Žmogus, turintis potraukį į azartinius žaidimus, gali vaikštinėti gatvėmis nepatraukdamas aplinkinių dėmesio. Alkoholikas gali nuslėpti savo liguistą potraukį: niekam neprivalu žinoti, kaip jis nuslopina savo rankų drebėjimą.
Tommy turi silpnybę, kurios nuo nieko negali nuslėpti. „Jei esi storas, tai mato kiekvienas. Visi žino, kokia tavo problema“, – pasiguodė T.Tomlinsonas.
Viešojoje vietoje reporteris stengiasi valgyti taip, kad niekas neatpažintų jo problemos. Jis nujaučia, ką žmonės mano matydami jį restorane ar greitojo maisto užkandinėje: „Valgyk ne tiek daug. Judėk daugiau.“
Per 50 metų perkopęs vyriškis sveria 163 kilogramus. Šis skaičius – jau savotiška jo sėkmė. Prieš porą metų, kai svarstyklių rodyklės sustojo ties 180 kilogramų, Tommy nustojo jomis naudotis.
Paskutinį kartą, kai svėrėsi, jos rodė 209 kilogramus – tokias svarstykles turi tik gydytojai.
Tai buvo laikas, kai kartais namuose nesant žmonai Tommy išvažiuodavo nusipirkti greitojo maisto. Mėsainius ir sumuštinius valgė virtuvėje, jų pakuotes giliai paslėpdavo šiukšlėse, kad žmona nepastebėtų.
Tuomet vyras jautėsi kaip nusikaltėlis, kaip narkomanas.
Reporteris gyvena Šarlotės miesto (Šiaurės Karolinos valstija) pakraštyje ir yra daugelį metų laimingai vedęs. Jam patinka darbas radijuje, kur rengia laidas apie Pietų valstijų kultūrą.
Vyrą džiugina beveik viskas, tik ne jo svoris. Jis negali prisiminti dienos, kai buvo patenkintas savo kūnu. Jis žino, jog daugelis žmonių kovoja už visuomenės suvokimą, kad ne visiems privalu turėti modelio figūrą.
Jo atveju tai yra ne pora kilogramų daugiau. Bet tiek, kad jis baiminasi dėl savo gyvybės.
Didelį antsvorį turintis T.Tomlinsonas gyvena šalyje, kur daugiau nei trečdalis žmonių kenčia nuo liguisto nutukimo. Jie tokie stori, kad tyko pavojus susirgti diabetu ir širdies ligomis.
Nutukimo kaina – gyvybė. Daugiau nei 90 mln. žmonių pasaulyje, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos vertinimu, mirs nuo nutukimo per artimiausius tris dešimtmečius.
Jų gyvenimo trukmė vidutiniškai sumažėja beveik trejais metais. Tad T.Tomlinsono rūpesčiai ir baimės pagrįsti.
Nuo pavojingo antsvorio kenčiančio žmogaus gyvenimą radijo reporteris atskleidė knygoje „Dramblys kambaryje. Nutukusio vyro bandymai sulieknėti storėjančioje Amerikoje“.
T.Tomlinsonas aprašo savo dietas, besaikį valgymą. Odos gabalus, nukarusius nuo jo rankų, ir rūdžių spalvą įgavusias šlaunis, nes raumenys nėra pakankamai stiprūs, kad kraujas vėl tekėtų į širdį. Ir jo venų vožtuvai per silpni, kad neleistų tekėti atgal.
Reporteris rašo apie savo baimę pargriūti metro traukinyje ir ką nors prispausti. Jis prisipažįsta, kad prieš kiekvieną apsilankymą restorane naršo po „Google“ tikrindamas, ar ten kėdės pakankamai stabilios.
Vargu ar dar liko dieta, kurios radijo reporteris nėra išbandęs. Kai kurios skamba kaip gražūs atostogų tikslai: „Pietų paplūdimys“ ar „Viduržemio jūra“.
Vienu metu T.Tomlinsonas vartojo mažai riebalų ar angliavandenių. Po to – daug baltymų, vaisių ar balastinių medžiagų.
Buvo laikas, kai atsisakė kiaušinių, nes jie buvo laikomi kenksmingais. Paskui jų valgė daug, nes šį produktą jam rekomendavo svoriui numesti.
Kas porą metų mitybos specialistai siūlė T.Tomlinsonui vis naują dietą – naują pažadą atsikratyti antsvorio. Bet tai dažniausiai baigdavosi greituoju maistu ir dvasinėmis kančiomis. Radijo reporterio kova su savo kūnu tęsiasi jau seniai.
Kodėl taip sunku atsikratyti nereikalingų kilogramų? Ar dėl to kalta pramonė, kuri, kimšdama į maistą riebalus, cukrų, druską ar pakaitalus, žmogų padaro nepasotinamą tiek, kad jis nesidomi suvartotomis kalorijomis? O gal kaltas pats žmogus?
Kovodamas su antsvoriu T.Tomlinsonas taip dažnai patirdavo nesėkmę, kad ne kartą stengėsi išsiaiškinti: kodėl jis negali liautis valgęs?
Po 40 metų, paženklintų nesėkmingų bandymų, jis artėja prie galimybės laimėti šią kovą. Per praėjusius metus radijo reporteris numetė 50 kilogramų.
Nors aplinkiniai mato vis dar storą žmogų, Tommy didžiuojasi savimi. Jam pavyksta to truputį mažinti savo svorį. Ką pakeitė kovos su antsvoriu metai?
Tommy užaugo Džordžijos valstijoje paprastų darbininkų šeimoje: „Nebuvome turtingi, bet kai susėsdavome prie stalo, jis nebūdavo tuščias.“
Jis prisimena keptas viščiukų šlauneles, kiaulienos kotletus, kukurūzų duoną su sviestu, įdarytus kiaušinius. „Valgyti – vienas didžiausių gyvenimo malonumų“, – sakė radijo reporteris.
Bet valgymas daug ką atėmė iš jo gyvenimo. Jis niekada nesimokė važiuoti dviračiu ar plaukioti, jei būdavo renkama komanda sportuoti, jis visada būdavo išrenkamas į ją paskutinis.
Jo teta po kiekvieno apsilankymo sušukdavo: „Vis dar netapai plonesnis!“ Iš jo šaipėsi vaikai: „Rubuilis, rubuilis!“
Tommy buvo dvylika metų, kai motina pirmą kartą dėl sūnaus svorio kreipėsi į diabetologą.
Tommy svoris nebesuderinamas su gyvenimu, kokio jis norėtų. Dėl to valgymas jam reiškia gėdą, sudužusias svajones.
Nacionalinio sveikatos instituto, įsikūrusio Merilando valstijoje (JAV), mitybos mokslininkas Kevinas Hallas laikomas vienu geriausių savo srities ekspertų. Jis tyrinėja, kokį poveikį maisto produktai ir dietos daro žmogaus organizmui.
Daugelyje studijų K.Hallas nagrinėjo, kokiu būdu organizmas ginasi, kai iš jo atimamos kalorijos, kokį poveikį svoriui gali turėti maisto kokybė.
2004-aisiais viena Amerikos televizija rodė laidą „Biggest Loser“. Geras tuzinas nutukusių kandidatų daugelį savaičių prieš kameras bandė atsikratyti nereikalingų kilogramų.
Bėgo, liejo prakaitą, stojo ant svarstyklių, džiaugėsi ir verkė. Kas vyksta fiziologiškai taikant griežtą gydymą?
K.Hallas 2009 metais pakvietė 14 kandidatų į laboratoriją Merilande. Šiuos žmones tyrinėjo iki šou ir po jo. Laimėtojas Danny Cahillas iš Oklahomos, svėręs 195 kilogramus, per septynis mėnesius neteko 108 kilogramų.
Po šešerių metų K.Hallas visus šiuos žmones vėl pakvietė į Merilandą. Iš 14 kandidatų dauguma priaugo svorio. D.Cahillas – net 45 kilogramus.
Greit atsikračius svorio organizmas, gavęs signalą dėl energijos netekimo, nuspaudė taupymo mygtuką, ir medžiagų apykaita sulėtėjo. Taip užtikrinamos svarbiausios organizmo funkcijos.
K.Hallas atskleidė, kad svorio atsikratę kandidatai turėjo didesnį poreikį valgyti. Vienam kilogramui, kurį prarado, kasdien suvartodavo vidutiniškai 100 kilokalorijų daugiau nei anksčiau.
Lėtesnė medžiagų apykaita ir didesnis alkis – beveik neįveikiami priešininkai. Bet dar yra maistas. Kas daro žmogų storą? Riebalai, cukrus? O gal perdirbimo pramonė?
K.Hallas parengė studiją, kuri pirmą kartą visame pasaulyje esant kontroliuojamoms sąlygoms turėjo nustatyti, kokį poveikį maisto produktų perdirbimas turi kūno svoriui.
Į savo kliniką keturioms savaitėms mitybos specialistas pasikvietė 20 asmenų. Jie valgė tik jo komandos paruoštą maistą.
Dvi savaites K.Hallo komanda tiekė maistą, kurį sudarė stipriai perdirbti maisto produktai – visų galimų variantų greitasis maistas. Dar dvi savaites – šviežiai pagamintą maistą.
Abiejų variantų maistas buvo vienodas pagal kalorijų skaičių ir druskos, riebalų, cukraus, balastinių medžiagų kiekį.
Eksperimento dalyviai galėjo valgyti tiek, kiek norėjo. Į klausimą, koks variantas buvo skanesnis, atsakė – iš tikrųjų abu vienodai geri.
Po dviejų savaičių gatavą maistą valgiusieji priaugo vidutiniškai vieną kilogramą. Valgiusieji šviežią maistą numetė kilogramą. Kodėl toks skirtumas?
Perdirbtų produktų buvo valgoma daugiau – vidutiniškai 500 kilokalorijų per dieną daugiau. Be to, gatavas maistas kur kas greičiau suvalgomas.
„Perdirbti maisto produktai minkštesni, greičiau sukramtomi ir nuryjami. Kai valgome, trunka maždaug 20 minučių, kol žarnynas išskiria hormonus, kurie galvos smegenims praneša – esame sotūs“, – sakė K.Hallas.
Spėjama, jog eksperimento dalyviai valgė taip greitai, kad sotumo jausmas atsirasdavo tuomet, kai jie kalorijų buvo suvartoję daugiau, nei būtina.
T.Tomlinsonas apie maistą kalba kaip apie narkotiką. „Medžiagą“, kuri jam suteikia malonumo ir saugumo jausmą. Bet jos poveikis greitai dingsta.
Radijo reporteris žino Šarlotės miesto užeigas, kur šios „medžiagos“ galima gauti greičiausiai. Atvykusieji automobiliu viską sušlamščia dar stovėjimo aikštelėje. Taip elgėsi ir Tommy.
Tokios mitybos principo jis laikėsi iki sesers mirties. Ji mirė 63-ejų, svėrė beveik 100 kilogramų. Po vieno uždegimo mirė dėl infekcijos. Tommy mano, kad lieknesniam žmogui taip nebūtų nutikę.
Į gedulingus pietus draugai ir giminės atsinešė maisto – kepsnių, saldumynų. Tommy prisikrovė pilną lėkštę. Maistas jį guodė, slopino netekties skausmą.
T.Tomlinsonas žino savipagalbos grupes, kur susitinka turintieji antsvorio, kad pakalbėtų apie savo mitybos įpročius. Bet jam pirmiausia knygos rašymas padėjo išsiaiškinti, kodėl valgymas tapo savotišku narkotiku.
Elektroninė apyrankė ir programėlė padeda Tommy skaičiuoti kasdien padaromus žingsnius ir suvartotų kalorijų skaičių. Jis bando kiekvieną dieną jų sudeginti daugiau nei gauna. Valgo šviežesnį, sveikesnį maistą.
Jis saugo savo paskutinio apsilankymo greitojo maisto restorane čekį: 2016 metų kovo 9-oji. Radijo reporteris neturi tikslo pasiekti tam tikrą svorį.
„Mano tikslas – patirti tai, ką dar galėčiau patirti“, – sakė jis.
Ar tai bus pasiekus 120, ar 100 kilogramų svorį, jis nežino. Ko trokšta Tommy?
„Važiuoti dviračiu. Tiesiog ant jo atsisėsti, minti pedalus ir važiuoti porą mylių. Turėdamas tokį kūną, kuris leistų tai patirti, būčiau laimingas“, – viliasi T.Tomlinsonas.
