Mirties persekiojama moteris atvėrė širdį: „Manęs bijo net medikai“

Įsivaizduokite, jūsų vengia artimieji, nusisuka draugai, bijo net medikai. Galvojate tai pasakojimas iš fantastikos srities? Ne, tai – infekuotųjų ŽIV kasdienybė, apie kurią jie sutiko papasakoti portalui lrytas.lt.

Infekuotieji ŽIV neretai tampa visuomenės atstumtaisiais.<br>123rf asociatyvioji nuotr.
Infekuotieji ŽIV neretai tampa visuomenės atstumtaisiais.<br>123rf asociatyvioji nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Elzė Laužikaitė

Apr 20, 2017, 8:06 PM, atnaujinta Apr 22, 2017, 12:20 AM

Kol visoje Europoje kalbama apie ŽIV suvaldymą, Lietuvoje situacija negerėja. Taip nutiko todėl, kad vis dar neturime tinkamos teisinės bazės, atitinkančios tarptautinius standartus, todėl Lietuvoje draudžiamos paslaugos, teikiamos kitose ES valstybėse.

Kitaip tariant, didžiausioms rizikos grupėms nevykdomi nemokami tyrimai, leidžiantys išsitirti ir diagnozuoti šią ligą, mat Lietuvoje to negalima padaryti ne medicinos įstaigose.

Kol kas yra aišku tik tiek, kad iš visų registruotų užsikrėtusiųjų gydymą gauna tik 20 proc. asmenų.

Stigma rajonuose klesti

Pasak žmonių, kurie gyvena su ŽIV infekcija, ligą supančią stigmą įveikti yra ypač sunku. Jau septynerius metus ligą besigydanti ir anonime panorusi likti moteris, vadinkime ją Aurelija, teigė, kad ši diagnozė privertė nusigręžti ne tik draugus, bet ir sukėlė keblumų bendraujant su gydytojais.

„Vienas iš sunkumų, su kuriuo nuolat tenka susidurti yra nuolatinė aplinkinių baimė apsikrėsti. Manęs vengia ir medikai, odontologai, o vienas chirurgas net prisipažino, kad bijo būti apkrėstas. Neliko nieko kita, tik pareikalauti siuntimo pas gydytoją, kuris to nebijotų.

Artimų asmenų ratas taip pat smarkiai susiaurėjo. Nusisuko daugybė draugų, ėmė vengti bendrauti. Tai rodo, kad ŽIV vis dar labai, net ir medikų, stigmatizuojamas, o elementarios informacijos stoka taip pat akivaizdi“, – kalbėjo mažame Lietuvos miestelyje gyvenanti Aurelija.

Baimė dėl rytojaus

Ypatingai sunkiomis aplinkybėmis ligos diagnozę sužinojusi moteris paniro į sunkią depresiją, kurią vis dar gydosi šiandien. Tą akimirką it visas pasaulis išslydo iš po kojų, o gyvenimas kone apsivertė aukštyn kojomis.

„Kai sužinojau diagnozę, patyriau šoką. Nė neįtariau, kad galėjau apsikrėsti, juolab, kad ir šiandien nesu tikra, kokiu būdu tai įvyko. Pimą kartą diagnozę išgirdau tuomet, kai nėštumo metu man buvo atliktas kraujo tyrimas.

Pamenu, kad vykau į didesnį miestą atlikti antrojo tyrimo, nes negalėjau susitaikyti su tuo, ką girdžiu. Deja, ten diagnozė buvo patvirtinta.

Panirau į depresiją. Nuolatinės dvejonės, baimė dėl rytojaus, nežinomybė kamuoja kiekvieną dieną. Be to, jaučiu ir tai, kad nebesu tokia stipri, kokia buvau, prisidėjo ir kitos ligos, dažnai sergu įvairiomis plaučių infekcijomis.

Nėra lengva susitaikyti su mintimi, kad gresia mirtis. Nors ir vartoju vaistus, ji mane vis tiek persekioja“, – apie savo ligą pasakojo Aurelija.

Gyvenimas dideliame mieste – kitoks

Susisiekus su ŽIV infekcijos kamuojamu jaunu vyru teko išgirsti kiek kitokią, tačiau vis tiek panašią istoriją. Lytinių santykių metu infekcija apsikrėtęs jaunuolis, vadinkime jį Vytautu, gyvena dideliame mieste, tai, ko gero, nulėmė, kad jo patirtis gydantis kiek kitokia.

„Tai, kad galiu sirgti ŽIV ėmė įtarti vienas medikas, su kuriuo tuo metu artimai bendravome. Jis mane ir paskatino atlikti kraujo tyrimą, kuris pasirodė esąs teigiamas. Apsikrėčiau 2011 m. lytinių santykių metu, o tyrimą pasidariau 2013 m. Taigi gydausi jau ketverius metus.

Maloniai nustebau pastebėjęs, kad didesniuose Lietuvos miestuose ligą supanti stigma nėra tokia ryški. Iš pradžių gydžiausi Vilniuje, vėliau Šiauliuose, tačiau asmeniškai tikrai neteko susidurti su priešiškumu. Medikai supranta, kas tai per liga, todėl niekada nesijaučiau kitoks.

Žinoma, visuomenei informacijos trūksta, jos stoka akivaizdi dėl požiūrio į apsikrėtusius, į ligą. Pats stengiuosi kuo atviriau apie tai kalbėti, tikrai neslepiu fakto, kad esu apsikrėtęs. Apie tai pranešu ir įvairių pažinčių programėlių profilio aprašymuose.

Tiesą pasakius, tai man tik dar kart įrodė, jog informacijos neužtenka. Gaunu daugybę žinučių tiek iš sveikų, tiek iš sergančių asmenų, kuriuos domina liga, kiek laiko gydausi, kas būna, kur kreiptis pagalbos“, – atviravo Vytautas.

Sergančiųjų skaičius nuolat auga

Vienas svarbių Jungtinių Tautų AIDS programos (UNAIDS) kovos su ŽIV epidemija tikslų yra būtent ŽIV ištyrimas. Tai yra pirmasis esminis „90-90-90“ tikslas, turintis nukreipti ŽIV užsikrėtusius asmenis į veiksmingą gydymą ir priežiūrą, nes tai pagrindinė prevencinė priemonė.

„90-90-90“, tai kodas, kuris atspindi organizacijos „Demetra“ tikslus siekiant suvaldyti ligos plitimą. Pirmas 90 reiškia, kad apie tai, jog yra infekuoti, turėtų žinoti bent 90 proc. užsikrėtusiųjų. Antrasis 90 simbolizuoja kiek procentų iš diagnozę žinančių žmonių turėtų gydytis, o trečiasis – kiek procentų gydomų asmenų turėtų nebeplatinti šio viruso.

Deja, nėra aišku, kiek iš tikrųjų sergančiųjų yra Lietuvoje. Žinoma, kad apie ligą žino apie tris tūkst. sergančiųjų, tačiau 2016 m. pabaigoje gydėsi vos 652 asmenys. Tai grubiai siekia apie 20-25 proc. registuotų apsikrėtusiųjų, o ką jau kalbėti apie tuos, kurie ligą platina apie ją nežinodami.

Tam, kad būtų sukontroliuotas ligos plitimas, būtina pasiekti visus šiuos skaičius. Deja, Lietuvoje situacija graudi – kasmet vidutiniškai apsikrečia apie 200 asmenų, tačiau gydytis pradeda tik dešimtys.

Pasak ŽIV ir AIDS paveiktų moterų bei jų artimųjų asociacijos „Demetra“ projektų koordinatorės Loretos Stonienės, Lietuvoje susiklosčiusi situacija įrodo, kad egzistuoja institucinės spragos, kurias būtina taisyti.

„Nors daugėja valstybių, kuriose ŽIV plitimas yra visiškai suvaldytas ir nauji atvejai būna diagnozuojami labai retai, Lietuvoje situacija akivaizdžiai blogėja. Šiuo metu esame paskutinėje vietoje tarp visų Europos valstybių.

Mūsų šalyje neteikiama elementari pagalba, nevykdomi nemokami tyrimai, leidžiantys išsitirti ir diagnozuoti šią ligą. Kol kas yra aišku, kad iš visų registruotų užsikrėtusiųjų gydymą gauna tik 20 proc. asmenų. Vadinasi, nuo tikslo atsiliekame bent 70 proc.!

Mokami tyrimai, ligą supanti stigma, informacijos stoka bei politikų neryžtingumas sudaro priežasčių kompleksą. Juk ne visi žmonės gali vykti į kitą miestą, o daugelis nė neįtaria, kad iš viso galėtų būti infekuoti, todėl nejaučia poreikio ir tirtis.

Be to, medikai turėtų nustoti bijoti skirti kraujo tyrimus ŽIV nustatyti. Kartais, būna, visi keliai veda į šią infekciją, bet pacientas atrodo „ne toks“, kad galėtų sirgti ar nešioti šią ligą. Visa tai yra stigmos pasėkmė, nes juk serga įvairaus amžiaus, įvairaus socialinio sluoksnio žmonės.

Be abejo, yra tam tikros rizikos grupės, apie kurias medikai žino, tačiau vis dar vengia kalbėti ar bijo skirdami tyrimą joms priskirti asmenį bei taip jį „įžeisti“, – kalbėjo L.Stonienė.

Nevyriausybinių organizacijų veikla yra būtina

Pasak savo ligos istorija pasidalinusios Aurelijos, tokių organizacijų kaip „Demetra“ veikla yra būtina. Ji teigė, kad šioje asociacijoje suteikta informacija, emocinė ir finansinė parama yra neįkainojamos.

„Asociacijoje „Demetra“ sužinojau tikrai labai daug. Jos narių geranoriškumas tikrai padėjo tiek psichologiškai, tiek finansiškai. Juk ne visi turi galimybę patys nuvykti į didesnius miestus ir pasidaryti kraujo tyrimus“, – svarstė ji.

Asociacijoje taip pat vyksta tokio paties likimo asmenų susitikimai, įvairių projektų metu yra teikiama profesionali psichologinė pagalba. Be to, personalo atvirumas leidžia ŽIV infekuotiems asmenims jaustis jaukiai.

„Iš tikrųjų, didžioji dalis informacijos ir buvo gauta būtent iš „Demetros“. Kai išsityriau savo miesto ligoninėje ir gavau teigiamą atsakymą, man apie jį buvo pranešta elektroniniu paštu, o kai antrą sykį tyriausi ULAC, apie teigiamą rezultatą sužinojau pokalbio telefonu metu.

Man tai pasirodė absurdiška... Juk į tokią žinią kiekvienas reaguoja skirtingai. Vienam tai gali būti tik sunki akimirka, o kitas gali patirti itin stiprų šoką. „Demetra“ tokiu atveju siūlo emocinę ir psichologinę pagalbą, o tai, manau, yra tikrai labai svarbu, be to nurodė ir medikus, į kuriuos galima kreiptis.

Taip pat, iškalbingas pasirodė ir atvejis, kai į ligoninę patekusiam ŽIV apsikrėtusiam vaikinui laiku nebuvo suteikta psichologinė pagalba ir jis iš gydymo įstaigos pabėgo ir nusižudė... Tokiu sunkiu momentu pagalba yra būtina, o jos tikrai Lietuvoje trūksta“, – kalbėjo Vytautas.

Remia ir finansiškai

L.Stonienė patvirtino, kad asociacija „Demetra“ ne tik kompensuoja kelionės į vieną pusę išlaidas, bet ir padeda susitvarkyti reikiamus dokumentus, sumoka už pirminę konsultaciją pas gydytoją, gali nupirkti reikiamus medikamentus.

„Jeigu į mus kreipiasi į sunkią finansinę situaciją patekęs asmuo, „Demetra“ gali padengti pusės kelionės išlaidas į didesnį miestą, padėti susitvarkyti reikiamus asmens dokumentus.

Taip pat galime apmokėti pirminės konsultacijos su infektologu išlaidas tuo atveju, jeigu asmuo nenori pirmiausia kreiptis į šeimos gydytoją ir tokiu būdu diagnozę įtraukti į savo ligos istoriją. Tai dažniausiai būna aktualu mažų miestelių gyventojams, kur žodis keliauja pakankamai greitai.

Be to, galime nupirkti vaistus, kurių asmeniui reikia. Tačiau tam turime turėti gydytojo raštą, kad medikamentai yra išties reikalingi. Tai gali būti ir nereceptiniai, šalutinį poveikį malšinantys vaistai ar vitaminai, tačiau mediko rekomendacija yra būtina.

Taip pat labai svarbu, kad poroje gyvenantys asmenys iš karto pradėtų gydymą. Tokiu būdu viruso kiekis kraujyje gali būti sumažintas tiek, kad tampa nebeužkrečiamu, o tai, naudojant atitinkamas apsaugos priemones, leidžia saugiai jaustis ir antrai pusei. Visgi, svarbu reguliariai atlikti kraujo tyrimus, leidžiančius tiksliai nustatyti, ar virusas nebuvo perduotas“, – kalbėjo L.Stonienė.

Reikėtų tirti ir ne medicinos įstaigose

Nevyriausybinių organizacijų ir ekspertų koalicijos „Galiu gyventi“ direktorė Jurgita Poškevičiūtė tikino, kad labai svarbu plėsti vietų, kuriose atliekami kraujo tyrimai ŽIV nustatyti, sąrašą.

ŽIV ištyrimas ne medicinos įstaigose, yra moksliškai įrodytas efektyvus metodas ne tik tiems, kurie nesilanko medicinos įstaigose, bet ir kitiems bendruomenės nariams.

Europos ligų kontrolės centras (ECDC) siūlo vykdyti ŽIV testavimą ne medicinos įstaigose, bendradarbiaujant su nevyriausybinėmis organizacijomis, gyventojams patogiu laiku, įskaitant ne darbo valandas, taip palengvinant prieinamumą prie ŽIV ištyrimo. Šių patarimų Lietuvoje kol kas nėra paisoma“, – teigė J.Poškevičiūtė.

Pasak jos, užsienio ekspertai yra pateikę detalius planus įveikti šiai ligai, tačiau Lietuvoje jų nepaisoma, o nesudėtingos prevencijos priemonės yra nukreipiamos ne ten, kur reikia.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.