Visas šias gėrybes Rita suranda pievose ir pamiškėse. Polinkį domėtis augalais ji mano paveldėjusi iš giminės moterų.
Istorijos studijas tuomečiame Vilniaus pedagoginiame institute (dabar – Lietuvos edukologijos universitetas) baigusi R.Balsevičiūtė grįžo į gimtinę ir daugiau niekada nebuvo iš jos išvažiavusi.
Jai labai svarbus ryšys su medžiais, žeme, akmenimis.
Rita netgi yra užrašiusi kaimo žmonių pasakojimus apie laumių akmenis, padedančius susilaukti vaikų.
Kai dabar jaunos moterys skundžiasi, kad negali susilaukti vaikų, Rita pataria pasėdėti ant saulėje įkaitintų akmenų, išsivirti vaistažolių arbatos.
Pati Rita šeimos nesukūrė ir vaikų neturi. Moteris tikino, kad jos pašaukimas – padėti kitiems.
„Norėčiau kam nors perduoti liaudies medicinos žinias, kurias gavau iš savo protėvių. Juk dažnai perkame atvežtinius augalus, pavyzdžiui, imbierą, o galėtume naudoti tuos, kurie auga pas mus.
Kadagiai, meškiniai česnakai galėtų atstoti imbierą. Neneigiu, kad nepadeda ežiuolės, bet šių augalų gimtinė – Pietų Amerika, o į Lietuvą jie atkeliavo neseniai“, – teigė žolininkė.
Buvo toks metas, kai R.Balsevičiūtę ant kojų pastatė tik vaistažolės, kurių pati prisirinko. Tuomet ji net kelis mėnesius karščiavo ir prastai jautėsi.
Poliklinikos gydytoja vis nerado tikrosios ligos priežasties, todėl davė siuntimą pasikonsultuoti su kitu mediku.
„Gal tai buvo protingas sprendimas, tik bėda ta, kad aš beveik negalėjau paeiti“, – prisimena moteris.
Jai tada buvo tik 28-eri, ir gydytoja tikino: „Jums negali skaudėti.“
Rita nutarė gydytis vaistažolėmis. Tik žolininkė įspėjo, kad nereikia eksperimentuoti ir patiems rinkti nežinomų augalų, nes gali blogai baigtis.
Ypač atsargiai reikia elgtis su skėtiniais augalais, kurie iš pažiūros visi labai panašūs, o kai kurie – itin nuodingi.
Nors dėmėtųjų maudų prie Aukštadvario moteris dar nėra radusi, čia puikiai dera ir nuokanos, kurių nuodingų sulčių, manoma, išgėrė graikų filosofas Platonas.
R.Balsevičiūtė tikino, kad užkalbėtojai ir žolininkai ilgai negyvena, jei nemoka atsiriboti nuo svetimo skausmo. Jei miršta vaikas, o žolininkas niekuo negali padėti, jaučiasi blogai.
Dėl praeityje patirtų skaudžių išgyvenimų moteris nešioja skarą. „Mano gyvenime visko buvo, bet nepalūžau“, – neslėpė ji.
R.Balsevičiūtė vaistažoles pažįsta ne tik iš knygų ir nesistebi, jei ją kas nors pavadina ragana.
„Juk žodžiai „ragana“ ir „regėti“ – tos pačios kilmės, nes nuo seno buvo tikima, kad vaistinguosius augalus pažįstantis žmogus gali kerėti, užkalbėti ligą, atitolinti nelaimę“, – raganos vardo nesigynė Rita.
Net keturios kartos jos giminėje kaupė liaudies medicinos žinias ir patirtį apie vaistinguosius augalus. Tarp jos protėvių buvo ne tiktai žiniuonė, bet ir pribuvėja, galvijų gydytoja.
Netoli Stakliškių, Prienų rajone, Jogalinos kaime, gyvenanti Rita daug ko pasisėmė iš savo protėvių, nes žoliautojos buvo jos motina, senelės, prosenelė.
Dabar Rita gyvena savo senelės, kuri ją išmokė žoliauti, sodyboje.
Su seneliais augusi R.Balsevičiūtė nuo mažumės stebėjo, kuo gydydavosi kaimo žmonės, kai dar nebuvo efektyvių vaistų, o norint patekti pas gydytoją tekdavo išsiruošti kaip į kokią tolimą kelionę.
Senelė nutarė, kad Rita taps žolininke, nes buvo jauniausia iš visų anūkių.
Žiedais pasipuošusios pievos moteriai būna ženklas, kad galima pradėti žoliauti dar prieš Jonines.
„Eik ten, kur negirdėti gaidžio giedojimo“, – pagal tokį požymį kaimo žolininkės aptikdavo švariausią pievą.
Aukštadvario apylinkėse nereikia ilgai klaidžioti, čia yra daug pievų, kurios toli nuo dirbamų žemės plotų.
Aukštadvario regioninio parko direkcijos darbuotoja dažnai rengia išvykas į gamtą ir pasakoja apie augalus, kurių aptinka pievose.
R.Balsevičiūtė priminė, kad anksčiau žolės nebūdavo skiriamos nepamačius žmogaus, nepasišnekėjus, nesužinojus apie jį daugiau.
Tačiau R.Balsevičiūtė įspėjo – vaistažoles reikia vartoti saikingai. Yra viena taisyklė – negalima prisirišti prie vienos rūšies žolelių, nes ilgai vartojant jų poveikis mažėja.
