Ir vis dėlto, praėjusių metų balandžio mėnesį, vos daugiau nei po metų, kai buvusiam kūrybos vadovui Johnui Galliano buvo mesti kaltinimai alkoholio ir narkotikų vartojimu bei antisemitinės veiklos kurstymu, „Dior” paskelbė apie naują kandidatą į šias pareigas – 45-erių metų R.Simonsą.
Šis sprendimas sukėlė dviprasmišką reakciją tiek įmonės viduje, tiek ir už jos ribų. Ne dėl to, kad jis pasirodė esąs visiška J.Galliano priešingybė, kuris garsėjo ekstravagantišku stiliumi, ir ne dėl to, kad jis buvo atleistas iš pareigų „Jil Sander” mados namuose, kad užleistų vietą prekės ženklo įkūrėjai. O todėl, kad, kaip pasakė vyriausioji „Musée des Arts Décoratifs” mados ir tekstilės namų kuratorė Pamela Golbin, „Dior” pakeitė nūdienos prabangos suvokimą. Šiuo sunkiu politiniu ir ekonominiu laikotarpiu „Dior” pasirininko labai talentingą ir apdairų žmogų.
R.Simonsas yra vienas iš naujos kartos dizainerių profesionalų. Kartu su savo bendraamžiais Sarah Burton iš „Alexander McQueen”, Phoebe Philo iš „Céline”, Frida Giannini iš „Gucci” ir Christopher Bailey iš „Burberry” mados namų, jis yra dizaineris kolaborantas, o ne dizaineris diktatorius. Anot „Dior” generalinio direktoriaus Sidney Tolenado, patvirtinus šį sprendimą, jam paskambino “Jil Sander” prekės ženklo pirmininkas Fraco’as Pene’as ir pagyrė už teisingą pasirinkimą.
„Buvo laikas, kai nauji „Dior” dizaineriai norėjo viską pakeisti. Tačiau dabar jie supranta, kad ne „Dior” turi prisitaikyti prie dizainerio, o dizaineris prie „Dior”, -teigia S.Toledano.
Taigi kokia yra šių mados namų esmė? Anot R.Simonso - moteriškumas ir bendradarbiavimas. Tai gali skambėti kiek keistai, tačiau dizaineris pabrėžia, jog bendradarbiavimas yra mados potekstė - tarp dizainerio ir prekės ženklo, praeities ir dabarties, prekės ženklo ir moterų. „Mada yra tarsi dialogas su pasauliu. Ją suvaldyti yra nevisada paprasta, tačiau ji nenustos egzistuoti,” – teigia R.Simonsas, pasakodamas kodėl myli savo darbą.
„Jis nuolatos mokosi,” – sako moteriškų skrybėlaičių kūrėjas Stephenas Jonesas, kuris jau ne vienerius metus dirba kartu tiek su R.Simonsu, tiek su „Dior”. „Rafas bendrauja su visais. Bendrauja lifte, ateljė,” – teigia S.Tolenado. R.Simonsas įsitikinęs, kad „Dior” mados namuose draugiškas bendravimas yra jungiamoji darbuotojų grandis.
Atvykęs į „Dior” Simonsas su savimi atsivedė savo ilgalaikį asistentą Pieterį Mulierį, kuris dabar dirba vyriausiuoju aksesuarų dizaineriu, bei dar vieną darbuotoją. „Kai atvyksta naujas dizaineris mes sukviečiame visus darbuotojus į vieną salę ir jį pristatome, tačiau po prezetacijos R.Simonsas nuėjo susipažinti su kiekvienu darbuotoju atskirai. To aš niekada nesu matęs,” – sako S.Toledano.
R.Simonso darbo taktika daugelį „Dior” darbuotojų nustebino. Jo pirmtakas J.Galliano su darbuotojais daugiausiai bendravo per savo asistentą Steveną Robinsoną, po kurio mirties 2007-aisiais prisidėjo ir dizainerio nuosmukis. Tačiau R.Simonsas elgiasi atvirkščiai – neapsiriboja bendravimu tik su P.Mulieriu, bet įtraukia ir visą darbuotojų komandą. Dizaineris teigia, jog „Dior” mados namuose save įsivaizduoja kaip milžiniškos mašinos smulkią dalį.
„Aš labiausiai jaudinuosi, kai drabužių dizainas jau yra mano mintyse, tačiau dar neįgijęs fizinės formos. Tuo momentu aš nesu įsitikinęs ar dizainas tinkamas,” – sako R.Simonsas. Kai jis pamato savo kūrybos galutinį variantą, tada sprendžia ar jis yra tinkamas ir kokių atgarsių sulauks. Po R.Simonso pirmos kolekcijos pristatymo pardavimai ženkliai išaugo, o dar svarbiau – pirkėjų amžiaus vidurkis sumažėjo. „Aštuntąjame ir devinajame dešimtmečiuose visi darbai sukosi aplink dizainerį. Tačiau, kai prie jo prisijungė stilistai, viskas apsivertė aukštyn kojomis – buvo neįmanoma moteriai įsiūlyti jai netinkamą įvaizdį. Tačiau aš manau, kad tai yra nuostabu – moterys pačios gali nuspręsti koks įvaizdis joms arčiau širdies,” – dėsto R.Simonsas. Tuo metu jis stabteli, apsidairo aplink kambarį, ištiesia kojas, pasižiūri savo mėlynomis akimis ir paklausia: „Ką manote jūs?”
R.Simonsas šeimoje buvo vienintelis vaikas. Jis užaugo mažame Neerpelto miestelyje, Belgijoje. Jo tėvas dirbo naktiniu sargu kariuomenėje, jo mama – valytoja. Jis lankė katalikišką mokyklą, kurioje vaikai buvo mokomi matematikos, lotynų kalbos ir buvo ruošiami tapti daktarais ar teisininkais. Būdamas aštuoniolikos metų jis dalyvavo mokyklos mugėje ir suprato, jog jį traukia architektūra bei dizainas. Jis įsėdo į autobusą ir nuvažiavo į Genko miestą apžiūrėti vietinio universiteto.
Būsimasis dizaineris tuo metu susidarė įspūdį, jog ten studentai nieko neveikia, tik sėdi ir rūko. Nepaisant to, jis įstojo į industrinio dizaino studijas: „Mokiausi projektuoti 24 alaus butelius talpinančią dėžę,” – prisimena jis studijų laikus. Tarp trečiųjų ir ketvirtųjų jo studijų metų, „Antverpeno šešetukas” – grupelė dizainerių, tokių kaip Anna Demeulemeester ir Driesas Van Notenas – susijungė ir metė iššūkį Paryžiaus, Londono, Milano kūrėjams, pristatydami belgišką madą.
R.Simonsas tuo pasinaudojo. Jis stažavosi pas vieną iš šešetuko narių Walterį Van Beirendoncką.
Esminis lūžis R.Simonso mąstyme įvyko per 1991-ųjų metų Martino Margielos pristatymą. „Atėjau ten galvodamas apie drabužius vienaip, o išėjau kardinaliai pakeitęs savo nuomonę,” - sako Rafas. R.Simonsas išleido savo paties vyriškų drabužių prekinį ženklą 1995-iais ir nuo tada nesustojo (išskyrus šešis mėnesius, kuomet manė, kad jau viskas atsibodo). Antverpene įsikūręs jo prekės ženklas neša 3 milijonų eurų pelną per metus, o jo vardo mados namuose dirba aštuoni žmonės.
2005-aisiais R.Simonso pagalbos paprašė koncernas „Prada Group”, kuriam tuo metu priklausė „Jil Sander” mados namai. J.Sander tais metais jau antrą kartą paliko savo pačios kurtą prekinį ženklą – pirmą kartą ji išėjo 2000-aisiais ir grįžo 2003-aisiais, o po 18 mėnesių vėl atsistatydino. Ir nors R.Simonsui niekada neteko dirbti su moteriškais drabužiais, jis sutiko ir septynerius metus vadovavo „Jil Sander” mados namams, atnešdamas jiems dar didesnę sėkmę, pridėjęs „Jil Sander” rūbams lengvai seksualios estetikos.
Per tuos metus prekės ženklo savininkai pasikeitė du kartus – 2006 metais „Prada Group” pardavė jį privataus kapitalo įmonei „Change Capital Partners”, kuri 2008 metais pardavė jį japonų mados ir pramonės grupei „Onward Holdings”. Praėjusiais metais R. Simonsas liko be darbo, nes J.Sander nusprendė vėl grįžti.
Bet nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Netrukus R. Simonsas atsidūrė “Dior” mados namuose.
Tik pradėjęs čia dirbti jis atsisakė daugelio „Dior” siūlomų paslaugų. Pavyzdžiui, važiuodamas į Antverpeną jis visada vairuodavo pats, tačiau supratęs, jog bet kada gali užmigti, S.Toledano jam paskyrė vairuotoją. (Kas antrą savaitę R.Simonsas praleidžia Antverpene kurdamas savo nuosavą prekės ženklą). Dabar jis prie to priprato ir netgi teigia, jog jam patinka būti vežiojamam, nes tuo metu gali skaityti, kalbėti telefonu ar nusnausti.
R.Simonsas yra pelėda. Jis teigia, jog funkcionuoti pradeda tik dienai įpusėjus ir nors jis į darbą atvyksta 10 valandą ryto, jo darbuotojai žino, kad dar bent pusvalandį jis bus tarsi zombis. Tačiau nueiti miegoti anksčiau nei pirma valanda nakties jam yra labai sudėtinga. Dažniausiai geriausios mintys jam šauna į galvą vėliau nei trečią valandą nakties ir tada jis puola jas užsirašinėti, konspektuoti. Taip pat, jis dažnai rašo trumpąsias žinutes, tačiau kokiu mobiliuoju telefonu naudojasi neatskleidžia, tik teigia, jog jis yra itin senas. Jis dirba labai daug, o jo pagrindinis užsiėmimas laisvalaikiu – meno kūriniai.
Vienintelis R.Simonso blogas įprotis yra rūkymas. Nors ketina mesti, jis sutraukia po pakelį „Marlboro” cigarečių per dieną. Sausio mėnesį jis jau atsisakė „Coca-Cola Zero” gėrimo priklausomybės. Per dieną jis išgerdavo po du, tačiau pradėjęs nerimauti dėl kenksmingų medžiagų kiekio jis nusprendė gerti tik vandenį. Gyvendamas Paryžiuje jis maisto negamina, tačiau grįžęs į Antverpeną virtuvėje užsibūna. O naktiniuose klubuose nesilanko jau kelis metus.
