G.Bernardi yra Tarptautinės Vilniaus moterų asociacijos tarybos narė, labdaros projekto „Sužydėjusi viltis“ (angl. „Blossom of Hope“) komiteto pirmininkė.
Giusy gimtinė – Italija, Lamezia Terme (Kalabrija). Moteris tvyko į Lietuvą 2014 m. birželį kartu su savo vyru Alberto („Philip Morris Baltics“ generaliniu direktoriumi), turi 2 dukras (10 ir 7 m.). Giusy yra teisininkė.
– Kodėl įsitraukėte į projektą, skirto krūties vėžio prevencijai?
– Pagrindinė priežastis, kuri mane paskatino įsitraukti į šį labdaros projektą – asmeninis išgyvenimas – mano mama sirgo krūties vėžiu kai aš dar buvau paauglė.
– Ką reiškia dukrai sužinoti, kad mama serga krūties vėžiu?
– Man buvo 13 metų, kuomet susirgo mano mama. Tuo metu dar sunkiai suvokiau, kas tai yra. Tik prisimenu savo mamos kančias – kentėjau ir aš. Užaugau puikiai suprasdama šios ligos pavojų ir pasekmes.
– Kokioje stadijoje vėžys buvo diagnozuotas, kaip vyko gydymas?
– Dabar sunku tiksliai prisiminti, kuri tai buvo stadija, tačiau liga buvo pažengusi tiek, kad plika akimi galima buvo matyti susiformavusį gūburį. Po trijų dienų po gūburio atsiradimo mamai teko pašalinti krūtį, po ko jai kelis mėnesius teko gydytis spinduline kobalto ir radioterapija.
– Kas buvo sunkiausia?
– Esu iš mažo miestelio Lamezia Terme Italijos pietuose. 1986 metais ligoninė mūsų miestelyje negalėjo suteikti tinkamo gydymo krūties vėžį turinčioms pacientėms. Mūsų šeimai labai pasisekė, kad mamą pavyko perkelti į ligoninę kitame regione už 700 kilometrų mūsų namų, kur tuo metu buvo galima gauti geriausią gydymą. Tai ją išgelbėjo.
Tačiau tai buvo ir sunkiausia gydymosi dalis, o ypač man. Skirtingai nuo mano tėvo, kuris mamą visur lydėjo, ir mano dviejų brolių, kurie mokėsi Romoje ir galėjo ją aplankyti, man teko laukti susitikimo su mama ištisus mėnesius. Išsiskyrimo jausmas buvo toks sunkus ir stiprus, kad iki šios suskauda širdį tai prisiminus. Manau tai buvo pats liūdniausias laikas mano gyvenime.
Dėl šios priežasties Tarptautinėje Vilniaus moterų asociacijoje bendradarbiaujame su onkologinėmis ligoninėmis visoje Lietuvoje, kad moteris galėtų gauti pagalbą arčiau savo namų ir greitai. Tikime, kad tai padeda moterims likti su savo šeimomis tokiu sunkiu gyvenimo etapu. Mums sakė, kad šeimos šiluma, meilė ir rūpestis, o taip pat noras vėl jas apkabinti ir yra geriausias vaistas.
– Kaip susidūrimas su šia liga pakeitė jūsų ir mamos gyvenimus?
– Mes labiau kreipiame dėmesį į sveiką gyvenimo būdą ir branginame kiekvieną minutę praleistą kartu.
– Ar nebaisu pačiai dėl savęs, kad galite būti paveldėjusi polinkį į šią ligą? Kokių prevencinių priemonių imatės?
– Aišku, kad man baisu dėl pačios savęs. Kas puse metų vykdau nuodugnius tyrimus – nuo pačios savęs apžiūros (self-palpation) iki mamografijos ir krūtų tikrinimo ultragarsu (sonogramos).
– Kaip ji vertina tokius drastiškus prevencinius metodus, kaip Angelinos Jolie pasirinkimas net nesusirgus pašalinti abi krūtis?
– Būsiu atvira – labai stipriai nesigilinau į A.Jolie pasirinkimą. Esu tikra, kad tai buvo rimtai apgalvotas ir geriausių gydytojų rekomenduotas sprendimas. Šiuo metu nematau skubos tai daryti ir tvirtai tikiu, kad tikslūs ir dažni patikrinimai gali padėti išlikti sveikai. Tačiau jei toks sprendimas, kurį pasirinko A.Jolie, būtų krūties vėžio gydymo ateitis, manau svarstyčiau tokią galimybę tiek sau, tiek savo dukterims.
– Ar matote skirtumą tarp to kaip į krūties vėžį žiūrima jūsų šalyje ir Lietuvoje?
– Asociacijoje šį projektą vykdome kartu su maždaug 15 skirtingas kultūras bei šalis atstovaujančių moterų. Pastebėjau, kad jos skirtingai žiūrį į šią ligą ir apie kalbėjimą apie ją viešai. Kartais atrodo, kad nėra tinkama ir taktiška garsiai kalbėti apie šią klastingą ligą. Man pasirodė, kad kai kurie žmonės Lietuvoje gėdijasi kalbėti apie krūties vėžį ir mieliau pasilaiko tai sau.
Mes stengiamės pasakyti visoms moterims, kad pripažinti šį susirgimą neturėtų būti nepatogu ar gėdinga. Neatidėliojimas yra teisingas kelias į išsigydimą.
