Kad greičiau atsigautų po operacijos, vilnietė dabar gydosi sanatorijoje Druskininkuose.
Televizijos reportaže apie Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikose atliktą išskirtinę operaciją kalbėjusi E.Vaitkuvienė neslėpė, kad pasijuto kur kas energingiau.
Buvusi pedagogė E.Vaitkuvienė dėl susiaurėjusio vožtuvo eidama turėdavo dažnai sustoti, jos laisvė judėti buvo suvaržyta.
Lipdama laiptais moteris net norėdavo klausti savo širdies: „Širdele, ką čia išdarinėji?“
Dabar klausimų moteriai nebekyla. Jos širdyje – naujas aortos vožtuvas, kuriam įdėti neprireikė tradicinės širdies operacijos, kai naudojama dirbtinė kraujotaka.
Daugiau nei 15 tūkstančių eurų kainuojantis naujas vožtuvas pakeistas per kateterį.
Šios procedūros moteris laukė dvejus metus.
Po operacijos moteris jautėsi taip, lyg būtų grįžusi iš pirties – jai buvo šilta ir gera, nors anksčiau atrodydavo, kad šąla ne tik kojos, bet ir visas kūnas.
Lankydamas palatoje savo žmoną režisierius J.Vaitkus atrodė susigraudinęs. Jis neabejojo, kad visuomenė turėtų kur kas labiau gerbti specialistus, kurie drįsta ir sugeba įeiti į kito žmogaus vidų, į jo kūną, ir daryti tokius dalykus, kurie paprastam piliečiui nėra suvokiami.
Dirbtinis aortos vožtuvas – labai svarbi pagalba širdžiai. Ypač kai tikrasis vožtuvas būna susiaurėjęs, todėl širdis negauna pakankamai kraujo. Tokia būklė gali būti pavojinga gyvybei.
Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų gydytojas intervencinis kardiologas Sigitas Čėsna džiaugėsi, kad Lietuva neatsilieka nuo naujovių. Šiemet vasarį sukako dešimt metų, kai pirmą kartą mūsų šalyje atliktas aortos vožtuvo implantavimas per šlaunies arteriją.
Per pastarąjį dešimtmetį Santaros klinikose padaryta 180 tokių procedūrų. Gydytojas S.Čėsna neslėpė, kad tai nėra daug.
Keisti aortos vožtuvą per kateterį dažniausiai tenka pacientams, sulaukusiems garbaus amžiaus, kuriems dėl jų sveikatos būklės ar gretutinių ligų nėra įmanoma daryti tradicinės širdies operacijos.
Prieš procedūrą perkateterinis aortos vožtuvas yra specialiai paruošiamas – suspaudžiamas ir įdedamas į kateterį, kurio skersmuo yra vos pieštuko dydžio.
Per šlaunies arteriją įvestas į žmogaus kūną jis išskleidžiamas senojo vožtuvo vietoje. Aortos vožtuvas praleidžia kraują iš širdies į pagrindinę kraujagyslę, iš kurios kraujas teka po visą organizmą. Susiaurėjęs vožtuvas trukdo kraujo tėkmei, pacientas jaučia dusulį, nuovargį.
Pakeitus vožtuvą gerėja kraujotaka, palengvėja širdies darbas, išnyksta dusulys, mažėja negalavimai, susiję su fiziniu krūviu.
Atlikus procedūrą pacientas jau po dviejų parų gali grįžti namo. O darant tradicinę kardiochirurginę operaciją, kai atveriama krūtinės ląsta, ligoniui būtina prijungti dirbtinę kraujo apytaką. Jo reabilitacija gali užtrukti ir pusę metų.
– Kiek ligonių galėtų išbandyti naują gydymo būdą? – pasiteiravau gydytojo S.Čėsnos.
– Šiuo metu vien mūsų klinikose laukiančiųjų sąraše – apie 60 žmonių. O Valstybinė ligonių kasa kasmet kompensuoja vos 20 aortos vožtuvų Santaros klinikoms. Tad pacientams tenka laukti procedūros ne vienus metus.
Tai reiškia, kad toli gražu ne visi ir sulaukia tos pagalbos.
Net ir turėdamas pinigų ligonis negali įsigyti aortos vožtuvo, nes Lietuvoje nėra tinkamai įteisintas individualus medicinos priemonių pirkimas.
– Kokia tvarka galioja kitose šalyse?
– Pavyzdžiui, Vokietijoje, Danijoje ši procedūra yra tapusi kasdienė. Jų kur kas daugiau atlieka intervenciniai kardiologai nei širdies chirurgai.
Tokia tendencija ryški visame pasaulyje. Netolimoje ateityje ir Lietuvoje dauguma širdies vožtuvų turėtų būti keičiami per kateterius, o procedūras turėtų atlikti intervenciniai kardiologai.
Jei Lietuva žengtų šiuo keliu, situacija būtų tokia pati kaip ir kitose valstybėse, kur tradicinių širdies operacijų atliekama vis mažiau.
Nors kuriami vis tobulesni vožtuvai, jei pacientui reikia labai didelio ar labai užkalkėjusios kojų kraujagyslės, tokiu atveju padeda kardiochirurgai.
– Ar yra pavojus, kad pacientas gali neatsibusti po procedūros?
– Didžioji dalis tokių procedūrų atliekama taikant vietinę nejautrą. Pacientas lieka sąmoningas, bendrauja su medikais. Yra prijungiamas monitorius, kuriuo stebima širdies veikla, arterinis kraujospūdis. Taip pat naudojama rentgeno kamera.
Procedūra yra saugi, nors gali išsivystyti tam tikrų komplikacijų. Tačiau mirties rizika sudaro mažiau nei vieną procentą.
– Kokios reabilitacijos reikia implantavus vožtuvą?
– Kad širdis galėtų prisitaikyti prie naujo vožtuvo, jai būtina padėti. Laukdami operacijos pacientai būna nusilpę, mažai vaikšto, jie prastai jaučiasi nuo menkiausio fizinio krūvio.
Iš ligoninės grįžęs namo pacientas turi ilsėtis, gerti daug skysčių, nerūkyti. Nereikėtų kelti sunkių daiktų, taip pat intensyviai sportuoti. Sveikdamas žmogus pamažu grįžta prie įprasto gyvenimo ritmo.
Įdėjus naują vožtuvą širdis dirba geriau, todėl žmogus gali kur kas daugiau nuveikti. Vožtuvas gerina kraujotaką, todėl net aterosklerozės pažeistos kraujagyslės ima funkcionuoti geriau.
– Koks yra vidutinis amžius pacientų, kuriems reikia naujo aortos vožtuvo?
– Tai žmonės, sulaukę maždaug 83–85 metų.
– Kuo ypatingas naujos kartos vožtuvas?
– Dėl geresnių techninių savybių naujos kartos aortos vožtuvas mažina su procedūra susijusių komplikacijų riziką, trumpesnė ir procedūra.
Šis vožtuvas yra ypatingos formos bei struktūros. Jis pagamintas iš specialaus karkaso – nikelio ir titano lydinio.
O jo viduje yra dirbtinio vožtuvo lapeliai iš kiaulės perikardo – audinio, kuris gaubia šio gyvūno širdį.
Šie lapeliai būna specialiai apdorojami. Kadangi žmogaus organizmas gali priimti šį biologinės kilmės audinį kaip svetimkūnį, būtina padaryti viską, kad nebūtų atmetimo reakcijos.
Yra duomenų, kad naujos kartos vožtuvas gerai veikia bent 10–15 metų, vėliau jį galima pakeisti kitu tokiu pačiu perkateteriniu vožtuvu.
Kada būtina keisti aortos vožtuvą
Aortos vožtuvas – vienas iš keturių širdyje esančių vožtuvų, reguliuojančių kraujo tėkmę širdyje. Per jį kraujas teka iš širdies į visą kūną. Jeigu vožtuvas yra susiaurėjęs, tai tampa kliūtimi širdžiai išstumti kraują, todėl apsunkinamas širdies raumens darbas. Ilgainiui tai sukelia širdies nepakankamumą.
Jei yra nustatytas aortos vožtuvo susiaurėjimas (stenozė), taikomas perkateterinis aortos vožtuvo implantavimas. Tai gydymo būdas, kai be atviros chirurginės operacijos susiaurėjusio vožtuvo vietoje yra įstatomas naujas dirbtinio audinio vožtuvas. Dažniausiai procedūra atliekama per šlaunies arterijas, esančias kirkšnyse.
