Visur suspėti jam padeda vokiška drausmė. Disciplina – į jo kraują įaugęs elgesys, padedantis jam suderinti trijų asmenybių gyvenimą: vokiečio, prancūzo ir anglo. Jo gimtoji kalba – vokiečių, jis ir elgiasi kaip vokietis, nors Prancūzijoje kuria prancūziškąją madą, o kalbėdamas angliškai įsilieja į tarptautinę bendriją. Bet pripažįsta, kad tik kalbėdamas vokiškai išlieka savimi.
K.Lagerfeldas – nepaprastai drausmingas, ir tai esąs jo normalus gyvenimo būdas. Jis nenori, kad būtų stebimasi jo vokiška drausme, iš jos šaipomasi ar jos pavydima.
Kūrėjas kuklinasi sakydamas, kad neturi nė mažiausio supratimo, ar yra tikrai įžymus, nors negali ramiai vaikščioti daugelio pasaulio miestų gatvėmis.
Karlas daugiau nei 30 metų kuria mados namams „Chanel“. Ar galima mados pasaulyje atrasti ką nors nauja? „Žinoma, – sako K.Lagerfeldas. – Juk gamoje neatsirado naujų natų, bet vis tiek kuriamos naujos melodijos. Pokyčiai mados pasaulyje pirmiausia susiję su naujomis medžiagų technologijomis. Dabar pasitelkiamas ne tik šilkas, aksomas ir medvilnė.“
– Koks yra geras stilius?
– Į šį klausimą aiškaus atsakymo nėra. Juk kito žmogaus stilius visada turi ko nors netobula. Žinoma, savo apsirengimo stilių gali pagerinti bet kuris iš mūsų. Štai Vokietijos kanclerės Angelos Merkel blogu apsirengimo pavyzdžiu laikau itin plačias kelnes, kurias ji dėvėjo per susitikimą su JAV prezidentu Baracku Obama.
Kanclerė dėl savo apkūnių kūno linijų kelnes turėtų siūdintis pagal užsakymą. Bet nemanau, kad vokiečių politikai labai blogai rengiasi. Beje, kuris prancūzų politikas rengiasi labai skoningai? A.Merkel nelabai nori klausytis patarimų. Dėl savo aprangos stiliaus ji tokia pat kieta, kaip ir politikoje.
– Vis kalbama apie naują modelių kartą. Kokia ji?
– Ji atitinka laiko dvasią. Kiekvienam vaisiui – savas sezonas, priešingu atveju bus neįdomu. Ilgai išsilaikyti ant podiumo gali tik intelektualūs modeliai.
Kate Moss – nepakartojama. Fenomeno negali sukurti jokia rinkodara. Christy Turlington, Claudia Schiffer ir Linda Evangelista – nepavaldžios laikui, nes jos – asmenybės. Beje, jos iki šiol puikiai atrodo: Ch.Turlington vis dar tokia žavi, o Claudia – nuostabi. Yra dar nemažai nuostabių, nepaprastų merginų, bet jos mažiau žinomos.
– Ar svarbu būti mandagiam?
– Taip. Mandagumas – auklėjimo pasekmė. Daugelį vaikystėje auklėjimas įspraudžia į tam tikrus rėmus. To vėliau reikalaujame iš kitų.
Aš to nepatyriau ir su kitais taip niekada nesielgiu. Man reikia mano darbuotojų, kurie manimi tikėtų, bet elgtųsi savarankiškai. Neseniai perskaičiau laikraštyje, kad su žmonėmis esu mandagus ir nuoširdus. Tai esą iš kito laiko atkeliavęs mandagumas. Taip, mane ypač domina ankstesnės epochos, bet mandagumas ir geras auklėjimas turėtų būti amžini.
– Jūs ne tik talentingas dizaineris, bet ir fotografas. Ar toks universalumas netrukdo?
– Man didžiausia prabanga – ramybė. Vis dėlto per metus sukuriu 15 kolekcijų, fotografuoju, piešiu karikatūras. Mielai leidžiu laiką vienas, tuomet galiu įkrauti savo baterijas – skaityti, piešti nežvilgčiodamas į laikrodį.
Bet niekada neatostogauju, nes man tai nuobodu. Suaugusio žmogaus nuobodulys – beveik nusikalstamas elgesys. Kai darbas nėra prievarta, jis tampa malonumu.
Mane traukia fotografija. Neseniai nuotraukose įamžinau šukuosenas. Fotografavimas – logiškas darbo mados pasaulyje tęsinys.
Noriu įamžinti ne tik prabangą. Noriu būti tarp žmonių, būti demokratiškas, todėl neseniai dariau nuotraukas pigių baldų katalogui.
– Ar prabėgę metai keičia požiūrį? Pavyzdžiui, prieš 30 metų homoseksualumą palyginote su plaukų spalva. Koks jūsų požiūris į jį dabar?
– Anuomet apie homoseksualumą kalbėjau taip: „Būdamas vaikas paklausiau mamos, kas yra homoseksualumas. Ji buvo labai atvira ir pasakė, kad tai esą kaip plaukų spalva – nieko ypatinga.“ Ir dabar kartoju: esama šviesiaplaukių, rudaplaukių, esama ir homoseksualų.
Normalu, kad lesbiečių pora turi vaiką. Bet esu prieš, kai pasiturintys vyrai „išsinuomoja“ moters pilvą ir pasilieka vaiką sau.
Manęs neerzina įsivaikinimas, kai pasirūpinama vaikais iš tokių šalių ir tokių gyvenimo sąlygų, kurios nesuteikia jiems deramo išsiauklėjimo. Net jei įtėviai yra du tėvai arba dvi motinos.
– Kaip vertinate apkūnumą?
– Kartą pasakiau, kad atlikėjos Adele figūra truputėlį apvali. Bet anglų žiniasklaida žodį „apvali“ išvertė į žodį „stora“. Tiesa tokia: niekas nenori matyti ant podiumo ar scenos apvalių formų moterų, nors jos pačios mano, kad nėra apvalainos.
Paryžiaus gatvėse kai kurie vyrai atrodo kaip nėščios moterys. Mane tai erzina. Bet dar labiau erzina kai kurios moterys. Žvelgiant į jas man susidaro įspūdis, kad užpakalis ir kojos – tarsi akmens luitas, o skulptorius pamiršo atskirti kūno dalis.
Karlas Lagerfeldas pats renka savo auksines frazes ir vadina jas „karlizmu“. Štai keletas jų:
Labiausiai nekenčiu posakio „senais gerais laikais“. Tai paverčia dabartį antrarūše.
Gali matyti pasaulį pro rožinius akinius, bet niekada nevilkėk rožinės spalvos.
Man svarbūs batai ir aksesuarai, nes su jais visi žmonės – modelio dydžio.
Man patinka visą laiką kurti, jei nekurčiau, būtų nuobodu, o nuobodulys – nusikaltimas.
Pasikeitimas yra sveikiausias būdas išlikti.
Kūryba man – lyg kvėpavimas. Juk neklausiate, kodėl kvėpuojame. Tiesiog tai darome.
Niekada neišeinu į gatvę be savo juodų akinių. Man patinka stebėti, o ne būti stebimam.
Tatuiruotės – baisus dalykas. Tai lyg nuolatinis „Pucci“ suknelės nešiojimas.
Asmeniškumai prasideda tada, kai baigiasi palyginimai.
Vienintelis dalykas, kurį šioje Žemėje dievinu: mokymasis.
Geriausius dalykus, kuriuos per gyvenimą esu sukūręs, aš susapnavau, todėl prie mano lovos visuomet yra užrašų knygelė. ˙
