Pirmiausia ir svarbiausia šios žolelės savybė – tvarkyti kepenis, blužnį, kasą, gebanti įveikti geltą ir net kepenų cirozę. Tad gali būti tikras išsigelbėjimas tiems, kas savo statinę alaus jau išgėrė, o ir tiems, kad dar aną tebegeria. Štai Rusijos vienuolyno žolininkė Zaiceva pasakoja: atkėblins koks žmogelis girtas, kairę koją vilkdamas, visas žaliai geltonas nuo gėrimo, akys padėrusios, lūpa atvipus. Bobut, gelbėk, nebegaliu gert, sako. Žolininkė žolių iš kamarėlės išrašo, duoda neštis glėbelį. Žiū, po kelių savaičių ateina vėl pas ją tas pats žmogelis – rupūželė girtas vis tiek, užtat laimingas, linksmas be galo, veidas spalvą atgavęs, akių baltymai prašviesėję... Tai dirvuolės čia stebuklai.
Taigi kiek alaus išgėrei, antra tiek dirvuolių raudonos ir skanios arbatos prašom gert, jei dar nesinori graban kojas užversti.
Vaistinė dirvuolė, valydama kepenis, visą organizmą, padės alergiją, žvynelinę, bėrimus, parazitus išvaryti. Stiprus nuoviras anginą išveja, dezinfekuoja burną, dainininkams balso stygas praplauna. Gerai dirvuolių arbatą gerti esant mažakraujystei, reumatui, strėnų gėlai. Anot senųjų žolininkystės knygų, gydo ir inkstų, šlapimo pūslės, širdies, skrandžio ligas – vadinasi, kone viską. Vartojama kaip viduriavimą stabdanti ir atsikosėjimą gerinanti vaistažolė, cistitų ar bronchitų gydymui.
Kadangi netoksiška, tinka ir mažiems vaikams – kosuliams, viduriavimams, ir didesniesiems, kurie naktimis, giliai įmigę, lovas šlapina. Dirvuolė mažina cukraus kiekį kraujyje sergant 2 tipo cukriniu diabetu, stiprina imunitetą sergant leukemija, mielomine liga, kiaušidžių vėžiu.
Vienodomis dalimis sumaišius su pelkinėmis vingiorykštėmis, arbata puikiai padeda gydyti blužnies bėdas.
Tik vienu atveju vaistinių dirvuolių nereikėtų vartoti – esant stipriam vidurių užkietėjimui, gali užraukti dar labiau.
Šaltinis – „Žolelės. Viršūnėlės ir šaknelės“
