Panevėžietį užklupo epidemija tapusi liga: gyvenimo pokyčiai išgelbėjo gyvybę

Vaikystėje diabetu susirgusiam panevėžiečiui lėtinė liga sutrukdė tik kartą gyvenime, kai jo nepriėmė į barmenus ruošiančią mokyklą. Jaunas vyras gyvena visavertį gyvenimą: sukūrė šeimą, augina dukrą, dirba mėgstamą darbą ir net spėjo paragauti emigranto duonos.

 Antanui Šiaudikiui buvo vos 13 metų, kai išgirdo gydytojų diagnozę. Jis susirgo cukralige.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo.
 Antanui Šiaudikiui buvo vos 13 metų, kai išgirdo gydytojų diagnozę. Jis susirgo cukralige.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo.
 Antanui Šiaudikiui buvo vos 13 metų, kai išgirdo gydytojų diagnozę. Jis susirgo cukralige.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo.
 Antanui Šiaudikiui buvo vos 13 metų, kai išgirdo gydytojų diagnozę. Jis susirgo cukralige.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo.
 Antanui Šiaudikiui buvo vos 13 metų, kai išgirdo gydytojų diagnozę. Jis susirgo cukralige.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo.
 Antanui Šiaudikiui buvo vos 13 metų, kai išgirdo gydytojų diagnozę. Jis susirgo cukralige.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo.
 Antanui Šiaudikiui buvo vos 13 metų, kai išgirdo gydytojų diagnozę. Jis susirgo cukralige.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo.
 Antanui Šiaudikiui buvo vos 13 metų, kai išgirdo gydytojų diagnozę. Jis susirgo cukralige.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo.
 Antanui Šiaudikiui buvo vos 13 metų, kai išgirdo gydytojų diagnozę. Jis susirgo cukralige.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo.
 Antanui Šiaudikiui buvo vos 13 metų, kai išgirdo gydytojų diagnozę. Jis susirgo cukralige.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo.
Daugiau nuotraukų (5)

Ugnė Vasyliūtė, panskliautas.lt

Apr 28, 2018, 9:14 PM, atnaujinta Apr 28, 2018, 9:15 PM

Liga – ne nuosprendis

Cukraligė. Tokią gydytojų diagnozę prieš 23 metus išgirdo panevėžietis Antanas Šiaudikis. Tada jam buvo vos 13 metų.

Šeimoje iki tol niekas nebuvo sirgęs diabetu. Berniukas nelabai suvokė, kas tai per liga. Bet motinai, rodos, išslydo žemė iš po kojų.

Tik prieš porą mėnesių moteris buvo palaidojusi savo 51 metų vyrą, penkių vaikų tėvą. Jis mirė nuo infarkto. Sielvartas dar neatslūgo, o vėl – tokia nelaimė. Antanas – jauniausias sūnus.

Kaip ir daugelį tėvų, A.Šiaudikio motiną apėmė baimė dėl sūnaus gyvybės, komplikacijų, apskritai – dėl jo ateities.

Bet A.Šiaudikis niekada savo ligos nepriėmė kaip nuosprendžio. Susigyveno su ja ir nesijaučia likimo nuskriaustas, nors dėl cukraligės yra medikų pripažintas neįgaliu.

Kuo toliau nuo streso

„Aš nebijau adatų, taigi ir diabetas man nėra didelis baubas“, – juokauja A.Šiaudikis.

Jam teko gulėti ligoninėje su cukralige sergančiu 45 metų vyru, kuris paniškai bijojo injekcijų. Vos tik slaugytoja su švirkštu rankose įžengdavo į palatą, ligonį išpildavo šaltas prakaitas. Ir šiaip žmogus atrodė labai prislėgtas. Netrukus A.Šiaudikio palatos kaimyną ištiko infarktas, jis neišgyveno.

A.Šiaudikis yra Panevėžio diabeto draugijos „Viltis“ pirmininko pavaduotojas. Vyras įsitikinęs, kad sergantiesiems cukralige, kaip ir kitomis sunkiomis lėtinėmis ligomis, labai svarbi emocinė būklė. Liga jį patį išmokė bėgti kuo toliau nuo streso.

A.Šiaudikis pasvarsto, kad jeigu ne didžiulis stresas, kurį patyrė staiga mirus tėvui, galbūt jis nebūtų ir susirgęs. Jo, tuomet – paauglio, išgyvenimus dar labiau sustiprino artimųjų sielvartas dėl netekties.

Vaiką kamavo troškulys

A.Šiaudikis pamena, kad iš karto po tėvo laidotuvių jį pradėjo kamuoti troškulys. Būdavo, kad iš karto išgerdavo litrą vandens, bet vis tiek norėjo gerti. Berniukas dažnai bėgiojo į tualetą, jautėsi pavargęs.

Sunerimusi motina kreipėsi į gydytojus. A.Šiaudikis atsidūrė Respublikinėje Panevėžio ligoninėje. Jo kraujyje gliukozės kiekis buvo pasiekęs beveik kritinę ribą. Gydytojai įtarė cukraligę. Vaiką išvežė į Kauno klinikas. Ten specialistai patvirtino diagnozę.

A.Šiaudikiui buvo nustatytas I tipo diabetas. Tai liga, kai kasa negamina ar per mažai gamina insulino.

Insulinas yra kasos hormonas, kurio dėka gliukozė patenka į ląsteles ir jas aprūpina energija. Jei jo trūksta, gliukozė kaupiasi kraujyje, o organizmo ląstelės badauja.

Kodėl iki tol visiškai sveikas, antsvorio neturėjęs ir dziudo treniruotes norėjęs lankyti sūnus susirgo cukralige, medikai taip ir neatsakė.

Draugę išmokė gaivinti

A.Šiaudikio organizmas nuolat stokoja insulino, todėl kiekvieną dieną tenka injekcijomis į paodį papildyti jo atsargas. Pasak vyro, dabartinių švirkštų ir kitų priemonių, kurias naudoja diabetikai, neįmanoma net lyginti su tomis, kurios buvo prieš gerus du dešimtmečius.

„Nuolat reikėjo matuoti cukraus kiekį kraujyje, nuo adatų mano visi pirštai būdavo subadyti. Į mokyklą nešdavausi didelį švirkštą insulinui susileisti. Dabar jie maži, automatiniai. Nemažai vaikų diabetikų turi insulino pompas“, – lygino pašnekovas.

A.Šiaudikis insuliną per parą leidžiasi nuo 5 iki 8 kartų. Insulino kokybė irgi labai pagerėjusi.

Anksčiau vyrą ištikdavo naktiniai hipoglikemijos priepuoliai, kai cukraus kiekis kraujyje nukrenta iki gyvybei pavojingai mažos ribos. Aptemdavo sąmonė, prasidėdavo traukuliai.

A.Šiaudikis pajusdavo artėjantį priepuolį. Išpiltas šalto prakaito, apimtas didelio silpnumo, jis pakildavo iš lovos ir skubėdavo užvalgyti, kad pakeltų gliukozės kiekį kraujyje. Bet vėliau organizmas jau nebesiųsdavo jokių ženklų apie artėjantį pavojų, priepuolis ištikdavo staiga. Artimiesiems bent du kartus per metus tekdavo kviesti greitąją.

A.Šiaudikis pasakojo, kad gaivinti buvo išmokusi ir jo draugė Gintarė, vėliau tapusi žmona.

Gydytojai pakeitė insuliną, ir priepuoliai A.Šiaudikio nebevargino.

Numetė 20 kilogramų

Sergantieji diabetu privalo žiūrėti, ką valgo, daugiau judėti, bet A.Šiaudikis nebuvo iš tų skrupulingųjų. Neturėdamas 30 metų, vidutinio ūgio vyras svėrė 95 kilogramus. Retsykiais užtraukdavo ir cigaretę.

„Galų gale suvokiau, kad tai geruoju nesibaigs. Mečiau rūkyti, pradėjau vaikščioti į sporto klubą, stengiuosi sveikai maitintis. Alkoholio nesinori, nes nepatinka jaustis apsvaigusiam“, – pasakojo panevėžietis.

Per kelerius metus A.Šiaudikis numetė 20 kilogramų. Dabar jis sveria 75 kilogramus.

Paklaustas, ar liga smarkiai varžo jo gyvenimą, A.Šiaudikis patikino, kad tikrai ne.

Socialinis darbas netraukė

„Ne liga apsunkina gyvenimą, o pats žmogus. Na, kartais dar aplinkiniai iš gailesčio ar baimės“, – sakė A.Šiaudikis.

Baigęs vidurinę mokyklą, jis norėjo mokytis barmeno specialybės. Bet mokyklos, į kurią stojo, pedagogai pasiūlė dėl ligos verčiau rinktis kitą specialybę.

Panevėžio kolegijoje A.Šiaudikis studijavo ir baigė socialinį darbą. Ten sutiko ir savo mylimąją – Gintarę. Vėliau jiedu susituokė.

Bet jau paskutiniame kurse A.Šiaudikis suprato, kad iš jo nekoks išeis socialinis darbuotojas. Socialinės globos įstaigose, kur atliko praktiką, jis patyrė, kiek daug streso šitame darbe.

„Kartą man teko lydėti akląjį. Važiavome autobusu, įlipo kontrolieriai, pradėjo tikrinti talonėlius, o mano globotinis, pasirodo, neturi pasiėmęs neįgaliojo pažymėjimo – pamiršo namuose“, – pasakojo A.Šiaudikis.

Kontrolieriams jis įrodinėjo, kad žmogus iš tikrųjų yra aklas, bet šie vis tiek jį privertė nusipirkti bilietą už visą kainą. Grįžęs namo panevėžietis blogai jautėsi.

Darbas su psichikos negalios žmonėmis globos namuose vaikiną emociškai išvargindavo, todėl baigęs kolegiją net neieškojo darbo pagal specialybę.

Naktimis kepa namukus

A.Šiaudikis nenorėjo gyventi vien tik iš neįgalumo pašalpos, todėl ėmėsi įvairių darbų. Daugiau kaip prieš dešimtmetį vaikinas su drauge Gintare nusprendė vykti užsidirbti į užsienį. Jaunuoliai pusantrų metų gyveno Anglijoje ir Airijoje. A.Šiaudikis Anglijoje triūsė fabrike, nešiojo dėžes su bananais. Airijoje darbavosi statybose.

Vyro sveikata darbdavių nedomino. Tuo metu jis jautėsi pakankamai stiprus, ir fizinis darbas visai negąsdino. Užsienyje A.Šiaudikiui patiko, bet jo draugei – ne. Merginos nesužavėjo darbas tenykštėse globos įstaigose, nors atlyginimu skųstis negalėjo.

Pora grįžo į Lietuvą. Po gerų metų prasidėjo ekonominė krizė. Teko pavargti ieškant darbo, bet jiedu užsikabino.

A.Šiaudikis dirba keramikos įmonėje, naktimis krosnyje kepa keraminius namukus. Dieną turi daug laisvo laiko ir jį gali skirti dukrelei, namų ūkiui bei kitiems reikalams. Nagingas vyras pats suremontavo smarkiai apleistas patalpas, kurias diabetikų draugija „Viltis“ gavo iš Panevėžio savivaldybės.

Žmona jau keleri metai dirba vienoje iš kelionių agentūrų, darbo reikalais jai tenka ilgiau išvykti iš namų.

Pataria būti atidiems

A.Šiaudikis džiaugiasi, kad su dukrele jiedu yra geri draugai ir mergaitė nesigraudina, kai mamos nėra namuose, kad ir kaip ilgu jos būna.

Bent kartą per metus visa šeima vyksta pailsėti į šiltuosius kraštus.

Vyras prisipažįsta nerimaujantis, kad dukrelė nesusirgtų diabetu. Juk ligai išsivystyti svarbus ir paveldimumas. Tad tėvai nuolat tikrina jos sveikatą.

A.Šiaudikis pataria visiems tėvams būti ypač atidiems, nes nuo cukraligės niekas nėra apdraustas.

Kasmet liga diagnozuojama 70–80 vaikų, o mažųjų diabeto ligonių šalyje priskaičiuojama beveik tūkstantis.

Dažniausiai I tipo cukriniu diabetu serga 5–7 metų vaikai ir 10–14 metų paaugliai.

Bet endokrinologai pastebi, kad pastaruoju metu daugėja vaikų, sergančių II tipo diabetu. Tai jie sieja su nutukimu.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2023 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.