingas ir niekada nebūna abejingas, kai kas nors skriaudžiamas. Eglė pamena, kaip sūnus labai susidraugavo su berniuku, iš kurio mokykloje buvo tyčiojamasi, – lyderio žodis nuramino visus, kurie užgauliojo mokyklos draugą.
„Elijas turi tvirtą stuburą, tie, kurie tampa jo draugais, yra jo globojami. Į pasaulį jis žiūri su meile, neabejingai, nors, kaip ir visi vaikai, ir siunta, ir išdykauja“, – teigė E.Jackaitė.
Aktorė tikina – tai, kad sūnus nominuotas Sidabrinei gervei, kad pastebėtas komisijos ir žiūrovų, – jau apdovanojimas. O Elijas į šią žinią reagavo santūriai, emocijos nebuvo gausios.
„Pamenu, kai jis mane, nominuotą už vaidmenį spektaklyje, lydėjo raudonuoju kilimu į Auksinių scenos kryžių apdovanojimus, buvo dar visai mažutis. Tą akimirką, kai ekrane rodė mus, nominantes, jis manęs paklausė: „Mama, o kas bus, jei tavęs neišrinks?“ Jis taip tvirtai tą akimirką manimi tikėjo!
O dabar mama lydės sūnų, kuris nominuotas kino apdovanojimui. Man tai bus didžiulė šventė, o Elijui – laiptelis jo biografijoje. Tai svarbu. Jei jis eis šiuo keliu – dabar tas jo kelias ir prasideda.
Pamenu, kai visa šeima žiūrėjome filmo „Drugelio širdis“ premjerą Klaipėdoje, po seanso neapsakomai gera buvo girdėti vyresnėlio Jokūbo, kuris yra profesionalus režisierius, gražiausius žodžius, skirtus mums abiem. Jis sakė: „Tikėjausi pamatyti filme brolį ir mamą, o pamačiau Juozapą ir jo šeimą.“ Elijas filme – tikra dovana, Jokūbas jį pavadino kino perlu“, – abiem sūnumis didžiavosi laiminga moteris.
Paauglė atrankoje atsidūrė netyčia
Aktorius J.Bareikis su žmona Dominyka augina tris dukras – septyniolikametę Barborą, trylikos metų Severiją ir septynmetę Liuciją. Vyriausioji Barbora režisierės Linos Lužytės filme „Pilis“ filmavosi būdama trylikos metų.
„Žinoma, smagu. Kita vertus, jai daug atsakomybės. Mums su žmona Dominyka gera, kad Barboros elgesys ir vertybės po apdovanojimo Nacionaliniuose Lietuvos kino apdovanojimuose ir po šios nominacijos nepasikeitė. Esame daug apie tai kalbėję“, – pasakojo trijų dukterų tėvas.
Jokūbas nemano, kad dukra sąmoningai seka jo pėdomis. Mat ir filme „Pilis“ paauglė atsidūrė tarsi netyčia – su tėčiu nuvyko į jo atranką, čia buvo pasiūlyta nusifotografuoti, palikti savo duomenis ir jai.
„Jai tam nereikėjo didelių pastangų, bet labai patiko. Tos galimybės atsirado natūraliai, nei mums skatinant, nei jai ruošiantis“, – sakė J.Bareikis.
Vyras įsitikinęs, kad pagrindinis vaidmuo Barborai buvo garbė, bet kartu ir didžiulė atsakomybė.
„Ji labai jauna, savo vertinimus gali turėti ir mokyklos aplinka, ir draugai. Tai išbandymas ir pasitikrinimas – tiek savęs, tiek tų, kurie tave supa. Tokios situacijos jaunam žmogui turi kitokią kainą nei suaugusiam žmogui, kuris jau gali vienareikšmiškai tik džiaugtis – jis siekė, studijavo, tikslingai ėjo savo keliu, laimėjo atranką, vaidino ir buvo nominuotas. Būti nominuotam – garbė, bet kartu tai ir įpareigoja“, – pažymėjo aktorius.
J.Bareikis nėra tikras, kokią specialybę baigusi mokyklą norėtų rinktis dukra ir ar rinksis aktorystę.
„Matyt, tai bus kokia nors meninė kryptis, bet tiksliau nepasakysiu“, – šyptelėjo vyras.
Nors šeima sąmoningai ir nesistengė kalti geležies, kol karšta, „Pilis“ – ne vienintelis filmas, kuriame filmavosi aktoriaus vyresnėlė.
Kaip jaučiasi tėvas, atėjęs į kino filmo, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka jo dukra, premjerą?
„Jausmai sumišę – ir jaudiniesi, ir labai sergi už tai, kas vyksta ekrane. Kartu džiaugiesi, nes manau, kad jai pavyko. Nors esu šeimos narys, nesu linkęs tik girti: jei matau klaidų, jas aptariu. „Sidabrinė gervė“ – gerbiami kino apdovanojimai Lietuvoje, Barboros darbas buvo pastebėtas, ją išskyrė – žinoma, kad didžiuojuosi ja“, – pabrėžė J.Bareikis.
