Jeigu ne sustorėjusi pirštų oda nuo adatų badymo ir glikuoto hemoglobino tyrimo, moteris tikrai neprisimintų, kad serga diabetu. Tačiau vieno dalyko net keliaudama ji stengiasi neužmiršti – diagnostinių juostelių, reikalingų apskaičiuoti, kiek galima valgyti angliavandenių ir kokia turi būti vaistų dozė.
Moteris per dieną 7–10 kartų ima kraujo iš piršto. Kad nebereikėtų badytis, ji yra įsigijusi ir jutiklį, bet kai kyla alergija, negali jo nešioti. Jei būna kur nors išvykusi iš namų, Vida bado pirštus 10–15 kartų, nes niekada nežino, kaip dėl streso ar nuovargio pasikeis gliukozės rodiklis.
Diabetas V.Augustinienę lydi 32 metus. Pirmąkart apie šią ligą ji sužinojo būdama nėščia. Kai susilaukė dukters, gliukozės kiekis kraujyje buvo normalus, tad gydytojai tikino, kad ji pasveiko, ir į namus išleido be insulino.
Praėjus pusantro mėnesio vienoje krūtyje iškilo pūlinys. Medikai įtarė, kad gimdyvė nemokėjo gerai nutraukti pieno.
Kai skausmas pasidarė veriantis, moteris išsikvietė greitosios pagalbos medikus. Gimdyvei buvo atliktas masažas, dėl to pūliai dar labiau pasklido po kūną.
Tą vakarą ji atsidūrė ligoninėje ir visą savaitgalį neatgavo sąmonės, o pirmadienį atsibudo ant operacinio stalo. Pirmas klausimas, kurį uždavė chirurgas V.Augustinienei, – kodėl ji niekam neprasitarė apie diabetą?
Tai, kad liko gyva, Vida vadino stebuklu, nes po operacijos išsivystė kraujo užkrėtimas – sepsis. Ji net keturis mėnesius praleido ligoninėje.
„Buvo dienų, kai medikai patarė mano vyrui ruoštis laidotuvėms, o dukrai buvo vos pusantro mėnesio“, – prisiminė Vida.
Dėl diabeto ji svėrė 34 kilogramus, kai reikėdavo eiti, remdavosi į sieną – nebeturėjo jėgų. Iš pradžių jai tik kartą per dieną buvo leidžiamas gyvulinės kilmės insulinas. Vos kartą per mėnesį reikėdavo pasitikrinti gliukozės kiekį kraujyje – einant pas gydytoją pasiimti insulino recepto.
Patekusi pas Vilniaus Šeškinės poliklinikos endokrinologę Feigę Narevičienę Vida išmoko valdyti diabetą. Gydytoja jai įteikė knygelę, kurioje rašoma, kaip skaičiuoti angliavandenių kiekį, ir liepė tai daryti kasdien.
Po trijų dienų V.Augustinienė vėl turėjo pasirodyti poliklinikoje. Pasižiūrėjusi į moters užrašus gydytoja liko patenkinta. Bet vienas rodiklis nepatiko, todėl paklausė, ką ji valgė išvakarėse.
Ji teisinosi, kad tik pusę pakelio varškės ir išgėrė arbatos be cukraus. O gydytoja paaiškino, kad tą vakarą ji turėjo suvalgyti ir duonos riekelę. Vilnietė davė sau žodį – neišeis iš gydytojos kabineto, kol neišsiaiškins, kada, kiek ir ko galima valgyti.
Gydytoja F.Narevičienė netgi pasirūpino, kad jos pacientė galėtų triskart per dieną ateiti į polikliniką pasimatuoti gliukozės kiekio kraujyje. Kad galėtų pasimatuoti gliukozės kiekį ketvirtą kartą – prieš pat miegą, moteris vykdavo į Antakalnio klinikas.
Po mėnesio V.Augustinienei insulino dozė sumažėjo perpus, dingo troškulys. Miestų statybos inžinieriaus specialybę turinti moteris vėliau visą laiką skyrė pacientų bendrijų reikalams.
Tapusi Lietuvos diabeto asociacijos prezidente ji stengiasi perteikti naujienas pacientų bendrijai, prisideda prie diabeto mokyklų veiklos. V.Augustinienė įsitikinusi, kad Lietuvos gyventojams dar trūksta informacijos, kaip gyventi su šia liga.
Tarptautinėje endokrinologų konferencijoje, neseniai vykusioje Klaipėdoje, buvo paliesta svarbi tema, kodėl diabetu sergantiems žmonėms neretai tenka persodinti donoro inkstą, taip pat kasą ar kasos ląsteles, gaminančias insuliną. Šių negalavimų priežastis – diabetinė nefropatija, pažeidžianti inkstus.
„Kai sergi diabetu, niekada nežinai, kas gali atsitikti. Tai – klastinga liga. Yra daug preparatų ir įvairių gydymo schemų, bet jeigu žmogus nesistengs valdyti ligos, jam nepadės nei gydytojas, nei vaistai“, – įsitikinusi Vida.
Liga gali tenkti lyg perkūnas
Lietuvoje yra registruota apie 120 tūkstančių sergančiųjų cukriniu diabetu, manoma, jog antra tiek žmonių nežino, kad serga šia liga. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto profesorius Antanas Norkus pasakojo, kokias viltis gali puoselėti pacientai, kuriems nustatytas diabetas.
Pasaulyje atsirado naujos kartos medikamentų, kurie veikia per žarnyną ar inkstus. Inovatyvūs preparatai ne tik mažina cukraus kiekį, vadinamąją glikemiją kraujyje, bet ir turi kardiovaskulinę riziką mažinantį poveikį – padeda tausoti kraujagysles.
Jei diabetas blogai valdomas, vystosi didžiųjų ir mažųjų kraujagyslių komplikacijos. Jei pažeidžiamos didžiosios kraujagyslės, kyla kraujotakos sutrikimų gyvybiškai svarbiuose organuose: širdyje, galvos smegenyse, galūnėse, padidėja infarkto ir insulto rizika, pažeidžiamos kojos.
Kita grupė vaistų, veikiančių per inkstus, orientuoti į smulkiąsias kraujagysles. Šie preparatai ne tik mažina cukraus kiekį, bet ir stabdo lėtinės inkstų ligos progresavimą, mažina širdies nepakankamumą. Šie medikamentai jau registruoti Lietuvoje, bet skiriami ligoniams kur kas vėliau nei kitose Europos šalyse. Koks tuomet tikslas skirti medikamentus vėliau, jei komplikacijos dėl cukrinio diabeto pasidaro neišgydomos?
„Mes, endokrinologai, suprantame, kad valstybė negali kompensuoti visų naujų medikamentų, bet yra žmonių, kurie patys gali įsigyti inovatyvių preparatų, todėl turime sudaryti jiems tokią galimybę. Mokslo yra įrodyta, kad antrojo tipo diabetą galima sėkmingai valdyti. Jei pacientas abejingas savo ligai, gydytojas gali stengtis, kiek nori, bet iš to nieko neišeis. Lietuvoje yra tokių ligonių, kurie atėję pas gydytoją tikina, kad jaučiasi gerai, vartoja vaistus, o kai paklausi, kokie yra gliukozės kraujyje rodikliai, negali nieko pasakyti“, – neslėpė profesorius.
Diabetas baudžia tokius žmones. Ilgainiui vystosi kraujagyslių komplikacijos, todėl nukenčia širdis, galvos smegenys, inkstai, kojos, akys. Jei nors šiek tiek yra padidėjęs gliukozės kiekis kraujyje, tai – signalas, kad žmogus turi susirūpinti savo sveikata, – koreguoti mitybą, mažinti antsvorį ir reguliariai atlikti tyrimus.
Pirmojo tipo diabetas trenkia kaip perkūnas. Jis gali prasidėti vaikystėje ar jaunystėje, kai kasa nustoja gaminti insuliną. Antrojo tipo diabeto priežastis – ląstelių pasipriešinimas insulinui. Stengdamasis tai kompensuoti organizmas gamina daugiau insulino.
„Jei tirsime insulino kiekį antrojo tipo diabeto atveju, jo rasime kur kas daugiau nei norma. Bet diabetas vis tiek vystosi, nes insulinas nebeatlieka savo vaidmens“, – paaiškino A.Norkus.
Žmogus gali daug metų neįtarti, kad serga antrojo tipo cukriniu diabetu, todėl svarbūs yra profilaktiniai tyrimai. Sulaukus 40–45 metų, ypač jei yra antsvorio, jei moteris pagimdė didesnį nei 4 kilogramų svorio naujagimį, jei tėvai ar pirmos kartos giminės serga diabetu, būtina pasitikrinti sveikatą.
Diabeto rizikos veiksniai taip pat yra padidėjęs kraujospūdis, didesnis kraujo riebalų kiekis – dislipidemija. Tačiau pagrindinis antrojo tipo diabeto rizikos veiksnys yra nutukimas.
Esame įpratę manyti, kad troškulys ir dažnas šlapinimasis išduoda diabetą. Ar pasitaiko kokių nors netipiškų negalavimų?
Nieko baisaus, jei jaučiamas didesnis troškulys vasarą, kai labiau prakaituojama. Dažnas šlapinimasis irgi nėra vien diabeto požymis, jis gali varginti ir dėl įvairių kitų ligų.
Ar nėra diabeto, reikėtų susirūpinti ir tada, jei staiga žmogus netenka daug svorio, žinoma, jei nėra skydliaukės sutrikimų ar vėžio. Nuovargis, miego sutrikimai, blogai gyjančios žaizdos, niežėjimas, odos infekcija grybelis gali išduoti, kad yra prasidėjęs diabetas.
