Šiauliuose gimęs ir augęs J.Aleksovas savęs muzikantu nevadina, nors jo grupė „Colours of Bubbles“ per M.A.M.A. apdovanojimus jau kartą pripažinta geriausia roko grupe, ji vis kviečiama į koncertus užsienyje ir Lietuvoje, o neseniai pristatė jau ir antrąjį albumą.
„Artimiausiu metu pasirodys plokštelė, kuri bus savotiškas pirmojo ir antrojo albumų dainų rinkinys“, – mirktelėjo Julijus.
Ir vis dėlto muzika – tik jo pomėgis. „Mes labai gerai pasilinksminame per koncertus. Kiekvienas jų – tai šventė ir vakarėlis. Yra toks posakis: kai rašytojo plunksna pasidaro darbo įrankiu, jis – nebe rašytojas. Būtų galima išvesti paralelę ir muzikoje. Bet kol kas gitaros mums nėra darbo įrankis“, – sako J.Aleksovas. Muzika – tarsi jo metraštis. Į dainas Julijus sudeda savo išgyvenimus, potyrius, kasdienybę, aplinką, supančią jį ir draugus.
Muzikuoti jis pradėjo šešiolikos. Ir tai, kad suburta grupė tapo tokia populiari, pasiekė nuosekliu, o svarbiausia, kaip pats pabrėžia, nuoširdžiu darbu.
„Man nereikia į dalykus įdėti labai daug pastangų, kad viskas pavyktų. Gal mano poreikiai maži, o gal dėl to, kad aš tiesiog labai tikiu, jog man viskas pavyks. Tikiu ir pavyksta“, – nusijuokia J.Aleksovas.
– Ką veikiate tuomet, kai nesate roko žvaigždė?
– Dirbu nedidelėje reklamos agentūroje. Dirbu ten jau ketverius metus. Baigiau reklamos studijas. Iš pradžių studijavau lietuvių filologiją, bet supratau, kad esu ne savo vėžėse, ir po dvejų su puse metų studijų sugalvojau, kad reklama yra tai, ką iš tiesų noriu veikti. Taigi dabar kuriu reklamas, planuoju reklamines kampanijas, kuruoju reklamos projektus.
Ką aš veikiu laisvalaikiu? Fechtavausi, bet gavau traumą, todėl nuo praėjusio sezono tuo nebeužsiimu. Dar buriuoju su olimpinės klasės vienviete burvalte. Taip pat važinėju motociklu, kuris yra neatsiejama kasdienybės dalis. Tokia ta diena. Na, o po jos ateinu į „Piano Man“ barą, susitinku su draugais.
– Naujo jūsų albumo pavadinimas „She Is The Darkness“ kalba apie moteris. Ar kuri jų jau užkariavo jūsų širdį?
– Šis albumas yra įkvėptas moterų ir kartu skirtas moterims, jis – apie jas. Apskritai „She“ („ji“ – liet.) nėra vienas konkretus asmuo. Moteris – tai kaip ikona.
Moterų buvo nemažai ir visokių per gy-venimą. Aš kalbu labai abstrakčiai. Pradedant nuo mamos ir baigiant mylimosiomis. Taigi pribrendo laikas joms ką nors parašyti ir dedikuoti.
Patirčių buvo daug ir įvairių, liūdnų, linksmų, skaudžių – visokių. Tas visas patirtis ir sutalpinome į devynias dainas.
O dama mano gyvenime yra. Meilė yra pagrindinis gyvenimo variklis, kuris tave varo į priekį. Pakelia tave ryte su šypsena, tokį patį ir užmigdo vakarui atėjus.
Kas yra meilė? Aš nežinau atsakymo. Kiekvienam savo, bet man tai yra jausmas, kai užmiegi ir atsikeli su tuo žmogumi, net kai jis už daugybės kilometrų.
Mano draugė – iš pajūrio, tad dabar dar daugiau tenka praleisti laiko ten ir tai kaskart labai džiugina. Jūra yra neatsiejama mano gyvenime, kažkokia magija tvyro tarp manęs ir jos.
– Kaip jums pavyksta suderinti repeticijas Šiauliuose, gyvenimą ir darbą Vilniuje, meilę pajūryje?
– Galvoju, kad esu labai blogas laiko planuotojas ir, manau, kad tai paveldėjau iš savo mamos, nes mano mama turbūt yra pati prasčiausia laiko planuotoja visame pasaulyje. Bet jei nori, viskam rasi laiko.
Kiti žmonės per 24 valandas nuverčia kalnus. Aš kalnų neverčiu, bet stengiuosi išnaudoti tas 24 valandas produktyviai arba taip, kad dienos pabaigoje eičiau miegoti su šypsena.
– Ar turite didžiausią baimę?
– Mes visi turime vienokių ar kitokių baimių. O aš bijau visko. Labai rimtai – visko. Pradedant nuo aukščio, vandens, baigiant gyvūnais. Jei atvirai, jų iš viso nemėgstu, nes jie visi nenuspėjami.
– Ir katės bijotumėte?
– Taip, juk ji irgi nenuspėjamas padaras – žiūri į ją ir nesupranti, ką ji galvoja. Rimtai sakau.
Bet didžiausia tikra baimė yra netekti mamos. Ji man – brangiausias žmogus. Mano tėtis žuvo prieš penkiolika metų ir ji man atstojo abu tėvus. Žinau, kad ji su manimi labai privargo, nes aš buvau pašėlęs paauglys. Kai dabar atsigręžiu atgal... Esu mamai labai dėkingas už viską. Tik dabar suprantu, kiek daug ji dėl manęs padarė.
Su mama esame labai artimi. Man labai patinka su ja leisti laiką. Mano brolis taip pat gyvena Vilniuje, taigi mama mus kartais aplanko, o mes stengiamės dažniau ją aplankyti Šiauliuose. Ji vis dar mus su broliu vadina katinėliais.
Su broliu taip pat esame labai artimi. Tėčio netektis labai suvienijo mūsų šeimą. Kai viskas būna gerai ir kai esi laimingas, neįvertini to, ką turi. Įvertini netekęs ar tada, kai būna liūdna.
Mes turėtume skirti daugiau laiko įsižiūrėti į dalykus, kurie mus supa. Dažniau ir dabar. O ne tada, kai jau būna per vėlu.
– Kaip jūsų šeima reagavo į pasirinktą kelią?
– Šeima, kai tik turi galimybę, visada dalyvauja koncertuose. Jie labai didžiuojasi tuo, ką darau. Ypač mama. Ji visada labai jaudinasi, klausia, kaip mums vienur ar kitur pasisekė. Kartais gal norėtųsi, kad jai būtų ne taip įdomu, bet ant mamos gi nepyksi. Juk suprantu, kad viskas tik todėl, kad ji linki tik gero.
– Ar galėtumėte įvardinti savo silpnybes? Be ko negalėtumėte gyventi?
– Negalėčiau gyventi be miesto. Mano visa vaikystė prabėgo „ant asfalto“. Tad nelabai save įsivaizduoju gyvenantį tarp miškų, toli nuo civilizacijos. Nesakau, kad pabėgti kartkartėmis nesinori. Tai yra net būtina norint kiek pravėdinti galvą. Bet man patinka miesto pulsas, patinka juo ir jame gyventi. Jausti žmones, tempą.
Taip pat negalėčiau gyventi be šokolado. Jis pataiso nuotaiką, kai ji būna „nusėdusi“, ar suteikia energijos po ilgos darbo dienos.
– Sakoma, kad gyvename tol, kol turime pirmų kartų. Koks buvo jūsų pastarasis kartas, kai atradote ar išbandėte ką nors naujo?
– Vienas iš tų raktų, pailginančių dienas, yra vis nauji dalykai. Juk kai buvome vaikai, mūsų dienos mums atrodė kur kas ilgesnės. Dabar jos labai greitai prabėga ir, manau, kad vienintelis būdas jas pailginti yra atrasti naujų dalykų. Atradimas – raktas į laiko ištęsimą. Visada stengiuosi ką nors pamatyti, atrasti ar pereiti tai, kas nepatirta. Svarbiausia – neužsistovėti ir nesustabarėti.
– Ar daug dėmesio skiriate aprangai?
– Aš neskiriu dėmesio prekės ženklams ir apie tai, ką vilkėsiu šiandien, tikrai negalvoju daugiau nei kiti. Šiuo klausimu aš gan berniukiškas. Visą vasarą vaikštau su „konversais“. Šiais laikais per daug galvoti nė nereikia, nes nueini į parduotuvę ir ten viskas tau jau sudėliota.
– Tačiau scenoje jūs – su kostiumu...
– Mes tiesiog nusprendėme, kad jau pribrendome kaklaraiščiams. Kadangi darbas mūsų neįpareigoja vilkėti kostiumo, o kartais labai norisi progos pasipuošti, scenai pasirinkome klasiką.
Gerai jaučiamės vilkėdami kostiumus, tikiuosi, gerai ir atrodome.
Ir saldainis su gražesniu popierėliu visada bus skanesnis. Koncertas yra šventė, o į šventę eini pasipuošęs.
– Ar galėtumėte pasakyti, jog esate labai laimingas?
– Žinoma. Aš esu labai laimingas. Ir tai galiu pasakyti labai drąsiai, nes aš tikrai taip jaučiuosi.
Ir šiandien, ir vakar maniau, kad esu labai laimingas. Ir užvakar. Kam apsisunkinti nesąmonėmis? Visokių minčių kyla gyvenime, bet aš nesu kenčiantis menininkas. Man kūryba teikia geras emocijas. Kaip ir gyvenimas, nes iš gyvenimo stengiuos pasiimti taip pat tik teigiamus dalykus.
