Nyderlandų gydytojai šią problemišką temą nagrinėjo dar prieš prasidedant koronavirusui. Jie vis dar bando atsakyti, ką reiškia gydymas intensyviosios terapijos skyriuje, ko norėtų pacientas ir ką daryti būtų prasminga.
Koronavirusu užsikrėtęs Nyderlandų gydytojas Paulas Lieverse’as (66 m.) pareiškė – jei būklė pasunkėtų, jis nenori, kad jam būtų paskirta dirbtinė plaučių ventiliacija. Vietoj to šis medikas pasiūlė permąstyti požiūrį į mirtį.
Paliatyviosios pagalbos specialistas P.Lieverse’as, priešingai nei daugelis jo kraštiečių, yra prieš eutanaziją. Nuostata, kuria jis remiasi – humaniška mirtis.
– Viešai pareiškėte, kad sunkios COVID-19 ligos atveju atsisakysite intensyviosios terapijos. Kodėl?
– Dėl medicininių priežasčių. Niūri intensyviosios terapijos perspektyva esant sunkiai COVID-19 ligos eigai – pirmasis veiksnys.
Galimybės likti gyvam, pirmiausia, priklauso nuo amžiaus ir kitų ligų, tokių kaip aukštas kraujospūdis ir diabetas. Koronaviruso sukeltam plaučių uždegimui nėra jokio specialaus gydymo.
– Bet juk svarbiausia – pasveikti.
– Tuomet reikalinga daugelį savaičių trunkanti dirbtinė plaučių ventiliacija. Šis gydymo būdas silpnus pacientus padaro dar labiau pažeidžiamus, net jei po dirbtinės plaučių ventiliacijos pasveikstama.
Mano sveikatos būklė gera. Bet 66-erių pacientui ilgalaikė dirbtinė plaučių ventiliacija daro visiškai kitokį poveikį nei 40-mečiui.
Nenorėčiau užimti nė vienos intensyviosios terapijos skyriaus vietos, kuri medicininiu požiūriu atveria kur kas geresnes galimybes jaunesniems.
Manau, kad privalome deramai ir sąžiningai naudoti turimas lėšas. Kitu atveju, jų stigs ligoninių ir intensyviosios terapijos skyrių aprūpinimui – lovoms ir įrangai.
Dar didesnį susirūpinimą kelia klausimas dėl gerai parengto personalo. Šiuo metu tai gydymo įstaigų silpnoji pusė.
– Kaip į jūsų viešus teiginius reagavo šeima?
– Mano žmona ir abu suaugę vaikai taip pat dirba sveikatos apsaugos sistemoje. Iš pradžių mano atžalos buvo nustebusios.
Jie žino apie mano troškimą gyventi ir daryti poveikį visuomenės nuomonei. Vis dėlto, mano šeima gerbia šį sprendimą.
– Laikraščiuose ir per radiją kreipėtės į žmones, siūlėte jiems apsvarstyti tokį sprendimą.
– Dauguma išreiškė nuostabą, skambino ir pasakojo apie savo baimę – mirties baimę.
Organų transplantacija, antibiotikai ir chemoterapija – su tuo susigyvenome lyg būtume nemirtingi. Nepaisant visų puikių medicinos laimėjimų, kartais kyla pavojus dėl jų gausos.
Bandymas atgaivinti pacientus sustojus jų kraujotakos cirkuliacijai, kai diagnozuota galutinė širdies nepakankamumo stadija, nėra teisingas sprendimas.
Tokiais atvejais geras kardiologas ar kvalifikuotas slaugos specialistas aptaria galimus scenarijus su tikimybe, kad žmogus mirs. Geriausia, kai tai vyksta dalyvaujant gyvenimo partneriui ar vaikams.
Šeimos gydytojai žino, kad vyresniems žmonėms reanimacija gali sukelti neurologinių pažeidimų. Tai gali būti priežastis kalbant apie sprendimą nebeatgaivinti ligonio.
Ši diskusija padeda ir ramina labiau, kai pradedama vystyti iki širdies infarkto sukeltos krizės.
– Kaip vyksta tokie pokalbiai? Ar yra rekomendacijų gydytojams?
– Rekomendacijomis ir mokymosi galimybėmis ypač aktyviai naudojasi šeimos gydytojai. Jie pažįsta vyresnio amžiaus pacientus ir yra geriausiai pasiruošę diskusijai apie jų pageidavimus dėl greito ir stipriai veikiančio gydymo, kuris pacientą veikiausiai padarytų slaugos namų gyventoju.
Kada tokie pokalbiai turėtų prasidėti labiau lemia biologinis nei tikrasis ligonių amžius.
Dėl COVID-19 pandemijos kaip tik nemažai diskutuojama dėl pacientų atrankos, o tai reikštų, kad kai kuriems nebus suteikiama derama priežiūra.
Intensyvioji terapija be tvirtos vilties – negailestingas gydymo būdas, reiškiantis papildomas kančias.
– Klinikos linkusios žmones gydyti per ilgai?
– Apgailestauju, kad tokių pokalbių onkologijos specialistai vengia. Dažnai pacientams taikoma intensyvi chemoterapija ir kamieninių ląstelių persodinimas arba atliekama sudėtinga operacija, kuri siūloma kaip vienintelė galimybė.
Tuo tarpu pacientas jaučia, kad nebėra galimybių nugalėti vėžį. Kai kuriuos pacientus vėliau sutikau skausmo slopinimo klinikoje ir girdėjau, kaip jie kalbėjo: jei būčiau apie tai žinojęs, būčiau pasielgęs kitaip.
– Siekiate į ateitį orientuoto sveikatos priežiūros paslaugų planavimo iki gyvenimo pabaigos. Ar tai susiję su olandų praktika?
– Mano šalis ne taip jau skiriasi nuo Vokietijos. Mūsų gydytojai delsia, nedrįsta pradėti tokių pokalbio, o kiti pradeda kalbėti tiktai po to, kai pacientas užsimena apie eutanaziją.
Į ateitį orientuotas sveikatos priežiūros paslaugų planavimas nėra eutanazijos planavimas. Gydytojas kartu su ligoniu ir jo artimaisiais įvertina, kokie priežiūros tikslai ir gydymas atitinka paciento vertybes, pažiūras ir sveikatos būklę.
– Kaip žmonės reaguoja?
– Mano patirtis rodo, kad dauguma – pozityviai. Sirgti lėtine liga nesant galimybių pasveikti – stresą sukelianti ateitis, net jei niekas nesitiki, kad gyvens amžinai.
Tokių pokalbių metu svarbiausia yra nuoširdumas, gebėjimas įsijausti į sergančiojo emocinę būseną. Ir, žinoma, tinkamai pasirinktas laikas.
– Ar medikai važinėja po šalį stengdamiesi tai išaiškinti koronavirusu sergantiems pacientams?
– Iš šeimos gydytojų girdėjau, kad jie dažniau skambina pažeidžiamiausiems pacientams. Skambinti saugiau dėl trūkstamų apsaugos priemonių, be to, ribojami apsilankymai.
Medikai stebi koronaviruso infekcijos atvejus ir atsako pacientams į klausimus, išklauso nusiskundimų.
Koronaviruso paskleista krizė pribloškė visą pasaulį. Pirmiausia reikia išplėsti gydymo ir slaugos galimybes, tačiau pamažu pradedama suvokti, kad reikia aktyviai siūlyti ir paliatyviosios priežiūros variantus. Stengiuosi skatinti šį supratimą.
– Ar pacientai gali įvertinti, ką reiškia intensyvioji terapija?
– Labai pasitikima medicinos galimybėmis. Ir tik nedaugelis žino intensyvaus gydymo, kuris gali trukti daugelį savaičių, poveikį fizinei ir psichikos sveikatai. Ne tik liga, bet ir ilgas laikas daro poveikį pacientams.
Raumenys susitraukia taip, kad vėliau būtina reabilitacija. Ji gali trukti metus, o tam reikia sveikatos ir motyvacijos. Dėl intensyvaus gydymo atsiradę kraujospūdžio pokyčiai gali būti našta inkstams ir prireikia dializės.
Vyresni ar sergantys kitomis ligomis pacientai dėl intensyviosios terapijos ypač neatsparūs komplikacijoms. Dažnai atsiranda psichikos problemų, tokių kaip kliedesiai ir po intensyviosios terapijos išsivystantis sindromas (PISC), kuriam būdingi visi potrauminio streso sutrikimo požymiai.
Tikėtina, kad tai patirs daugelis koronavirusu sergančių pacientų.
– Remiantis Nyderlandų statistika, tik kas penktą nuo koronaviruso mirusį pacientą mirtis ištiko intensyviosios terapijos skyriuje. Kaip tai paaiškinti?
– Intensyvioji terapija skirta žmonėms, turintiems realių galimybių pasveikti. Bet jei ligos forma pernelyg sunki, žiauru žmogų guldyti į intensyviosios terapijos skyrių.
Visa tai įprastai reiškia, kad žmogus taps nesąmoningu, o intensyvi terapija jam leis mirti savaite vėliau, kad artimieji galėtų būti kartu. Gydytojai ir slaugytojos stengiasi rasti būdą pacientų kančioms sumažinti ir padaryti mirtį kiek galima neskausmingą.
– Dėl to Nyderlanduose pusės intensyviosios terapijos COVID-19 pacientų amžius – iki 50 metų?
– Taip gali būti. Visi į bėdą patekę žmonės turėtų gauti geriausią jų sveikatos būklę atitinkančią pagalbą. Žmonėms, kurie bijo, reikia saugumo.
Jei kankina dusulys, reikia medicininės pagalbos, morfijus – svarbus medikamentas, sumažinantis apsunkusio kvėpavimo ir dusulio pojūtį.
Vis dėlto, žodis „morfijus“ kai kuriems žmonėms kelia baimę. Jie klausia: ar dėl jo greičiau mirsiu? Ne. Morfijus iš tikrųjų pailgina gyvenimo trukmę.
Bet jei problema pernelyg didelė, būtina paliatyvioji sedacija – vaistų, kurie slopina labai kenčiančių žmonių sąmonę, vartojimas.
– Ar tikrai sergantiems koronavirusu Nyderlanduose bus įrengti namai?
– Taip, daugelyje vietovių bus įsteigti tokie namai, taip sprendžiant gydymo staigų perpildymo problemą.
Jau įgyvendinti 25 projektai, skirti sergantiems COVID-19.
Dalis jų skirti žmonėms, kuriems nereikia ligoninės priežiūros, bet jie pernelyg sunkiai serga, kad liktų namuose. Kiti projektai skirti reabilitacijai, kol žmonės sugrįš namo.
– Bet COVID-19 ligoniams nėra hospisų?
– Amsterdame yra savotiškas hospisas sergantiems COVID-19. Roterdame vienas namų, kurio veikloje ir aš dalyvauju, turės koronaviruso ligonių paliatyviosios slaugos skyrių.
Paliatyvioji priežiūra – tai švelni ir palaikomoji priežiūra, kuri nepagydomiems ligoniams padeda numirti patiriant kuo mažiau kančių. Ši pagalba humaniškesnė nei pasiūlyti dirbtinę plaučių ventiliaciją ir leisti žmogui numirti atskirtam nuo artimųjų.
– Ar artimieji šiuose namuose gali aplankyti tėvus ir senelius?
– Siekiant apriboti greitą viruso plitimą, lankymasis slaugos namuose griežtai apribotas. Man dėl to liūdna. Gal šiuo atveju pagelbėtų šiuolaikinių technologijų priemonės – tokios kaip planšetiniai kompiuteriai.
Tačiau manau, kad turi būti prieinamas ir asmeninis kontaktas, ypač jei nesitikima, kad pacientas pasveiks.
– Kokį poveikį COVID-19 daro jūsų mąstysenai?
– Mielai gyvenčiau, bet jei rimtai susirgsiu, nebijau mirti.
Per pandemiją grįžo dirbti
P.Lieverse’as dirbo 29 metus Roterdamo universitetinės klinikos anesteziologu. Jo specializacija – onkologinių ligonių paliatyvioji slauga ir skausmo malšinimas.
Jis rengia sveikatos apsaugos darbuotojus, skaito pranešimus apie medicinos etiką.
P.Lieverse’as 2018 metais išėjo į pensiją, bet dėl koronaviruso sukeltos krizės vėl dirba gydytoju.
