Stilistė A.Valentaitė: „Kančia neleidžia pūti ir išgrynina sielą“

Asta Valentaitė žmonių vadinama siurbėle, barakuda, lietuviška Pelene, gražiausiu Lietuvos briliantu, geidžiamiausia pobūvių viešnia.

"Ne­keis­čiau nič­nie­ko, jei net ga­lė­čiau vis­ką pa­kar­to­ti iš nau­jo“, - sako A.Valentaitė.<br>"Lietuvos ryto" archyvo nuotr.
"Ne­keis­čiau nič­nie­ko, jei net ga­lė­čiau vis­ką pa­kar­to­ti iš nau­jo“, - sako A.Valentaitė.<br>"Lietuvos ryto" archyvo nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Giedrė Šerpytienė

Jan 17, 2014, 6:03 PM, atnaujinta Feb 17, 2018, 9:55 AM

Per pastaruosius penketą metų šios moters gyvenime nutiko daug dramų: vedybos, skyrybos, karjeros pradžia ir pabaiga...

„Skaudžiausios gyvenimo pamokos, – nusišypso 32-ejų Asta. – Bet juk visos pamokos tik į naudą? Tad nekeisčiau ničnieko, jei net galėčiau viską pakartoti iš naujo.“

2008-ųjų vasara. Sėdime Paryžiuje draugų ratelyje ir aš po ilgo nesimatymo su Asta nustembu: nebeatpažįstu tos tylios, drovios merginos, kurią pažinojau bene dešimtmetį. Visą laiką nuo tos dienos, kai Laimutis Pinkevičius bičiuliams ją pristatė kaip savo gyvenimo draugę. Būdavo, prasėdi su ja prie stalo visą vakarą, o išgirsti tik dvi frazes – „labas vakaras“ ir „viso gero“.

„Tuomet daugiau mokiausi iš vyresniųjų negu pati kalbėdavau“, – lyg ir pasišaipo Asta, kai jai primenu tolimą praeitį.

Tais metais, prieš pat vestuves, pamatau visiškai kitą moterį – bendraujančią, net dominuojančią pokalbyje, garsiai reiškiančią savo nuomonę, tvirtą, net kaprizingą. Laimutis atrodo beprotiškai įsimylėjęs ir nuolaidus, pasiruošęs išpildyti kiekvieną jos įgeidį. „Kas jiems nutiko, kad susikeitė vaidmenimis?“ – klausiu jųdviejų artimiausių draugų. Jie tik gūžčioja pečiais.

Ruduo. Pinkevičiai susituokia ir iškelia prašmatniausias Lietuvoje vestuves. Vos tik atvėsta įspūdžiai, Asta vėl įžiebia apkalbų laužą – nusifotografuoja pirmajam lietuviškam „Playboy“ žurnalo viršeliui.

Ištekėjusi moteris ir taip elgiasi? Tačiau Laimutis į tai žvelgia ramiai, o gal net su šypsena. Pamenu, jis pasakoja, kaip ryte po žurnalo pasirodymo jam skambina draugas ir sako: „Aš su tavo žmona lovoje.“ O vyras atsako: „Tu tik su popierine svajone, o aš dabar apglėbęs gyvą originalą.“

2009-ųjų Valentino diena. Laimutis ją švenčia be žmonos naktiniame klube. O jau po kelių dienų pasigirsta: jie skiriasi. Vyras prasitaria, kad viskas vyksta Astos iniciatyva. Ir stebisi, kodėl po vestuvių ji taip neatpažįstamai pasikeitė. Bet pokytis įvyko daug anksčiau!

Tomis dienomis Astą sutinku per Milano mados savaitę. Pusryčiaujame, ir ji neišlaikiusi pasako: „Maniau, kad vestuvės padės mūsų santykiams. Padariau klaidą. Vaikiškai svajojau apsivilkti nuotakos suknelę...“ Tąkart ji man pasirodo tikra. Be kaukės.

Ir tąkart ja patikiu ir pateisinu – na, kuri iš mūsų nenori ištekėti, pakeisti sugyventinės statuso į žmonos? Bet nepaleidžia nuojauta, kad vestuvės iš tikro buvo labiau gelbėjimosi šiaudas poros santykiams, o ne logiška seka – juk juos skiria dvidešimties metų amžiaus skirtumas, o gyvenimas po vienu stogu išsitęsė net iki aštuonerių metų. O dar tie vaidmenų pasikeitimai...

Juodu niekados nekomentavo skyrybų priežasčių. Tik dabar, šiame interviu, Asta lyg ir prasitarė, kad jos kantrybės taurė persipildė daug anksčiau, negu įvyko skyrybos: „Ilgą laiką daug ką praleisdavau pro ausis, daug ko nemačiau, daug ką toleravau, tačiau nuolat vyrui primindavau, kad mano kantrybė irgi nėra begalinė. Aš juk ne kempinė, kuri gali viską sugerti.“

Bet kam reikėjo palikti tą auksinį narvelį, jei jis visai nebuvo narvelis? Asta galėjo mokytis, dirbti, važinėti po užsienį, kur praleisdavo daugiau laiko negu Lietuvoje. Netgi sakė, jog Paryžius ir Milanas jau buvo tapę antraisiais namais. Niekas netrukdė susitikti su draugais, sportuoti, linksmintis. Buvo apipilta prabangiomis kelionėmis, pramogomis, daiktais... Įprastos atostogos Sen Tropeze Prancūzijoje vasarą ir Karibų Sen Bartelemi saloje žiemą. O gyvenimo be dūmų juk nebūna. Juolab jei jie rūksta ne pirmą dieną, galima jų ir nebeužuosti.

Asta su viskuo sutinka. Bet sako: „Pinigai suteikia tik dalį laisvės, jie toli gražu nėra pagrindinis dalykas. Gyvenimas susideda iš detalių. Nebūna taip, jog atsikeli vieną rytą ir pasakai: „Ai, viskas, skirsiuosi.“ Tarp mudviejų TAI vyko jau kurį laiką. Bet vis tiek buvo sunku priimti sprendimą.“

Kas yra tas „tai“, sugriovęs jos santuoką, gal niekada ir nesužinosime. Žinome tik, kad ji išsikraustė iš vyro namų. „Tapau laisva, bet turėjau išmokti pasirūpinti savimi, – sako Asta. – Galėtumėte mane smerkti, jei, palikusi vyrą, tučtuojau būčiau įsitaisiusi kitame jaukiame lizdelyje, tačiau išėjau į niekur. O dėl skyrybų tiek vyras, tiek moteris turi prisiimti dalį kaltės.“

Bet niekada nei ji, nei jis viešai nesvėrė savo kaltės, nesiaiškino, nedrabstė vienas kito purvais. Nors draugai kalbėjo, kad Astai atsibodo vyro nuotykiai, tad po vestuvių ir ji „pasileido plaukus“.

Tačiau atėję 2010 metai dar nebuvo juodžiausias jos gyvenimo ruožas, nes ji dar dirbo „Vilniaus vartuose“, važinėjo į užsienį užsakinėti kolekcijų. Nepritekliaus nejuto. Dar viskas važiavo iš inercijos. Bet atsirado absoliuti laisvė! Vakarėliai, draugai – ji niekada nesirodė viešumoje viena: nuolatiniais palydovais tapo draugė Asta Dagilienė ir stilistas Mantas Petruškevičius.

„Peties išsiverkti man nereikia“, – kalbėjo tada moteris. Ir neverkė. Užsimiršti padėjo televizijos projektas „Šok su manimi“, kur jos partneriu tapo žavingas Andrius Kandelis. Be to, restoranų, barų, klubų, parduotuvių atidarymai, mados ir muzikos renginiai, kolekcijų pristatymai, dalyvavimas televizijos laidose, fotosesijose, reklamos akcijose, net dizainerės Jurgitos Stakauskaitės apatinio trikotažo demonstravimas...

O ir buvęs vyras dar nenorėjo jos paleisti. „Į Astą daug investuota – nesinori jos atiduoti konkurentams“, – sakė jis, skirdamas ją „Ranga Group“ rinkodaros ir pardavimų vadove, nes „Vilniaus vartai“ jau merdėjo.

Asta prisipažįsta – jai didesnis šokas buvo žinia apie „Vilniaus vartų“ bankrotą negu skyrybos: „Juk laidojau savo kūdikį, kurį nuo pirmos plytos stačiau... Dėl šio projekto atsisakiau net magistrantūros studijų. Bet ištverti padėjo įgimtas optimizmas ir draugai. Seni ir naujai atsiradę. Stengiausi kuo dažniau išvažiuoti į užsienį, užsimiršti, prasiblaškyti.“

Tais metais ji dar atkreipia visuomenės dėmesį skandalinga byla – jos namų tvarkytoja pavagia garsiausių dizainerių („Chanel“, „Yves Saint Laurent“, „Givenchy“, „Gianfranco Ferré“, „Ralph Lauren“, „Roberto Cavalli“, „Alberta Ferretti“) drabužius ir rankines, kurių vertė – beveik 130 tūkstančių litų.

Žurnalistai aprašinėjo kiekvieną jos žingsnį, kiekvieną smulkmeną – nuo kojų nagų lako iki žvairų akių, nuo naujų batų iki akinių, skaičiavo jos kilogramus ir centimetrus, aptarinėjo krūtinę ir šukuoseną, automobilį ir apatinius, sužeistą pirštuką ir kojytę. Dėl to Asta ilgiausiai išbuvo (spėju – ir bus) aukščiausiuose „veido matomumo“ reitinguose.

Bet tikriausiai ne dėl to 2011-ieji moteriai tapo juodžiausi. „Pavargau nuo visuomenės dėmesio, bet nesislėpiau – ko man slėptis? Gyvenau kaip gyvenau. Nebėgau nuo fotografų, bet ir nesiveržiau į sceną. Kaip tik tikslas buvo neužsidaryti namuose ir nenugrimzti į depresiją. Ieškodavau ir rasdavau jėgų atsistoti, eiti, ką nors daryti, – prisimena Asta. – Buvau emociškai išsekusi. Laiką leisdavau uždaresniame draugų rate, savo šeimoje ir apmąstymuose, ką toliau galėčiau daryti toje pačioje srityje ir, dar nenusprendusi, sulaukiau skambučio būti žurnalo stiliste.“

Kam tas darbas? Kad užsimirštų? Dėl statuso? Juk tai ne tie pinigai, iš kurių būtų galima gyventi taip, kaip gyvena?

„Sutikau tikrai ne dėl pinigų, – sako Asta. – Turiu tinkamą išsilavinimą, ilgą laiką dirbau mados srityje, tad išmanau daugiau už dažną šiandien stilistu besivadinantį stilistą. Neužtenka pasakyti – esu stilinga, tai ir kitus galiu stilizuoti. Man tai kūryba, darbas su gražiais daiktais ir žmonėmis, komandinis darbas. Kiti sako: koks jau čia darbas? Bet geram viršeliui sukurti reikia kelių dienų. O kartais net savaičių, kol subrandini mintį, susitari su visais dalyvaujančiais. Man tai ir saviraiška, ir galimybė sukaupti savo darbų albumą, ir įvaizdžio dalis.“

Tad 2012-aisiais jau prasideda šiokia tokia atgaiva. Šalia stilistės darbo Asta imasi demonstruoti Elos Tatarinovos madas, fotografuojasi pristatant mados namų „Vamp“ kolekciją, dalyvauja televizijos projekto „Šok su manimi“ vertinimo komisijoje, reklamuoja Sugiharos grožio terapijos ir chirurgijos klinikos paslaugas, prekybos centrą „Europa“, kavą „Lavazza“ ir kitokius produktus. Tampa Victorios Beckham drabužių linijos veidu. Drąsiausias jos žingsnis – apsinuoginti fotografo Gedimino Žilinsko erotinėms nuotraukoms.

„Mane samdo kaip reklamos veidą, kaip brandžią asmenybę, o ne manekenę. Pinigai? Kokie ten pinigai! Draugams iš draugiškumo padedu. Visada malonu dirbti ir su Juozu Statkevičiumi, ir su Ramune Piekautaite. Nauda? Savireklama ir žiniasklaidos bei visuomenės dėmesys.“

Ruduo ją pradžiugina dar gausesniu darbų derliumi. Su M.Petruškevičiumi ji ima vesti televizijos laidą „Patys pačiausi“ ir laimi galimybę dalyvauti „Martini Royal“ reklamos veido atrankoje. Tiesa, laida trunka vos keletą mėnesių, konkurse ji pasiekia tik geriausiųjų trejetuką, bet mėgaujasi kelionėmis į Milaną, Ibisą, kur ją fotografuoja pats Bryanas Adamsas, užmezga naudingų ryšių ir gauna naujų pasiūlymų.

Tad kas tokia Asta yra šiandien? „It“ mergina“, – juokdamasi atsako A.Valentaitė. Suprask – vakarėlių liūtė, žiniasklaidos medžiojamas veidas, nerūpestingo ir prabangaus gyvenimo simbolis. O paskui surimtėjusi priduria: „Esu jauna moteris, oriai išgyvenusi sunkias gyvenimo permainas ir radusi jėgų nepalūžti, atsistoti ir eiti į priekį.“ Ar nevargina, nepabosta tas viešumas, gyvenimas po didinamuoju stiklu, vakarėliai? „Bet visa tai matomumas, be kurio negaučiau ir komercinių pasiūlymų“, – ramiai paaiškina.

Nejaugi vien iš jų ir gyvena? Asta tyli. Nepasakoja, nei kur gyvena, nei kuo važinėja. Kaip ir nekomentuoja kalbų, kad buvęs sutuoktinis jai įsipareigojo nupirkti 1,5 mln. vertės būstą, automobilį ir dovanoti pusę milijono litų. Nors daug anksčiau buvo kalbama, kad vedybų sutartyje jai buvo skirta 10 milijonų litų. Ji pati kartą prasitarė, jog Laimutis jai liepė pačiai vedybų sutartyje įrašyti norimą skaičių, ir ji parašė nulį, o ką jis paskui prie to nulio prirašė – nesidomėjo.

„Šiandien labiau skaičiuoju, tiek daug neišlaidauju“, – tepasako. Kažin ar ir anksčiau ji daug reikalaudavo ir išlaidaudavo, nes visa ta prabanga, spindėjusi ant jos, buvo labiau vyro, o ne jos kaprizas. Prisimenu, kaip dar iki „Vilniaus vartų“ atsiradimo vienos prabangios parduotuvės savininkai kalbėjo: Asta matuojasi ir sako: „Gal nereikia man to daikto?“ O Laimutis: „Reikia.“ Po skyrybų jų draugai irgi ne kartą mestelėdavo: „Ką užsiaugino, tą ir turi. Pats išlepino...“

Praeityje ant Astos nebūtum radęs nė vieno dalykėlio, kurio etiketėje nesipuikuotų prabangus vardas. Šiandien tą spindesį pakeitė nerėksminga, subtili elegancija, žinomus vardus – nelabai garsūs. Tačiau Asta niekada neatrodo pigiai ir prastai.

„Mano drabužių spinta didelė, bet naujais daiktais papildoma nedažnai – kartą kitą per sezoną. Turiu ir tų garsių vardų, prie jų priderinu naujai atrastus stilingus, kokybiškus, nors ir plačiai nežinomus vardus. Kai kada dizaineriai paskolina. Nors galiu ir šiandien sau leisti nusipirkti brangių daiktų, pasikeitus gyvenimui man jų paprasčiausiai tiek nebereikia. Štai per „Martini“ reklamos filmavimą išgirdau: Astai nieko papildomo nereikia – jos grožis kalba pats. Ir iš tiesų jau seniai mano vizitinė kortelė – aukštakulniai, juoda maža suknelė ir banguoti plaukai“, – patikina Asta.

Kokie buvo tie penkeri metai? „Įdomūs, – po trumpo susimąstymo taria Asta. – Įgijau patirties, laisvės, patikrinau draugus. Supratau, kad ne su viskuo galiu susitaikyti, kad atleisti moku, bet nuoskaudų nepamirštu. Kad kartais skausmingas praradimas gali virsti mielu atradimu... Anksčiau savo gyvenimą planuodavau valandomis – dabar gyvenu šia diena be jokių planų. Tiesa, tolimų planų, svajonių yra – tai ideali šeima, vaikai, dvasios ramybė. O tai gali padovanoti tik artimas sielai žmogus. Dėl to net pabėgčiau iš viešumos.“

Atsisveikindama ji pasako savo mėgstamą frazę: „Išgyvenimai ir kančia yra gyvenimo druska, kuri neleidžia pūti ir išgrynina sielą.“

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.