Rimvydas pripažįsta, jog pirmieji metai po širdies persodinimo buvo sunkūs, jis negalėjo atsikelti iš lovos, tačiau vėliau sveikata gerėjo, vyras pradėjo sportuoti. Rimvydas tikisi su persodinta širdimi nugyventi dar ne vieną dešimtmetį.
– Kodėl jums prireikė širdies persodinimo?
– Beveik prieš dešimt metų persirgau gripu, labai nekreipiau į tai dėmesio kol savijauta nepradėjo blogėti ir patekau į ligoninę. Paaiškėjo, kad virusas taip pakenkė širdžiai, kad jos pagydyti nepavyks – belieka transplantacija.
Iki tol per penkiolika metų gydymo įstaigoje apsilankiau vos porą kartų dėl medicininės apžiūros vairuotojo pažymėjimui gauti. Todėl nė negalvojau, kad galiu rimtai susirgti. Deja, prasidėjo širdies virpėjimai, širdis pradėjo plėstis. Jaučiau, kad ateina galas. Iš pradžių gavau dirbtinę širdį. Su ja gyvenau devynis mėnesius. Vėliau sulaukiau donoro.
– Kaip reagavote sužinojęs, jog laukia tokia sunki operacija?
– Tuomet jau pats mačiau, kad sveikata sparčiai blogėja. Jaučiau, kad negaliu eiti, dūstu, negaliu nieko daryti. Supratau, kad reikia kažką daryti. Tiesa, bandžiau juoktis iš savęs, kad neišprotėčiau. Matyt, tokia savisaugos reakcija. Sunkiausia buvo pranešti artimiesiems apie laukiančią transplantaciją. Kai jau pasakiau, pasirodo jie žinojo.
Gydytojai pranešė artimiesiems apie tai anksčiau. Man palengvėjo. Tačiau mano žmona iki šiol sako, kad nenori nė prisiminti to laukimo, nežinojimo, ar viskas bus gerai. Tuo metu ir pats nežinojau, kad širdies transplantacijos Lietuvoje atliekamos jau seniai. Todėl sunku buvo įsivaizduoti, kas manęs laukia.
– Ne paslaptis, kad po širdies persodinimo kai kurie žmonės neišgyvena. Turėjote tokių baimių?
Klausinėjau gydytojo, kokios mano galimybės gyventi. Jis atsakė – arba grįši, arba ne. Taigi tikimybė – 50 proc. Nors statistiškai išgyvenamumas didesnis, bet garantijos neturi niekas. Nežinau, ar man pasisekė, bet manau, kad daug priklauso nuo žmogaus nusiteikimo prieš operaciją. Jei galvoji, kad nieko nebus, išsikrapštyti bus daug sunkiau.
Aš žinojau, kad manęs laukia žmona, vaikas. Pasakiau gydytojui, jog atsibusiu po operacijos. Taip ir buvo. Atsibudęs supratau, kad esu čia, operacija praėjo sėkmingai. Pagalvojau apie donorą, persižegnojau, sukalbėjau už jį maldą.
Išgyvenamumas po širdies persodinimų gerėja ir dėl to reikia džiaugtis. Lietuvoje turime žmonių, kurie su persodinta širdimi gyvena po daugiau nei penkiolika metų. Tobulėja gydymo technologijos, vaistai. Taip, deja, kai kurie žmonės neišgyvena, tačiau nėra jokių abejonių, kad medikai padaro viską, kas jų galiose.
– Kada tapote visiškai ramus dėl savo ateities?
– Ramybė užplūdo pirmiausia, kai suvokiau, kad širdies persodinimas buvo sėkmingas. Deja, vėliau prasidėjo kitos problemos. Užpuolė virusas, jis pradėjo manė dūsinti. Po transplantacijos žmonės turi vartoti imunitetą silpninančius medikamentus, todėl net nebaisūs virusai tampa grėsmingi.
Kankinausi metus, bet nepasidaviau. Žinojau, kad sunkiausi bus pirmieji metai po širdies persodinimo. Turėjau prakentėti tą laiką. Kenčiau įvairius skausmus. Skrandį skaudėjo taip, kad gulėdavau susirietęs. Iš pradžių galvojau, kad tiesiog persivalgiau, bet vėliau paaiškėjo, jog užpuolė virusas.
Nepasidaviau, nugalėjau ligas ir dabar esu ramus. Mano tikslas buvo pamatyti savo vaiką pradedantį lankyti mokyklą. Šią užduotį jau įvykdžiau. Dabar laukiu jo mokyklos baigimo, vėliau vestuvių, anūkų. Planus kuriu nuolatos.
Optimizmo turiu tiek, kad galėčiau su kuo nors juo pasidalinti. Jeigu sutinku žmones, kurie laukia transplantacijos arba gyvena su dirbtine širdimi, negailiu patarimų, palaikymo.
– Po širdies persodinimo gyvenimas, ko gero, pasikeitė kardinaliai?
– Nevisai. Jei kalbame apie mitybą, valgiau tą patį, ką ir anksčiau. Tačiau pirmuosius penkis metus teko smarkiai sumažinti fizinį krūvį. Šiek tiek vaikštinėjau, bet apie daugiau nebuvo nė kalbos.
Vėliau sužinojau, kad yra organizuojamos žaidynės žmonių su persodintais plaučiais bei širdimi. Sužinojau, kad tokie žmonės gali plaukti, bėgioti, žaisti golfą ar stalo tenisą. Panorau sudalyvauti ir aš.
Iš pradžių buvo be galo sunku. Reikėjo daug valio ir pastangų. Visi kaulai, sąnariai atroro užrūdijo, pabėgęs keliasdešimt metrų padusdavau. Vėliau įsigijome šuniuką, pradėjau su juo bėgioti ir tai darau iki šiol. Lengvai pabėgu du kilometrus, žaidžiu golfą.
