Buvau septynmetės mama, neskausmingai išsiskyrusi ir grįžusi į saugų mamos bei sesers glėbį. Su visomis sąlygomis rašyti, šokti, mokytis, dirbti svajonių darbą ir džiaugtis gyvenimu. Ir niekaip negalėjau suprasti, kodėl man, trisdešimtmetei, svyra rankos, slysta žemė iš po kojų, kodėl nuo kojų pirštų iki plaukų galiukų esu persmelkta nevilties, kaltės, skausmo.
Smūginėmis savaitgalinėmis dozėmis, slaptais vakariniais gurkšnojimais, o vėliau ir ilgesniais pabėgimais iš realybės. Alkoholis tapo lengvai prieinamu vaistu, kurio kaina buvo žvėriškus pinigus kainuojantys sugrįžimai iš alkoholinės anapusybės į realybę.
„Egle, tu esi priklausoma“. Išgirdusi šiuos žodžius Eglė Gulbinovičienė (49 m.), viena iš gyvosios dokumentikos spektaklio „Įvairovės balsai“ herojų, suprato, jog ši diagnozė – didžiausia dovana, kurią tuo metu galėjo gauti. Šia dovana ir jos vartojimo instrukcijomis Eglė šiandien dalinasi Padubysio kaimo bendruomenėje, įkurtoje dėl moterų, išgyvenančių priklausomybę nuo alkoholio, narkotikų, vaistų ir kitų psichotropinių medžiagų ar elgesio sutrikimų.
Visame pasaulyje atliktų tyrimu duomenimis yra skaičiuojama, jog 10 proc. visų žmonijos gyventojų turi vienokią ar kitokią priklausomybę. Pastaruoju metu daug kalbama apie naują elgesio priklausomybės grupę, kurios kontekste dažnai minimi lošimo sutrikimai, priklausomybė nuo socialinių tinklų, sekso ir net apsipirkinėjimo. Nors savo pasekmėmis daugeliu atveju jos pranoksta natūralias medžiagas, tokias kaip tabakas, Lietuvoje priklausomybę nuo alkoholio ir jo sukeliamomis ligomis sergančių žmonių skaičius vis dėlto išlieka itin didelis.
Pasaulio Sveikatos Organizacijos duomenimis, 2016 m. Lietuvos pilietis per metus vidutiniškai suvartojo 18,2 litro grynojo alkoholio, kas sudaro 910 bokalų alaus per metus arba 2,5 bokalo per dieną. 2016 metais psichikos ir elgesio sutrikimais dėl alkoholio ar narkotikų vartojimo sirgo beveik 2 proc. Lietuvos gyventojų.
Ir nors per metus dėl įvairių priklausomybių į sveikatos priežiūros įstaigas Lietuvoje kreipiasi apie 50 – 60 tūkst. asmenų, dėl itin mažo prieinamumo bei vyraujančios stigmatizacijos, susijusios su alkoholio bei kitų psichotropinių medžiagų vartojimu ir priklausomybe nuo jų, daugelis žmonių, ypač mažesniuose miesteliuose, neturi galimybės gauti tinkamo gydymo. Viso to pasekmė – dėl alkoholio vartojimo prarastų darbingo gyvenimo metų indeksas, kuris Lietuvoje yra dvigubai didesnis nei Vakarų Europos valstybėse.
Įtakos tam turi ir tai, jog pati priklausomybių gydymo sistema yra atskirta nuo bendros sveikatos priežiūros sistemos, kurios didžioji dalis paslaugų yra mokamos. Nepaisant to, jog Lietuvoje veikia penki priklausomybės ligų centrai, o nemokama ambulatorinė ir stacionarinė pagalba teikiama ir pirminės sveikatos priežiūros centruose bei psichiatrijos ligoninėse, priklausomybės ligomis sergantiems asmenims nėra suteikiamos palankios sąlygos gydymui.
Visaverčių reabilitacijos paslaugų valstybinėse gydymo įstaigose trūkumas įvardijamas kaip viena iš priežasčių, kodėl priklausomybių gydymo sistema Lietuvoje efektyviai nefunkcionuoja. Psichiatro-psichoterapeuto Raimundo Aleknos teigimu, bendro profilio ligoninės po pirminės pagalbos suteikimo (hospitalizacijos) neturi galimybių, kaip užtikrinti tęstinio gydymo, reikalingo siekiant išvengti atkryčio, formuoti naujus įpročius bei rūpintis socialine integracija.
Dėl šios priežasties, šių metų pradžioje devyniose Lietuvos savivaldybėse buvo įdiegti priklausomybių konsultacijos punktai, į kuriuos dėl savo ar šeimos narių priklausomybės nuo alkoholio ar kitų psichoaktyviųjų medžiagų galima kreiptis anonimiškai, be gydytojo siuntimo.
Juose dirbantys profesionalūs konsultantai, užtikrindami visišką konfidencialumą, teikia paramą ne tik sergantiems, bet ir sveikstantiems žmonėms, kurie, baigę reabilitacijos programas, padeda priklausomų asmenų šeimos nariams, neretai išgyvenantiems ko-priklausomybę. Veikiantys pagal daugelyje Europos šalių išbandytą ir mokslu paremtą metodiką, tokie punktai veikia daugelyje Europos šalių. Iš viso kaimyninėje Lenkijoje veikia per 2 tūkst. tokių punktų.
Elgesio medicinos ir psichologijos intervencijos – vienos populiariausių ir efektyviausių būdų, taikomų įvairiuose priklausomybių gydymo ir profilaktikos etapuose. Lietuvoje plačiausiai šiuo metu taikomas tradicinis 12 žingsnių programa grįstas gydymas (Minesotos programa), Sveikatos apsaugos ministerijos vertinamas kaip nuosekliausias ir veiksmingiausias gydymas diagnozavus rimtą priklausomybę. Skaičiuojama, jog šis metodas buvo pritaikytas 6 tūkst. Lietuvoje gyvenančių priklausomų žmonių.
Vis dėlto, toks gydymas priimtinas ne visiems. Ir ne tik dėl to, jog tai nėra finansuojama privalomojo sveikatos draudimo fondo. Nepaisant Sveikatos apsaugos ministerijos sprendimo uždrausti nuo alkoholio priklausomų žmonių gydymą kodavimu, ši procedūra, nors moksliškai nepagrįsta ir dažnai tapatinama su šamanizmu, vis dar plačiai taikoma privačiose įstaigose.
Alytaus rajono meras Algirdas Vrubliauskas neslepia, jog pasirinkusiems tokį būdą atsisakyti žalingo įpročio savivaldybė tebekompensuoja šią paslaugą. Pasak Vilniaus priklausomybės ligų centro direktoriaus Emilio Subatos, tai – metodas, atėjęs iš sovietinio laikotarpio, kurio esmė – „gydymas“ per dešimt minučių.
Nepakankamas stacionaraus gydymo tęstinumas, aukšta šių paslaugų kaina, psichikos sveikatos specialistų trūkumas bei alternatyvių gydymo būdų egzistavimas privačiose klinikose – plačiai visuomenėje paplitusio klaidingo suvokimo, jog priklausomybe sergančius žmones reikia bausti ir izoliuoti, išdava. Priklausomybė – tai liga, kuri turi būti gydoma kompleksiškai neišskiriant ir nepaliekant užribyje ja sergančių žmonių.
O ypač moterų. Moterų, kurioms reikalinga bendruomenė. Į kurią patekti nereikia siuntimo, gydytojų išrašų, kuri negąsdina kaina, kurioje galima išsirengti nuogai. Tokia tai Padubysio kaimo moterų bendruomenė. Moteriško priklausomybinio striptizo vieta, kur nėra žiūrovų, vien dalyvės.
