Kai patyrė traumą, Helenai buvo tik 16 metų. Mergina susižeidė dešinę koją, apsivertusi su baidare. Kelį nusmelkęs skausmas merginą nustebino.
„Kelis labai ištino, paraudo ir prasidėjo uždegimas, bet maniau, kad per kelias dienas visa tai praeis“, – pasakojo dabar 22 metų studentė Helena, gyvenanti šiaurės Londone, Jungtinėje Karalystėje (JK).
Kai skausmas nesiliovė, Helena, kuri buvo talentinga baidarininkė, pretendavusi atstovauti savo šaliai olimpinėse žaidynėse, kreipėsi į savo šeimos gydytoją, rekomendavusį pavartoti priešuždegiminius vaistus ir pailsėti.
Bet net ir po keturių mėnesių kelis negijo. Taigi, pasinaudojusi savo šeimos medicinos draudimu, mergina turėjo dešimt mėnesių fizioterapijos sporto traumų klinikoje. Deja, fizioterapija tik pablogino jos būklę.
„Fizioterapija kėlė milžiniškus skausmus. Jaučiau, kad pratimai buvo per sunkūs, – prisiminė Helena. – Skausmą jutau nuolatos ir dėl jo negalėjau užmigti. Dėl to nukentėjo mano mokslai, turėjau atsisakyti irklavimo ir svajonių atstovauti savo šaliai.
Tačiau jokių uždegimo požymių magnetinio rezonanso tomografas neparodė, o kraujo tyrimai neparodė jokių kitų sutrikimų, tokių, kaip reumatoidinis artritas“, – pasakojo mergina.
Sekančiais metais jos kelis ištino taip, kad pasidarė dvigubai didesnis, nei įprastas, o odos spalva pakito.
„Atrodė, tarsi būtų atsiradusi mėlynė, nors po traumos praėjo daug mėnesių, – sakė Helena. – Kelis tapo ypač jautrus prisilietimams – negalėjau ant jo turėti jokių rūbų ar liestis juo prie patalynės. Net menkiausias prisilietimas sukeldavo stiprų deginantį skausmą, panašų į saulės nudegimą ir šis naujai atsiradęs skausmas pasklido koja žemyn iki blauzdos ir kulkšnies“.
Pagaliau, nuo pirminės traumos praėjus 18 mėnesių, Helenai buvo diagnozuotas kompleksinis regioninio skausmo sindromas (KRSS) – sunki ir nuolatinė būsena, paveikianti galūnes.
Dažniausiai šį sindromą sukelia trauma ar sužeidimas (net ir iškilusi pūslelė ar sausgyslių patempimas), bet 5-10 proc. atvejų neturi jokios aiškios priežasties.
Šis sutrikimas dažniau pasitaiko moterims, o pasireikšti gali bet kuriame amžiuje. Vis dėlto dažniausiai jis atsiranda sulaukus maždaug 50 metų. Skaičiuojama, kad šį sutrikimą gali turėti apie 10 proc. britų.
Dažniausiai nuo šio sutrikimo – nesvarbu, gydomo ar ne – pasveikstama per metus, bet apie 20 proc. žmonių jis nepraeina. Pastariesiems šis skausmas gali būti toks sekinantis, kad prireikia netgi amputuoti galūnę. 7 procentais atvejų, tokių kaip Helenos, skausmas persimeta į kitas kūno vietas.
Kuo anksčiau sutrikimas pradedamas gydyti, tuo geriau. Deja, daug JK šeimos gydytojų ir pacientų šio sutrikimo neatpažįsta.
Pernai JK Karališkasis šeimos gydytojų koledžas išleido naujas gaires, kuriose šis sutrikimas apibūdintas.
„Mes norime, kad sveikatos specialistai įtartų ir kompleksinio regioninio skausmo sindromą, jei kam nors pasireiškia didesnis skausmas, nei turėtų būti patyrus traumą ir vieta pasidaro ypač jautri prisilietimams“, – pasakojo Vakarų Anglijos universiteto slaugių praktikos profesorė Candy McCabe, prisidėjusi prie gairių parengimo.
Profesorė pridūrė, kad toks skausmas turėtų tapti pavojaus ženklu.
„Labai svarbu diagnozuoti ir gydyti KRSS kuo greičiau, kad padidintume sėkmingos baigties tikimybę. Tačiau žinių apie kompleksinio regioninio skausmo sindromą trūkumas visuomenėje ir tarp sveikatos specialistų gali suvėlinti gydymą ir reabilitaciją“, – kalbėjo C.McCabe.
Sindromas pasireiškia kai kuriais neįprastais simptomais, kurie turėtų gydytojams tapti įspėjimu, sakė profesorė C.McCabe.
Taip pat, kaip ir į sužeidimui neproporcingai didelį skausmą, reikėtų atkreipti dėmesį į odos jautrumą prisilietimams bei ištinimą.
Kartais, anot profesorės, ant ligos paveiktos galūnės, pradeda greitai augti tamsūs ir stori plaukai, arba apskritai ant tos galūnės plaukai nustoja augti.
„Nagai taip pat gali pradėti greitai augti, greičiausiai dėl padidėjusio kraujo pritekėjimo. Arba jie gali pasidaryti nelygūs ir nustoti augti.
Galūnė gali parausti ir apimti karščio jausmas arba pamėlynuoti ir apimti šalčio jausmas – pojūčiai gali kaitaliotis. Šie pokyčiai įvyksta, nes smegenys negauna pakankamai informacijos iš galūnės ir gali pradėti tai pernelyg kompensuoti kraujotaka, dėl ko pakinta temperatūra, nagų ir plaukų augimas.
Taip pat žmones gali apimti jausmas, kad galūnės nebepriklauso jų kūnui ir gali pradėti šalti ar nustoti funkcionuoti“, – simptomus vardijo profesorė.
Minėtojo sindromo priežastys nežinomos. Viena iš teorijų aiškina, kad tai yra imuninės sistemos reakcija į skausmą, sukeliantį uždegimą, kai smegenys toliau jaučia sužeidimą, nors jo nėra.
„Pacientai sako, kad skausmas yra kitoks nuo pradžių, kas labai tikėtina – tai nėra tik smegenyse glūdinti būklė“, – paaiškino profesorė C.McCabe.
Naujosios gairės išskyrė keturis svarbiausius gydymo aspektus: skausmo malšinimą vaistais, kad žmonės galėtų dalyvauti reabilitacijos terapijose, tokiose, kaip fizioterapija; ergoterapiją, kuri padėtų pacientams atlikti kasdienines užduotis; psichologinę pagalbą ir pacientams suteikiamą informaciją, kad jie galėtų suprasti, kaip judinti galūnę, jai nepakenkiant, net jeigu ir skauda.
Po to, kai Helenai buvo diagnozuotas sutrikimas, jai toliau taikyta fizioterapija ir duoti skausmą malšinantys vaistai. Vėliau ja ėmė privačiai rūpintis skausmo konsultantas ir daugiadisciplininė komanda.
Kai būklė pagerėjo, 2015 metais mergina pradėjo studijuoti geografiją universitete, bet prasidėjus antram semestrui studijas teko stabdyti, nes vieną dieną per 24 valandas būklė vėl pablogėjo ir ji nebegalėjo vaikščioti.
„Atrodė, tarsi smegenys būtų išjungę dešinę koją. Aš vis dar galėjau ją jausti, bet negalėjau pajudinti. Buvo taip baisu, kad teks sėstis į neįgaliojo vežimėlį“, – prisipažino mergina.
Ji praleido 6 metus tai atsiguldama į ligoninę, tai išsirašydama iš jos. Merginai leisti tokie vaistai, kaip ketaminas, epidūras, opioidas fentanilis, nervų skausmus malšinantis pregabalinas ir antidepresantas, taip pat naudojamas skausmui malšinti, amitriptilinas.
„Mano mama dėl manęs darė viską: metus praleidau arba lovoje, arba vežimėlyje, o fizioterapijos lankymas buvo pagrindinis mano užsiėmimas. Pamažu pagerėjo. 2017 metų rugsėjį grįžau į universitetą“, – sakė mergina.
Svarbiausia tokiems pacientams, kaip Helena, pakankamai numalšinti skausmą, kad jie galėtų susitelkti ties reabilitacija, sakė Londono Barts sveikatos fondo skausmo medicinos konsultantas Serge'as Nikolicius.
„Kuo ilgiau šie atvejai užleidžiami, tuo pastovesni pasidaro pasireiškę pokyčiai. Taigi labai svarbu pacientams atvykti į skausmo kliniką kuo anksčiau, kad būtų atstatytos funkcijos ir mobilumas“, – kalbėjo specialistas.
Deja, daug gydytojų, slaugių ir greitosios medicininės pagalbos darbuotojų Jungtinėje Karalystėje nė nežino apie KRSS. Tuo įsitikinusi buvusi autobuso vairuotoja 49 metų Debbie rose iš Esekso (JK), kuriai sindromas pasireiškė po nelaimingo atsitikimo ir kuri įkūrė KRSS paramos grupę.
Specializuotų centrų irgi nepakanka.
„Daug mūsų grupės narių sunkiai sulaukia diagnozės ar gydymo. Kai kurie yra tokioje beviltiškoje padėtyje, kad net prašo amputacijos“, – sakė Debbie.
Bet amputacija nebūtinai tokius žmones išvaduoja iš skausmo.
2014 metais Olandijos Groningeno universiteto mokslininkų atliktas tyrimas parodė, kad 77 proc. dėl KRSS netekusių galūnių žmonių ir po metų nuo amputacijos jautė fantominius skausmus, o 27 proc. pasireiškė KRSS bigėje.
Pernai gruodį Helenos liga vėl paūmėjo ir ji vėl sėdo į vežimėlį.
„Dabar tariuosi su gydytojais dėl kojos amputacijos. Manau, kad tai pasako viską apie skausmą.
Nežinau, kas laukia manęs. Bet reikia daugiau informacijos apie šią būklę“, – sakė Helena.
Parengta pagal „Daily Mail“
