Likimo draugės – bendradarbės
Netrukus 70-ąjį gimtadienį švęsianti buvusi gamyklos „Ekranas“ ilgametė darbuotoja Palmyra Skipitienė prieš dešimtmetį įveikė onkologinę ligą. Šiandien moteris švyti gyvenimo džiaugsmu, tačiau vis tiek retkarčiais pamąsto, iš kur į jos kūną galėjo atsėlinti vėžys.
P.Skipitienė bendrauja su panašaus likimo moterimis. Jos viena kitai pasipasakoja, kaip jaučiasi, kokius vitaminus ar papildus vartoja. Su jomis susipažino ne tuomet, kai gulėjo ligoninėje. Onkologinę ligą įveikusios pažįstamos yra jos buvusios bendradarbės.
„Daug „Ekrano“ darbuotojų sirgo vėžiu. Vien iš kadrų skyriaus, kuriame dirbau, trys moterys nuo tos ligos mirė. Vis žiūriu laikraščių nekrologų skiltis, jose dažnai matau ekraniečių pavardes, sužinau, kad ir tas, ir anas nuo vėžio mirė“, – pastebėjimais dalijosi panevėžietė.
Japonai nesiartindavo prie stiklo lydymo krosnių
Moteris spėja, kad poveikį sveikatai galėjo padaryti gamykloje naudotos cheminės medžiagos, apie kurių kenksmingumą anuomet niekas garsiai nekalbėjo.
P.Skipitienė prisiminė už kadrų skyriaus lango augusias egles. Vienu metu medžiai pradėjo džiūti. Ekraniečiai spėliojo, ar tik eglėms nepakenkė iš cechų į aplinką patenkančios labai kenksmingos medžiagos, įėjusios į stiklo sudėtį.
„Niekas neaiškino, nuo ko medžiai nudžiūvo, bet prisimenu tokią situaciją: buvome pradėję labai glaudžiai bendrauti su japonais, jie iš mūsų ėmė kineskopus ir dažnai patys atvykdavo į gamyklą.
Japonai po gamyklą vaikščiojo su savo atsivežtais įjungtais aplinkos taršos matuokliais. Stebėdami prietaisų rodmenis įžengę į cechą toli neidavo, sustodavo vidury, prie stiklo lydymo krosnių nė už ką nesiartindavo.
Mūsų žmonėms mokėjo priedus už kenksmingumą, ir jie dirbo, o japonai, saugodami savo sveikatą, prie jų darbo vietų net artyn neidavo“, – prisiminimais dalijosi ilgametė pramonės giganto darbuotoja.
Gamykloje ir vyrą sutiko
P.Skipitienė „Ekrane“ dirbti pradėjo 1965 metais. Gamykla buvo atidaryta prieš trejus metus. Vėliau ji išaugo į didžiausią Europoje spalvinių kineskopų gamintoją. Gamyklos teritorija užėmė 50 hektarų plotą, joje veikė du milžiniški gamybos kompleksai: stiklo detalių gamybos ir kineskopų surinkimo cechai. „Ekrane" triūsė daugiau nei 4 tūkstančiai darbininkų.
„Ekrane“ P.Skipitienė sutiko ir būsimą vyrą Antaną Skipitį, jis gamykloje dirbo nuo pirmų jos atidarymo dienų.
Išvaizdus, linksmo būdo ir gražios šypsenos inžinierius, atsakingas už visą pramonės milžinės dujų ūkį, su dokumentais dažnai užsukdavo į kadrų skyrių, ten Palmyrą ir nusižiūrėjo.
Kvietimas į pirmąjį pasimatymą buvo netradicinis. Širdin kritusią merginą jis pavadino žuvauti.
Kadangi P.Skipitienė labai mylėjo gamtą, pasimatymas tylutėliai sėdint ant upės kranto kartu sumerkus meškeres jai labai patiko.
Visi kiti pasimatymai irgi buvę gamtiniai – kartu žvejoti, uogauti, grybauti. Pavasarį prasidėję žygiai į gamtą rudeniop baigėsi vestuvėmis. Susidėję abiejų tėvai išnuomojo politechnikumo valgyklos salę ir iškėlė didelę puotą.
Laiminga pora susilaukė trijų sūnų, bet kartu išgyveno tik 14 metų. A.Skipitį pakirto infarktas.
Antrą kartą ištekėti P.Skipitienė nesiryžo, nors kandidatų buvo.
„Sąžinė neleido. Ir kad vyrą labai mylėjau, ir kad atrodė nesąžininga prieš vaikus. Nebuvo giminėj tokių atvejų.
Gal Dievo taip skirta: jei atidavei kartą širdį, ir nešk savo kryžių“, – aiškino moteris.
Dabar visi trys sūnūs yra sukūrę šeimas. Vyriausias gyvena Panevėžyje, vidurinysis prieš 10 metų įsikūrė Anglijoje, o jaunėlis dirba Norvegijoje.
Mama atkalbėjo nuo muzikos
P.Skipitienė gimė ir augo netoli Subačiaus esančiame Stirniškių kaime.
Dar mokantis Subačiaus vidurinėje išryškėjo neeilinis imlumas muzikai, ji be jokio vargo savarankiškai išmoko groti akordeonu. Muzikos mokytoja Palmyrą ruošė tolesnėms studijoms, tačiau gavus vidurinės atestatą paskutinį žodį tarė mama: „Tu nevalgysi iš muzikos duonos.“
Viena Palmyros sesuo buvo mokytoja, kita finansininkė, tad mama pageidavo, kad ir jaunylė rinktųsi ne menus, o žemiškesnę profesiją.
Vilniaus universitete mergina ėmė neakivaizdžiai studijuoti ekonomiką. Už tokį gyvenimo posūkį nei tada, nei vėliau ant mamos nepyko.
„Kultūrininkų situacija nekokia, kultūros rūmai ėmė byrėti, daugybė vadovų neteko darbo, neužtenka būti gabiam muzikai, kad išsilaikytum, reikia ir kitokių savybių, o aš organizacinių gabumų neturėjau, buvau nedrąsi“, – prisipažįsta ji.
Kūnas pavojaus signalų nesiuntė
„Ekranas“ buvo pirmoji ir vienintelė P.Skipitienės darbavietė. Likus iki pensijos penkeriems metams, kai gamykloje prasidėjo reformos ir etatų mažinimai, P.Skipitienę irgi palietė permainos. Kad neatsidurtų gatvėje, iš kadrų skyriaus ji išėjo dirbti į gamybą, metalo paruošimo ceche stojo prie konvejerio. Tuo laiku moterį ir užklupo sunki liga.
Atsėlino ji netikėtai. Kūnas nesiuntė jokių įspėjamųjų signalų, niekur neskaudėjo, nebuvo nei silpnumo, nei temperatūros, nei svorio kritimo ar kokių kitokių negalavimų. P.Skipitienė visą gyvenimą buvo labai sveikatinga, turėjo daug fizinės jėgos, nes namų ūkyje privalėjo mokėti nudirbti visus vyriškus darbus.
Moteris atsitiktinai kūne užčiuopė sukietėjimą. Gumbelis nebuvo skausmingas, bet ji tuojau pat nuėjo pas gydytoją pasitikrinti – ir gavo siuntimą į Vilniaus onkologijos ligoninę.
Diagnozę nustatė greit, darinys piktybinis, ir panevėžietę nedelsiant operavo. Po chirurginės intervencijos buvo visas kompleksas radiologinio ir chemoterapinio gydymo.
Pasąmonė krėtė pokštus
Išgirdusi, kokia liga užpuolė, P.Skipitienė nė akimirkos nesudvejojo, kaip gydytis. Ji pasitikėjo tik medikais, neieškojo medicinai alternatyvių metodų, nesigydė žolelėmis ar bioenergetikų siūlomais būdais.
„Kiekvienam liga pasireiškia kitaip, nors diagnozė ta pati. Aš nepykau ant ligos, susidraugavau. Nešovė į galvą eiti pas šarlatanus, nors daug kas siūlė. Onkologijos srityje medicina labai pažengusi, neprotinga ir rizikinga būtų buvę mokslo pasiekimus neigti ir jais nepasinaudoti. Ir po šiai dienai domiuosi naujausiomis onkologinių ligų gydymo metodikomis. Informacijos randu internete“, – kalbėjo P.Skipitienė.
Gydydamasi moteris nepuolė laikytis ir jokių dietų, skeptiškai žiūrėjo į žaliavalgių rekomendacijas misti termiškai neapdorotais vaisiais, daržovėmis ir gerti želmenų sultis.
„Profesorius onkologas patarė maitintis taip, kaip maitinausi iki ligos. Nėra nustatyta, nuo ko vėžys ateina ir kaip išeina, eksperimentų su savo kūnu nedariau“, – sako moteris.
Moteris gydymą ištvėrė nesunkiai, jautėsi gana gerai. Tik kvapai labai dirgindavo. Net žiūrėdama per televizorių į rūkalių, jausdavo stiprią dūmų smarvę. Štai kokius pokštus krėtė pasąmonė.
Sukėlė šoką, bet baimė neužvaldė
Panevėžietei, kaip ir visiems kitiems, gaunantiems kompleksinį onkologinį gydymą, nuslinko plaukai.
„Kai sirgau, lydėjo žmonių smalsumas, ypač moterys nužvelgdavo su tokia mina: „Tu dar gyva?“ Plaukų netektis mažiausiai rūpėjo. Turėjau labai gražų peruką, tad niekas nė neįtarė, kad galva plika. Gavau šešis chemijos kursus, juos pradėjo birželį, o baigė vasarį. Po trijų mėnesių jau turėjau ataugusius gražius garbanotus plaukus, paskui jie išsitiesino“, – pasakojo P.Skipitienė.
Moteris prisimena dieną, kai gydytojai ištarė diagnozę. Žinia sukėlė šoką, bet baimė neužvaldė.
„Čia gal nuo Dievo duota stiprybės? Į religiją nepuoliau. Esu tikinti, bet saikingai religinga. Meldžiuosi, bet į bažnyčią dažnai nevaikštau. Taigi vienąkart meldžiantis, kai angelo sargo prašiau pagalbos ligoje, akyse švystelėjo labai stiprus spindulys, kažkoks šviesos srautas. Iki šiol nežinau, ką tai reiškia. Svarsčiau, gal reikia su kunigu pakalbėti, bet jis gi filosofas, ką pasakys, dar ne viskas“, – dėstė moteris.
Padėjo piešimas ir muzika
Panevėžietė įsitikinusi, kad šalia medikų pagalbos labai veiksmingi buvo ir dvasiniai dalykai.
Vietoj liūdesio ir savigraužos ji pasirinko nuotaiką keliančią kūrybinę veiklą, ėmė piešti ir dainuoti ansamblyje „Sidabrinė gija“, į rankas vis dažniau paimdavo akordeoną.
„Ir dar mane gelbėjo darbas. Neleidau sau gulti į lovą ir dejuoti, kad sergu, mirštu, dirbau visus darbus, neturėjau nė minutės laisvo laiko. Daug kas sakė, kad saugočiausi, taupyčiau jėgas, o aš nekreipiau dėmesio į ligą, stengiausi gyventi įprastą gyvenimą“, – pasakojo ji.
Muzikavimas nebuvo naujiena, o štai su vaizduojamaisiais menais moteris gyvenime niekad nebuvo susidūrusi.
Kai organizmas kovojo su liga, sapnuose pradėjo rodytis gražūs gamtos vaizdai, pabudusi prisimindavo lyg ir girdėjusi raginimą „bandyk piešti“.
P.Skipitienė čia jokios mistikos neįžiūri, mano, kad per sapnus sugrįžo jaunystėje akimis „sugerti“ gamtovaizdžiai.
Ji nuėjo į dailės reikmenų parduotuvę, nusipirko teptukų, popieriaus, akvarelės, o toliau viskas vyko savaime.
„Aš įbrendu mintyse į tą vaizdą, ir teptukas viską pats daro“, – aiškino ji.
Užmerktomis akimis moteris dažnai matydavo saulės nutviekstą žiemos rytą miške, sniegu nuklotas galingų eglių šakas, nuo šalčio melsvai žvilgančias pusnis.
Tuos vaizdus pirmiausia ir perkėlė į popierių. Vėliau atsirado ežeruose atsispindintys saulėlydžiai, pavasarinės žalumos medžių giraitės.
Parodyti savo kūrybą panevėžietė išdrįso tik „Sidabrinės gijos“ ansambliečiams.
Gimdė apsigimusius vaikus
Ilgametė gimdymo namų naujagimių skyriaus vedėja Liudvika Knizikevičienė patvirtino, kad sovietiniais laikais Panevėžyje veikusios pramonės įmonės iš lėto nuodijo darbininkus ir viso miesto gyventojus.
Apie kenksmingų medžiagų sukeliamas ligas medicinos įstaigos statistikos turėjo, tačiau ji nebuvo viešinama.
„Mes, gydytojai, esam analizavę kūdikių apsigimimų priežastis, kenksmingos aplinkos įtaką užsimezgusios gyvybės vystymuisi, informacijos trūkumą. Tačiau sovietmečiu fabrikai buvo politinis dalykas, tokios analizės nebuvo pageidaujamos, nepageidauta jų ir afišuoti“, – prisiminė L.Knizikevičienė.
Gydytoja sakė, kad „Ekrane“ dirbusios moterys gimdė apsigimusius vaikus. Pirmaisiais darbo dešimtmečiais gamykla neturėjo filtrų, kokius naudojo civilizuotas pasaulis. Tai, kas išsiskirdavo gamybos procesų metu, galėjo iškreipti žmogaus organizmo medžiagų apykaitą, sukelti piktybines ligas, nėščiosioms – vaisiaus vystymosi sutrikimus ir kitokius žalojančius procesus. Nuodai iš cechų iškeliaudavo į aplinką ir su dūmais per kaminus, ir į vandenį.
„Vėliau prie apsigimimų augimo dar prisidėjo Černobylio atominės elektrinės katastrofa. Sunku buvo grynai identifikuoti, ar nuo radiacijos, ar dėl vietinės taršos sutrikdavo vaisiaus vystymasis“, – kalbėjo anuomet mokslinius darbus rašiusi medikė.
Švinas veikė ir smegenis
Buvęs ilgametis Panevėžio visuomenės sveikatos centro vadovas Alfonsas Žobakas sako neturėjęs faktų, kad „Ekrano“ darbininkus labiau nei kitus miestiečius puolė vėžys. Visą onkologinių ligų statistiką kaupė miesto poliklinika ir tas žinias perduodavo onkologijos institutui.
A.Žobako žiniomis, „Ekrano“ kenksmingumas pasireiškė dviem pagrindiniais būdais: temperatūra ir švino garais.
Žmonės, dirbantys karščiu tvoskiančiuose stiklo lydymo ir presavimo cechuose, kentėjo nuo ligų, sukeliamų praradus druskas. Jiems vystydavosi trombozės.
Kita baisi blogybė buvo švino garai. Lydant stiklą į masę būdavo dedamas švinas, jo reikėjo kineskopams.
Švino garai pražūtingai veikė centrinę ir periferinę nervų sistemas, šlapimo sistemą. Žmonės kentėjo nuo smegenų veiklos sutrikimų.
Pražūtingi sveikatai buvo ir kineskopų aplankų dažymo darbai, nes dažų sudėtyje buvo nuodingų medžiagų. Jos kenkė organizmo kraujo gamybai, sukeldavo anemiją, nėščiosioms lemdavo vaisiaus pernešiojimą.
