Nieko keisto, juk tikimybė išgyventi su tokia liga siekia vos 20 procentų. Tačiau Zita nepasidavė – kovojo iš visų jėgų. Dar daugiau – norėdama apsaugoti savo šeimą nuo nerimo, ji netgi nuslėpė, jog jai nustatyta ketvirta vėžio stadija. Tik prisipažino serganti.
„Pajutau skausmus pilvo srityje. Atrodė, kad puola virškinimo problemos. Jausmas toks tarsi apsinuodijus maistu. Tačiau gydytojai nustatė visai kita diagnozę. Iš pradžių nepatikėjau, nuvažiavau dar pas kelis onkologus ir jie patvirtino tą patį“, – pasakojo Zita.
Moteriai buvo paskirta chemoterapija, biologinė terapija.
Tarsi to būtų maža, po kurio laiko vėžys atsinaujino. Šį kartą nebuvo jokių skausmų, Zita nė neįtarė, kad liga gali vėl smogti. Tačiau gydytojas atlikęs tyrimus pasakė, jog jie jam kelia klausimų.
„Tyrimai rodė, jog vėžio žymuo yra normos ribose, bet šiek tiek šoktelėjęs ir mano gydytojui tai nepatiko. Jis darė viską – siuntė atlikti kitų tyrimų kol paaiškėjo, kad vėžio darinys yra. Man ir vėl prireikė operacijos“, – prisiminė Zita.
Moteris neslėpė – smūgis buvo tikrai didelis, tačiau skirtingai nei pirmą kartą, šį sykį ji reagavo ramiau.
„Pirmą kartą aš save laidojau, o antrą kartą jau nebe. Tik apsiverkiau išgirdusi, kad vėl reikės chemoterapijos. Tuomet suėmiau save į rankas. Aišku, labai liūdna, kai galvoji, kad jau pasveikai, o tuomet tau pasako, kad liga atsinaujino.
Tas, kas to neišgyveno – nesupras. Tačiau kai tenka susidurti su vėžiu, vėliau tiki, kad gali atsitikti viskas. Žinai, kad liga ir vėl gali atsinaujinti. Tos mintys kartais kankina“, – atviravo Zita.
Moteris tikina, kad vienintelis būdas – išlikti stipriu.
Per visą ligos laiką Zita turėjo ištverti net 13 chemoterapijų. Nors tikina, jog ji jautėsi dar pakankamai gerai, bet vargino silpnumas, o galiausiai teko ir pirktis skareles bei perukus.
„Pirmą dieną grįžusi po chemoterapijos vakare pasižiūrėjau į veidrodį ir pamačiau, kad mano oda pagelto. Kitą dieną jauti tarsi pakilimą, energijos pliūpsnį. Trečią dieną prasideda skausmai, pykinimas, pradeda erzinti kvapai. Eini, kažką darai, bet emociškai jautiesi palaužtas. Tačiau nėra kitos išeities – turi susitaikyti.
Vėliau nusiperki šilkinių skarų, peruką. Į darbą eidavau su peruku, o eidama pasivaikščioti užsirišdavau skarelę. Peruko neišmečiau ir po ligos. Simboliška, kad vėliau man ir vėl jo prireikė“, – pasakojo Zita.
Moteris pripažįsta, kad visą laiką ją labai ramino gydytojas. Jis nuolatos kartojo, kad viskas bus gerai, ją pagydys. Tik tokias žinias jis ir perduodavo šeimai.
„Stengiuosi gyventi visavertį gyvenimą, dirbu, sportuoju, esu aktyvi. Kartais pasitaiko silpnumo akimirkos, bet jei apsiašaroju, stengiuosi būti viena ir greitai nusiraminti“, – sakė Zita.
Moteris prisipažįsta, jog po ligos ji pakeitė požiūrį į gyvenimą. „Žinote, kai žmogus būna pasmerktas sušaudyti, bet išlieka gyvas, jis niekada nebus toks pats. Kiekvienas pasikeičia savaip. Vieni puola į depresiją, pradeda gailėti savęs. Aš tapau stipresnė“, – pasakojo Zita.
