Vestuvių datos pasirinkimas
Pietiečiai – prietaringi žmonės. Dauguma porų stengiasi santuokos sakramento nepriimti antradieniais, penktadieniais ir šeštadieniais, nes mano, kad šiomis dienomis sudaryta sąjunga atneš tik kančias. Ši tradicija gyvuoja iki šių dienų ir viena iš priežasčių – tikėjimas. Penktadienį buvo sukurta velnio dvasia, o antradienio pavadinimas siejamas su karo deivės Marte vardu (Martedi), todėl manoma, jog poros sumainiusios žiedus šiomis dienomis prisišaukia nelaimes. O laimingiausia diena laikoma – sekmadienis, kuris simbolizuoja vaisingumą ir sėkmę.
Metų laikai taip pat turi savo reikšmę. Jei Lietuvoje visi trokšta vestuves iškelti vasarą, tai Italijoje priešingai – žiemą. Žiemos periodu susituokusi pora, sau prišaukia darną, švelnius jausmus ir pagarbą. Jaunieji pasirinkę įžadus priimti rudenį, pasak prietarų, rizikuoja savo finansine padėtimi.
Priešvestuviniai ritualai
Dar nuo romėnų laikų italai šventai tiki, kad Kupidono strėlių antgaliai buvo iš deimantų, kurie simbolizuoja neblėstančią meilės aistrą, todėl jei tik vyras išgali visada būsimai žmonai dovanoja žiedą su deimantu.
Nuotaka eidama prie altoriaus dėvi tik žalios spalvos apatinius, o iki vestuvių dienos nenešioja jokių aukso papuošalų, išskyrus sužadėtuvių žiedą, nes tikima, kad tik tokiu atveju santuoka bus nusisekusi.
Itin sena tradicija, kuri vis dar vyrauja pietų Italijoje, kad nuotaka paskutinę naktį prieš priimdama santuokos sakramentą nakvoja tėvų namuose. Vidurnaktį, prieš jos langus, būsimas vyras kartu su artimiausiais draugais dainuoja serenadą ir atneša gėlių puokštę.
Tradicija, kad jaunikis negali pamatyti nuotakos iki santuokos sakramento priėmimo vyrauja daugelyje pasaulio valstybių, tačiau kai kuriuose Italijos regijonuose yra priimtina, jog ir pati moteris negali matyti savo atvaizdo iki tol, kol bus apsirengusi vestuvine suknele.
Vestuvių ceremonija
Po oficialios ceremonijos dalies jaunieji svečiams dovanoja cukruotus migdolus, kurie simbolizuoja tvirtumą ir pilnatvę, o jų saldžiai kartus skonis – gyvenimą.
Kiek retesnė, tačiau vis dar pasitaikanti tradicija, kuri atsirado XIV amžiuje, kad vyras nuėmęs keliaraištį nuo moters kojos jį suplėšo ir išdalina svečiams, mainais į nedidelę piniginę auką jauniesiems.
Italų meilė kokybiškam maistui ir vynui yra nenuginčijama, todėl visų švenčių metu dengiami U formos stalai, o pagrindiniu šventės akcentu tampa pokalbiai su artimaisiais, todėl italų neišvysite žaidžiančių žaidimus vestuvių metu.
Svečiai negali dėvėti baltos spalvos drabužių. Nepriklausomai nuo to, ar nuotaka vilkės baltą vestuvinę suknelę, ar ne, tą dieną visiškai balti drabužiai yra draudžiasi visiems, išskyrus jaunąją.
Tiesa, nenusisekus santuokai ir išsiskyrus vestuvinis žiedas privalo būti grąžintas vyrui, nes dažniausiai tai yra šeimos relikvija, kuri yra perduodama iš kartos į kartą.
