Kirgizijos kalnuose išskleidęs Lietuvos trispalvę prieš dvejus metus žuvo Saulius Saikauskas, kuris K.Mateikaitei dėstė alpinizmo pradžiamokslį. Po šios nelaimės dar labiau sustiprėjo moters apsisprendimas gelbėti nukentėjusiuosius kalnuose.
Taip K.Mateikaitė tapo pirmąja profesionalia kalnų medike Lietuvoje.
Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Skubios pagalbos skyriuje, kur ji dirba, kaip ir kalnuose, būna sudėtingų situacijų.
Tačiau gydyti žmones nuo kalnų ligos jai kur kas labiau patinka: „Nusileidus nuo kalnų viskas susitvarko – skirtingai nei po insulto, kai neretai pusė žmogaus kūno lieka paralyžiuota.“
Pernai vilnietė daug laiko praleido Kirgizijoje – stovykloje prie Lenino kalno, kurį tadžikai vadina Avicena. Jo aukštis siekia 7100 metrų. Stovykla buvo įsikūrusi 4400 metrų aukštyje, o norintiems pakilti iki viršūnės tenka įveikti dar 2700 metrų.
Bet svajojančių pakilti aukščiau debesų netrūksta.
Vasarą prie šio kalno, be gidų ir aptarnaujančio personalo, apsilanko daugiau kaip 500 žmonių. Kalnas patraukia tuo, kad į jį galima užlipti nenaudojant sudėtingos alpinizmo technikos.
Sezono įkarštyje stovykloje vienu metu susirenka apie 200 žmonių. Pernai buvo atvykę ne tiktai Europos Sąjungos piliečių, bet ir Singapūro, Indijos, Irano, Rusijos gyventojų, taip pat kelios komandos iš Lietuvos. K.Mateikaitė rūpinosi jų sveikata.
Kalnai tąsyk nelepino. Nors buvo vasara, naktimis termometro stulpelis nukrisdavo žemiau nulio, o dienomis pakildavo iki 20–25 laipsnių šilumos.
Palapinėje oras įkaisdavo beveik iki 40 laipsnių, todėl K.Mateikaitė sukdavo galvą, kur saugoti medikamentus ir vaistų ampules, kad neperkaistų, o naktimis neužšaltų.
Du mėnesiai svetur lietuvei pralėkė kaip viena diena. Stovykloje ji buvo vienintelė gydytoja, taip pat konsultuodavo per radijo stotelę alpinistus iš kitų dviejų stovyklų, kurios buvo įrengtos dar aukščiau – pakeliui į viršūnę.
Skundų dėl sveikatos netrūko – turistų tykojo ne tik kalnų liga, bet ir saulės nudegimai – degdavo nosis, lūpos, veidas, kaklas ir ausys, netgi būdavo nusvilusi panosė, jei kas užmiršdavo ją patepti apsauginiu kremu.
Pasitaikydavo ir tokių atvejų, kai dar saulei netekėjus ir išsiruošus į žygį alpinistams imdavo skaudėti akis – lyg būtų įkritęs koks svetimkūnis, akys ašarodavo ir būdavo sunku atsimerkti.
Dėl to apie žygį negalėdavo būti nė kalbos, bet K.Mateikaitė mokėdavo paguosti.
Tai akių uždegimas fotokeratitas, dar vadinamas sniego aklumu, o jo priežastis – ultravioletiniai spinduliai, atsispindintys nuo sniego.
Todėl kalnuose saulės akiniai būtini kaip ir paplūdimyje.
– Kur daugiau nerimo – dirbant ligoninėje ar kalnuose? – paklausiau gydytojos K.Mateikaitės.
– Dirbant Skubios pagalbos skyriuje traumos, pavojingi sužeidimai, stiprus skausmas jau tapo kasdienybe.
O kalnuose skubi pagalba nėra taip greitai pasiekiama. Mirtis kalnuose nėra dažna.
Tačiau kiekvienas žmogus, pajutęs tam tikrus signalus, turi stengtis būti sąžiningas pirmiausia sau, o ne galvoti, kaip kuo greičiau įlipti į viršūnę. Melas sau, nutylėtos sveikatos bėdos gali prišaukti nelaimę visai komandai.
Todėl kartais geriau leistis žemyn, o ne kopti aukštyn. Taip pat sloga, kosulys ir pritrintos pūslės ant kojų labai apsunkina kopimą į viršūnę, o niekas nenori laukti, nes gali subjurti oras.
Daugelis mano, kad kalnuose yra tyras, švarus oras, bus lengva kvėpuoti. Bet viskas būna atvirkščiai.
Iš tikrųjų oras švaresnis, todėl sergantieji bronchų astma kalnuose jaučiasi geriau, jie atsigauna, nes nėra dulkių.
Bet kylant mažėja atmosferos slėgis, vadinasi, mažėja ir dujų slėgis į plaučių alveoles, į kraujagysles, o tai reiškia, kad organizmas gauna mažiau deguonies.
Kai žmogui trūksta deguonies, daug kas sutrinka.
– Koks aukštis saugus?
– Remiantis įvairiais tyrimais, sąlygiškai saugu iki 2500–3000 metrų virš jūros lygio.
Bet yra žmonių, kurie dėl įvairių ligų negali pakilti net į tokį aukštį.
Diabetu sergantiems žmonėms išvyka į kalnus nėra draudžiama. Bet jiems gali būti sunku dėl fizinio krūvio, mat išnaudojus daug energijos pakinta gliukozės kiekis kraujyje, todėl gresia diabeto komplikacijos.
O man didžiausias aukštis yra tas, kur galiu dar normaliai nakvoti – be galvos skausmo, pykinimo ir kitų kalnų ligos požymių. 5300 metrų aukštyje dar jaučiausi normaliai.
– Kokį darbą pasirinkote baigusi studijas?
– Nekėliau sau didelių tikslų.
Pasirinkau nefrologiją – medicinos sritį, tiriančią inkstų struktūrą, funkcijas, pakitimus ir ligas. Baigusi rezidentūrą norėjau pravėdinti galvą, todėl du mėnesius praleidau Nepale. Tada kalnai mane ir sužavėjo.
Kai įsidarbinau Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Skubios pagalbos skyriuje, maniau, kad bet kurią dieną galėsiu pasitraukti – čia sunkus darbas ir daug kas neištveria.
Dabar esu vyriausia, dirbu terapeute beveik septynerius metus, o per tą laiką daug kas pasikeitė.
Ypač vargina didelis pacientų srautas, psichologiškai sunku, nes žmonės turi didelių lūkesčių, todėl kreipiasi ne į polikliniką, o į ligoninę. Tačiau mes, medikai, ne visada galime įvykdyti tai, ko prašo ligoniai.
– O kuo jus patraukė alpinizmas?
– Alpinizmo virusu užsikrėčiau atsitiktinai. Kartą į kraujo centrą užsuko vienas vyras, tyrimai rodė, kad jo hemoglobinas yra didelis – apie 180, man tai užkliuvo, svarsčiau, ar jis gali būti donoras.
Įsikalbėjome, sužinojau, kad vyras yra alpinistas ir ką tik grįžo iš kalnų. Tada ir aš prasitariau, kad buvau Nepale.
Davęs kraujo vyras man įteikė vizitinę kortelę, jei kada nors sumanyčiau eiti į kalnus. Iš pradžių, kaip ir kiti būsimi alpinistai, mokiausi technikos – kaip elgtis su virvėmis.
Buvau skatinama domėtis kalnų medicina, nes turiu gydytojo diplomą.
– Kada gavote pirmąjį krikštą kalnuose?
– Kartą lipdama ledyno šlaitu vos nenukritau. Aš ir dar dvi merginos buvome susirišusios saugos virve, viena mergina paslydo, mūsų virvė buvo pakabinta ant ledsriegio.
Jeigu jis būtų neišlaikęs, būtume nučiuožusios visos trys.
Laimė, atsipirkome išgąsčiu ir mėlynėmis, tik vienai merginai lūžo koja.
Visos sėkmingai nusileidome žemyn, o nukentėjusiąją nunešėme į stovyklą.
– Ar tada buvo baisu?
– Stengiausi sutelkti dėmesį – tuo metu negalvojau apie tai, kad nukrisime.
Bet žinios apie nelaimę neišvengiau – 2018 metais žuvo alpinistas, anuomet davęs kraujo. Tai buvo Saulius. Jo didžioji aistra buvo kalnai, bet tuo pat metu jis sugebėjo mokytis ir norėjo įgyti paramediko specialybę.
Jo žūtis dar labiau mane priartino prie kalnų. Jis žuvo Kirgizijoje, kai Vasario 16-osios proga kartu su draugu Kęstučiu Skrupskeliu lipo į Laisvosios Korėjos viršūnę.
