Televizijos laidų vedėjas vis dažniau atsisako ir kvietimų į įvairius vakarėlius, o vietoj jų savaitgalius leidžia su savo ir žmonos artimaisiais. „Jei nutinka taip, kad aš dirbu Vilniuje, o Šarūnė išvažiuoja pas tėvus, išties einu miegoti prie televizoriaus. Ne todėl, kad man baisu. Todėl, kad liūdna“, – sakė A.Švilpauskas.
Laidoje „TV pagalba“ ir „Chorų karai“ išgarsėjęs jaunas vyras tvirtina, kad viską gyvenime pasiekė pats, – nei akla sėkmė, nei laimės aitvarai jam nieko neatnešė. Iš nedidelio Josvainių miestelio (Kėdainių r.) kilęs A.Švilpauskas dar nuo ketvirtos klasės žinojo, kad dirbs televizijoje. Tai buvo jo kasdieninė svajonė.
„Pati banaliausia frazė, kurią esu girdėjęs, – kai labai nori, viskas įmanoma. Bet ta banali frazė savyje slepia didžiulę jėgą. Mano gyvenime taip ir nutiko“, – sakė A.Švilpauskas.
Kai A.Švilpauskas baigė mokyklą, pradinių klasių mokytoja visiems atnešė laiškus, kuriuos, baigę pradines klases, tuomečiai ketvirtokai rašė patys sau – į ateitį.
„Ten buvo parašyta, kad aš dirbsiu televizijoje. Žinojau tai, jaučiau, norėjau. Apie darbą televizijoje svajojau kiekvieną dieną ir vakarą, o baigęs mokyklą siunčiau savo CV visoms prodiuserinėms kompanijoms. Neturėjau patirties, išsilavinimo, tačiau tvirtinau, kad tikrai galiu. Ir man visiškai nebuvo svarbu, ar tai būtų darbas kadre, ar už kadro“, – sakė A.Švilpauskas.
Tiesa, šiokios tokios patirties jis turėjo: smalsų ir iškalbų jaunuolį buvo pastebėjusi vietinė Kėdainių televizija, todėl kelerius metus Arnas šioje televizijoje vedė žinias. Būdamas mokinys jis dalyvaudavo skaitovų konkursuose, giedojo bažnyčios chore, dirbo Josvainių kultūros centre ir aktyviai dalyvavo vietos bendruomenės gyvenime.
Tačiau kaip vieną iš ypatingų savo vaikystės ir jaunystės epizodų buvęs kėdainiškis įvardija bažnyčią ir tikėjimą.
„Aš užaugau bažnyčioje, daug laiko ten praleidau. Man tikėjimas yra svarbus. Žinau visas maldas, giesmes, visus Dievo įsakymus. Pamenu, kai vaikystėje sužinojau, kad Kalėdų Senelio nėra, verkiau dvi dienas. Ir pats savęs klausiau – kuo tada dar gyvenime galima tikėti?
Aš manau, kad žmogus turi kuo nors tikėti, negyventi tik savo kasdienybėje, netikėti tik tuo, ką akys mato. Aš taip negalėčiau“, – kalbėjo A.Švilpauskas.
Dar mokydamasis mokykloje kėdainiškis pildė anketą dalyvauti viename TV muzikiniame projekte.
„Balsą aš turiu, klausą irgi, tačiau tada nepatekau. Manau, kad projekte labiau reikėjo tokių žmonių, kurie nesuprastų, jog už jų koncertą bus mokami dideli honorarai, o jie patys gaus vos po kelis šimtus litų. Pinigus skaičiuoti aš mokėjau jau nuo vaikystės“, – juokėsi A.Švilpauskas.
Baigęs mokyklą vaikinas ėmėsi vokalo studijų Muzikos ir teatro akademijoje, tačiau supratęs, kad tai – ne jam, pasirinko kultūros vadybą Marijampolės kolegijoje: „Studijavau neakivaizdžiai ir ėjau visur, kur mane kvietė. Visada buvau smalsus, toks ir esu.“
Netrukus Arnas užpildė anketą dalyvauti projekte „Chorų karai“. Jis ne tik pateko į projektą – greitai jį pastebėjo ir prodiuseriai.
„Kodėl? Todėl, kad man viskas būdavo įdomu, aš rodžiau iniciatyvą ir iš Kėdainių vežiau raugintus agurkus. Juokauju, žinoma. Ne dėl agurkų. Tačiau pasibaigus projektui sulaukiau pasiūlymo dirbti vienoje TV laidų“, – pasakojo pašnekovas.
Darbas televizijoje A.Švilpauską žavi iki šiol. Jis ne tik dirba laidoje „TV pagalba“, bet ir veda renginius, koncertuoja kartu su Kėdainių Senamiesčio choru.
„Darbas televizijoje labai įdomus ir dinamiškas. Tai, kas atrodo įdomu pirmadienį 13 valandą, jau po kelių valandų gali netekti prasmės. Daug ko čia išmokau. Buvau ir redaktoriumi, ir administratoriumi, ir rekvizitininku. Visada dariau tai, ko reikia, ir niekada neatsisakydavau. Aš pagavau „cinką“, – tvirtino pašnekovas.
Iš ramaus Josvainių miestelio į Vilnių išsikraustęs A.Švilpauskas dabar savo gyvenimo be sostinės nebeįsivaizduoja.
Tiesa, sukūręs šeimą jis vakarus praleidžia namuose kartu su žmona Šarūne. Pora vis dažniau atsisako kvietimų į įvairius vakarėlius. Arnas prisipažįsta – labiau norisi ramybės ir vakarų namuose.
Savaitgalius jie dažniausiai praleidžia vieno ar kito tėvų namuose, pas brolį ar seserį. Alkoholio beveik nevartojantis A.Švilpauskas sakė, kad jie su Šarūne moka linksmintis ir be jo: „Mėgstame teatrą, kiną, buvimą su artimais žmonėmis, draugais. Labai mėgstu įvairias vandens procedūras, SPA. Man tai – geriausias atsipalaidavimo būdas.“
Pernai surengtos poros vestuvės, anot Arno, buvo pats didžiausias jų „vakarėlis“ – tąsyk apie prabangias vestuves rašė visi didieji Lietuvos naujienų portalai.
„Patys vestuvių neafišavome ir to prašėme svečių. Tačiau, matyt, natūralu, kad kolegos sužinojo – juk vestuvėse dalyvavo apie šimtą svečių, dar tiek pat atėjo mūsų pasveikinti. Todėl nuo atvažiavusių žurnalistų ir nesislėpėme po skėčiais, nes mums tai atrodo kvaila“, – kalbėjo A.Švilpauskas.
Tačiau kalbėti apie savo asmeninį gyvenimą pora nėra linkusi. Arnas sakė, kad juodu yra ne tik sutuoktiniai, bet ir geriausi draugai. Tai, anot pašnekovo, svarbu: „Labai svarbu, kad žmonės kuo daugiau kalbėtųsi. Net apie nereikšmingus dalykus.“
Taip pat, Arno nuomone, negalima užsidaryti tik savo erdvėse – bendros išvykos, pramogos yra vienas sėkmingos santuokos receptų. Kad gyvenimas netaptų rutina.
„Aš turiu blogą savybę: kai man kas nors pasiseka, būna taip smagu, kad noriu apie tai išsipasakoti visiems bičiuliams. Todėl skambinu jiems ir kalbu. Po penkiolika kartų. Suprantu, kad tuo savo kalbėjimu žmones kartais u žknisu. Tačiau tie, kurie mane myli, priima tokį, koks esu“, – sakė A.Švilpauskas.
Tiesa, pats Arnas pastebi, kad keičiasi ir jo būdas bei įprotis į akis žerti ne visai malonius dalykus, todėl vis dažniau vyras savo nuomonę pasilaiko sau.
„Bet nemėgstu saldžių žmonių. Manau, kad žmonės, kurie visada yra saldūs, kurie žeria tau į akis tik komplimentus, skaudžiausiai kanda už akių. Vienu atveju negaliu tylėti – kai matau kvailį. Aš nemanau, kad tokiam reikia duoti kelią. Kvailiui reikia pasakyti, kad jis – kvailys. Mat davęs jam kelią kitą kartą sutiksi jį savo kelyje“, – svarstė pašnekovas.
Dar vienas dalykas, ko vyras negali nutylėti, – kritikos dėl „TV pagalbos“. Daug neparadinės Lietuvos matęs gelbėtojas atviras – situacija yra baisi, o tiems, kurie laidą įvardija kaip žmonių bukinimą, jis turi savų argumentų.
„Mes rodėme, rodome ir rodysime tą neparadinę Lietuvą. Ir jei vieni juokiasi, kiti supranta, kad Lietuvoje yra baisu. Pažiūrėjus mūsų laidas Seimo nariams reikėtų spręsti, kokius įstatymus priimti.
Mes dirbame su dideliu atsidavimu. Taip, laidoje yra žmonių emocijos, bet tai nėra suvaidinta. Tik visiškas beprotis gali pasakyti, kad tai – surežisuota.
Kam rodyti gražius rūmus, milijonierius? Kam reikia erzinti žmones? Kodėl vaikai mėtomi į šulinius? Kodėl Lietuva nesijuokia iš tokių problemų? Mes juk tą patį rodome“, – kalbėjo pašnekovas.
A.Švilpauskas save vadina savikritišku: „Nei aš sau gražus, nei gerai dainuoju.“ Tačiau paklaustas apie talentus surimtėja.
„Daug tokių, turinčių talentų. Jie vaikšto gatvėmis, dirba prekybos centruose ar net būna prie konteinerių. Talentas yra duotas žmogui, bet žmogus už jį atsakingas. Jį reikia ir lavinti, ir puoselėti. Taip, aš turiu Dievo dovaną – gerą balsą, klausą, bet reikia daug dirbti, labai daug. Jei nedirbsi, tau pasakys keturis „ne“, – teigė Arnas.
