Daug metų diabetas buvo laikomas nepagydoma liga. Ir jei ne istorinė operacija, plungiškė nebūtų galėjusi lydėti savo vyro į įvairias darbines keliones po Europą, praleisti keleto metų Airijoje.
Vilma susirgo būdama septynerių. Ją ėmė dažnai kankinti troškulys, staiga pradėjo kristi svoris – tai buvo pirmieji ženklai, kad būsimai pirmokei kažkas atsitiko. Kai ji pateko į Klaipėdos ligoninę, paaiškėjo, kad susirgo pirmojo tipo diabetu.
Mažametei reikėjo leisti insuliną, bet tai nebuvo didžiausia blogybė, su kuria susidūrė Vilma. Kur kas dažniau ją lydėjo hipoglikemija, dėl kurios mergaitė netekdavo sąmonės.
„Mano tėvai bijodavo mane palikti vieną, todėl jiems mano liga kėlė neviltį“, – prisimena Vilma.
Dėl diabeto ji neišsižadėjo studijų – baigusi vidurinę mokyklą įstojo į Vilniaus universitetą, kur pasirinko psichologijos studijas. Studentavimo metus prisimena su šypsena – tuo metu nebuvo vienkartinių švirkštų. Kad galėtų susileisti insulino, ji turėdavo virinti švirkštus.
Dažnai atsitikdavo taip, kad švirkštai sudegdavo, nes išsiblaškiusi studentė užmiršdavo išjungti viryklę. Baigusi tris kursus ji pasiėmė akademinių atostogų.
Vėliau dėl diabeto moteriai išsivystė įvairių komplikacijų, o kad galėtų grįžti į universitetą, turėjo išlaikyti ne vieną egzaminą. Tačiau liga ją taip nualino, kad nutarė nebetęsti studijų. Vėliau moteris baigė buhalterijos kursus ir tapo finansininke.
2006 metais paaiškėjo, kad diabetas pažeidė inkstus, todėl gydytojai įtraukė moterį į transplantacijos laukiančiųjų eilę ir skyrė dializę.
„Procedūra mane išvargindavo, todėl operacija atrodė kaip išsivadavimas. Kadangi buvau aplankiusi jau ne vieną ligoninę, nieko nebijojau, norėjau tik normaliai gyventi“, – sakė Vilma.
Jos svajonė išsipildė 2008-aisiais, kai Vilniaus universiteto Santaros klinikų ligoninės gydytojai atliko istorinę operaciją, kuri iš esmės pakeitė Vilmos gyvenimą. Tai buvo pirmoji operacija ne tik Lietuvoje, bet ir visame Baltijos regione.
Pastarąjį dešimtmetį tokia galimybe vienu metu persodinti donoro kasą ir inkstą pasinaudojo vos 17 pacientų Lietuvoje.
Apie tai konferencijoje „Cukrinis diabetas: diabetinė nefropatija“ kalbėjęs Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Nefrologijos centro vadovas profesorius Marius Miglinas apgailestavo, kad dažnai donoro kasa pradingsta veltui.
Visame pasaulyje daugėja sergančiųjų pirmojo tipo cukriniu diabetu ir net taikant šiuolaikinius gydymo metodus būna sunku išvengti komplikacijų. Tai rodo JAV atlikta studija, kurioje dalyvavo 16 tūkstančių sergančiųjų pirmojo tipo diabetu.
Daugiau nei pusė jų naudojo insulino pompą, kas dešimtam buvo taikomas nuolatinis gliukozės stebėjimas, bet apie 6 procentams pacientų išsivystė traukuliai. Ligoniai netekdavo sąmonės, nors gydant buvo taikomos naujausios technologijos.
Dėl diabeto išsivysčiusi galutinė inkstų stadijos liga yra pavojinga būsena.
Tyrimai rodo, kad kasmet iš visų dializuojamų pacientų, kurie serga diabetu, dešimtadalis miršta. Tokiems ligoniams ypač svarbu persodinti inkstą.
Tačiau ir persodinus inkstą maždaug po 5–7 metų į naują organą gali sugrįžti diabetinė liga. Dalį ligonių ištinka pavojinga krizė, nes diabetas smogia dviguba jėga.
„Tai rodo, kad ne visada pavyksta suvaldyti diabetą. Tokiais atvejais galima galvoti apie kasos ląstelių pakaitinį gydymą“, – apie modernesnį metodą užsiminė vilnietis gydytojas.
Tyrimai rodo, kad daugiausia vilčių turi tie pacientai, kuriems vienu metu persodinama kasa ir inkstas. Ypač tada, kai pavyksta išsaugoti kasos funkciją.
Šio metodo privalumą įrodo tai, kad jei vienu metu persodinama kasa ir inkstas, o ne tik gyvo donoro inkstas, net 35 procentais sumažėja mirties atvejų.
„Jeigu tokie puikūs rezultatai, kyla klausimas, kodėl Lietuvoje atliekama tiek nedaug tokių operacijų. Juk dializuojamų pacientų, kurie serga diabetu, šalyje yra labai daug“, – svarstė profesorius M.Miglinas.
Dalis galimų donorų kasų lieka nepanaudotos dėl įvairių priežasčių ir Lietuvoje, ir kitose šalyse. Juk daug kas priklauso ne tik nuo gydytojų kvalifikacijos, bet ir nuo šalies ekonomikos, sveikatos apsaugos sistemos.
Donoro kasa taip pat gali tapti šaltiniu beta ląstelių, kurios reikalingos pakaitiniam gydymui. Mat gali būti persodinama ne pati kasa, o tik ląstelės.
Jei nustatyta galutinė inkstų liga, jei pacientui daugiau nei 55-eri, įvairiose užsienio klinikose siūloma ne persodinti donoro kasą, o tik perkelti kasos saleles.
„Iš tikrųjų sergančiajam diabetu nereikia visos kasos, jam reikia tik vadinamųjų Langerhanso salelių, kurios sudaro vos du procentus kasos masės“, – priminė profesorius M.Miglinas.
Gali būti naudojami ir kiti kasos ląstelių persodinimo metodai, pavyzdžiui, JAV, Mineapolyje, pacientams, kuriems dėl įvairių priežasčių reikia šalinti kasą, taikoma vadinamoji kasos salelių autotransplantacija.
Šis metodas ypatingas tuo, kad pašalinta kasa yra specialiai apdorojama, o beta ląstelės iš naujo suleidžiamos tam pačiam pacientui. Taip pavyksta išvengti vadinamojo chirurginio diabeto.
Šiaurės Amerikoje yra sudarytas atskiras registras. Apie 16 procentų kasos salelių transplantacijų atliekama prieš tai persodinus donoro inkstą.
Profesorius M.Miglinas pasakojo, kad paruošti kasos ląsteles reikia kruopštaus darbo. Jam teko stažuotis ne vienoje kasos salelių atskyrimo laboratorijų, esančių Prancūzijoje, Švedijoje.
Iš pradžių būtina nuo donoro kasos nuvalyti riebalus, kitus audinius. Vėliau į kasos lataką suleidžiama fermento kolagenazės. Ši medžiaga pradeda ardyti kasos audinį.
Vėliau donoro kasai taikomas ne tik cheminis, bet ir mechaninis ardymas – ji įdedama į specialų maišytuvą.
Kadangi kasos salelių tankis yra kitoks, centrifuguojant gaunama kasos salelių suspensija.
Būtina ištirti, koks yra salelių skaičius, koks jų gyvybingumas, kokios morfologinės ypatybės.
Paruoštos salelės saugomos specialioje terpėje. Vilniečiui gydytojui nekart teko garbingas uždavinys – įnešti paruoštas kasos saleles į operacinę, nes jų apdorojimas vyksta viename ligoninės korpuse, o operacija – kitame.
Kasos ląstelių persodinimas daug kur jau tapo veiksminga procedūra. Tyrimai rodo, kad praėjus trejiems metams po kasos salelių persodinimo beveik pusė pacientų nebėra priklausomi nuo insulino.
JAV įsikūrusi Mineapolio klinika paskelbė, kad praėjus vos metams po šios procedūros insulino nebereikia net 70 procentų jų pacientų. Be to, persodinus kasos saleles pacientams reikia kur kas mažesnės insulino dozės, jie taip pat išvengia pavojingų gliukozės svyravimų.
Šis naujas gydymo metodas yra patogus ir tuo, kad praėjus pusmečiui ar metams procedūrą galima kartoti naudojant kito kasos donoro saleles.
Didžiausia grėsmė, kuri pasitaiko persodinus donoro kasos saleles, – atmetimo reakcija, todėl kartais tenka atlikti kepenų biopsiją. Kasos salelėms kelia pavojų ir įvairūs antikūnai – jei jų daugėja, siūloma daugiau imunosupresijai skirtų vaistų.
Profesorius M.Miglinas neabejojo, kad šis metodas ateityje bus taikomas ir Lietuvoje. Beta ląstelių persodinimas gali būti skiriamas įvairaus amžiaus, taip pat vyresniems bei gležnesniems pacientams, o kasos donorui apribojimai yra mažesni.
Net donoro antsvoris nėra kliūtis – žinoma, kad nutukusio žmogaus kasoje būna kur kas daugiau beta ląstelių, nei jų turi liekni asmenys.
Kur kas didesnis iššūkis gydytojams yra laikas, per kurį turi būti atlikta procedūra. Nuo donoro kasos paėmimo turi praeiti ne daugiau kaip aštuonios valandos, kol bus pradėta apdoroti beta ląsteles.
Kad neprarastų gyvybingumo, kasos ląsteles būtina persodinti ne vėliau kaip per dvi paras.
Procedūrai klinika turi iš anksto ruoštis, nes būtina speciali įranga, padedanti išskirti kasos ląstelių saleles, turi būti garantuojama jų kokybė, sukurtos sąlygos, kad šios ląstelės nežūtų.
M.Miglinas pripažino, kad naujasis gydymo metodas būtų naudingas daugeliui pacientų Lietuvoje. Sudėtinga persodinti donoro kasą – ne kiekvienas pacientas sugeba ištverti tokį stresą.
Kur kas paprasčiau sušvirkšti donoro kasos ląstelių, gaminančių insuliną.
Tokiu atveju pacientui net nereikia bendrosios nejautros. Paruoštos ląstelės sulašinamos į kepenų veną, nukeliauja ten, kur reikia, ir prigyja.
„Tokia procedūra padeda įveikti diabetą, grįžti į normalų gyvenimą ir atsisakyti insulino kaip pakaitinės terapijos. Mums, nefrologams, svarbu, kad kasos salelių persodinimas taip pat gerina donoro inksto veiklą“, – sakė M.Miglinas.
Ši procedūra gali būti skiriama tada, kai diabetas yra sunkiai valdomas. Yra ir dar viena svarbi sąlyga – kasos salelių suleidimas turi būti taikomas kartu su donoro inksto persodinimu.
Kai kuriose užsienio šalyse kasos ląstelių persodinimas yra vertinamas kaip klinikinis tyrimas, o kitose – kaip įprastas gydymo būdas.
Pavyzdžiui, Šveicarijoje, Skandinavijos šalyse, Didžiojoje Britanijoje jis net kompensuojamas ligonių kasų.
Gydymo metodas atsirado prieš 50 metų
1966 metais Minesotos (JAV) universiteto ligoninėje buvo pirmą kartą pasaulyje vienu metu persodinta donoro kasa ir inkstas, o Lietuvoje tokia operacija atlikta 2008-aisiais.
Iš 17 ligonių, kuriems Lietuvoje taikytas toks gydymo metodas, vienas mirė dėl pooperacinių komplikacijų, kiti – gyvi, tačiau trečdaliui jų nenormaliai veikia persodinta kasa.
Kadangi kasa yra jautri įvairiems pažeidimams, po operacijos gali išsivystyti kasos uždegimas pankreatitas, taip pat trombozė, todėl reikia labai patyrusių specialistų.
Net JAV atliktos pirmosios kasos persodinimo operacijos baigdavosi nesėkme. Kadangi kasos latakas būdavo užsiuvamas, pacientai po operacijos mirdavo nuo kasos uždegimo. Tik tobulėjant chirurginei technikai gerėjo šių operacijų rezultatai.
