Ir eisi tą dieną skinti augalų.
Ir senatvėje džiaugsies, kad tą dieną sau – o gal net kitam – padėjai.
Šiam apytiksliam pasakymui jau keli tūkstantmečiai ir jis mums, šiandienos vargdieniams, juk ypač aktualus. Ko mes, žmoguliai, taip lekiam, krutam, ką nors kas minutę judinam? Ar yra dienelė, kai mes nieko ničnieko nedirbam, nors turėtume ir galėtume?
Yra mokslininkų netgi įrodyta, kad žmogus ne šiai Žemei yra sutvertas. Plikas benagis. Ir ko toj Žemėj anam nein ilgiau pabūti? Ko saulė, oras ir maistas šitaip sparčiai sendina? Mat kažkada Žemę esą juosė vandens garai, o gal ir kitokios medžiagos, aukso dulkių juostos. Garas saugojo žmogų, tas savo ruožtu milžinu trimetriniu augo, tūkstantmečius gyveno, sunkiai nedirbo, vargo nematė.
Buvo tas nebuvo, užtat viena airių senutė prieš tris šimtus metų papasakojo, kaip vienas klebonėlis, smarkiai vidine liga susirgęs, atrėplino pas ją per laukus pagalbos prašydams. „Oho, Tamsta, ar nematai? – senulė šveplai sušuko. – Tarp vaistų stovi!“ Vargėlis sutanotas mat kraujažolėse stovėjo, neapsižiūrėjo, žolės nieks tais laikais kaip šiaisiais iki pat žemės kruvinai nerakdavo.
Paprastoji kraujažolė (lot. Achillea Millefolium) – apsižiūrėkit – laukus, atkalnes dabar nubaltinusi, ten, kur paprastai traktoraičių nėr. Kai kas užjūry ją smirdančiąja žole vadina, bet iš tikrųjų labai savotiškai, saldžiai karčiai juk kvepia ir net puikus hidroluotas – kamparo, azuleno pilnas – vanduo iš jos gali būti išgaunamas. Tasai bus net negražiai rožei ant odos atsiradusiai, grybeliams naikint, skaudančias dantenas vilgyt, žandus paraudusius purškint.
O gražus tas augalas kaip nuotakos puokštė. Tūkstantis lapelių, tūkstantis žiedelių, burtais galima užsiimt. Kraują sustabdys, moteriškus negalavimus įveiks. Pilvo vėjai nurims. Dantenos nekraujuos, kosuliai, hemorojai, net astmos nekamuos.
Yra tokia čiaudulinė kraujažolė (lot. Achillea ptarmica), ar girdėjot, kaip gražiai ją dievulis iščiaudėjo? Retai ją gamtoj užmatysi, bet jei užmatysi – niekad nebeužmirši. Mūs Vėžaitynėj dievulis tikrai čiaudėjo.
Šviežutėliai kraujažolių lapeliai – smagus prieskonis ant sumuštinių ir visų mišrainių, pirmi pavasario žalumėliai. O ir dabar galim šviežiai sudygėlių pasiieškot, vasaros šašlus, kepsnius skanint – pritūpei netoli kepsninės, nuskynei lapeliuką, nubraukei nuo stiebelio, subarstei čia pat ir giliai galvoje galvoji – kam laukt iš tolių Gruzijos atvykstančio geltono prieskonio išsikvėpusio?..
Žaizdos žole kraujažolė iš labai seno ne be reikalo vadinama – tad pasidarykim paprastai kraujažolių aliejaus: užpilkim šviežius žiedus (stiklainį neškimės į pat pievą, kad nė gars neišrūktų) bet kokiu aliejum, popindami ir mylėdami kelias savaites laikykim tamsoj vis paveizėdami, akį, dantį atkišdami, paskui atkaitinkim, pirštą įkišę koki 40 laipsnių pasiekę išjunkim, turėsim puikų mirkalą žaizdom tepti – baisioms popoms, tropoms ir visiems kitiems karbunkuliams tepti. Ir net laiko neturėjimams tepti.
Giedrės ir Lino Bružų žolelių ūkis „Žolelės. Viršūnėlės ir šaknelės“, Gerduvėnai.
