Tačiau stebuklingo vaisto nuo koronaviruso dar niekas neturi. Esami skirti kritinėms situacijoms. „Kai pacientas pakliūna į ligoninę, į COVID-19 skyrių, jam jau yra kvėpavimo nepakankamumas, pacientas galbūt yra intubuojamas, ventiliuojamas. Čia jau vyksta kova už gyvybę“, – lrytas.lt sakė Kauno klinikų gydytoja klinikinė farmakologė Simona Stankevičiūtė.
Pasak jos, artimiausiu metu sunku tikėtis lūžį kovoje su koronaviruso pandemija nulemsiančio vaisto. Tiesa, gydytoja tvirtino, kad jau dabar užsienyje išbandomi gydymo būdai, kurie rizikos grupės pacientams gali padėti išvengti ligos komplikacijų ir gydymo ligoninėje.
Kokius vaistus jau turime?
S.Stankevičiūtė pasakojo, kad sunkias koronaviruso formas pirmiausia gydyti pradėta deksametazonu. „Žinoma, tai yra labai universalus preparatas. Jis skiriamas imuninei sistemai paveikti, esant įvairioms ligoms. Didelio britiško tyrimo metu buvo nustatyta, kad jis padeda ir kai žmogus serga koronavirusu, pagerina sunkių pacientų išgyvenamumą“, – sakė Kauno klinikų gydytoja.
Kitas Kauno klinikose ir kitose Lietuvos gydymo įstaigose naudojamas preparatas – tocilizumabas. Šis, kaip pastebima, padeda kovoti su COVID-19 ligos metu kylančiomis citokinų audromis. Mažos molekulinės masės hiaparinas – tai yra kraujo krešėjimą mažinantys vaistai.
S.Stankevičiūtė paaiškino, kad tarp koronaviruso komplikacijų yra ir būklės, kurios medikams pažįstamos iš anksčiau. Jas sukeldavo ir kitos ligos, tad specifinių vaistų joms gydyti jau nereikia.
„Taikomas ir simptominis gydymas, naudojami karščiavimą mažinantys vaistai. Kaip ir visiems pacientams, kurie serga ūminiu respiraciniu distreso sindromu (ŪRDS) arba ūminiu kvėpavimu nepakankamumu. Šitoje vietoje nereikėjo nieko išradinėti“, – paaiškino klinikinė farmakologė.
Šiuo metu tėra vienas specifinis vaistas, registruotas specialiai kovai prieš koronavirusą – remdesiviras.
Procedūra galinti padėti išvengti ligoninės
Paklausta, ar tikėtina, jog artimiausiu metu atsiras specifinis vaistas lengvos eigos COVID-19 ligai gydyti, S.Stankevičiūtė patikino didelių vilčių nededanti. „Mano vertinimu, toks vaistas sunkiai įsivaizduotinas“, – sakė klinikinė farmakologė.
Ji paaiškino, kad COVID-19 ligai gydyti naudojamų vaistų pagrindinė paskirtis – išgelbėti sunkiai sergančių pacientų gyvybes. Pasak S.Stankevičiūtės, nereikėtų laukti, kad medikamentinės priemonės sumažins medikams tenkantį krūvį ar taps svarbiu veiksniu saugančiu nuo sveikatos priežiūros „perkaitimo“.
„Manau, kad našta ligoninėms nelabai sumažės. Galbūt, tam tikru momentu pasikeis jos pobūdis. Pavyzdžiui, kalbant apie monokloninius antikūnius. Jie plačiai naudojami JAV, tad galime kalbėti apie šios šalies patirtį.
Sakykime yra pacientas, kuriam diagnozuojama COVID-19 liga, rimtų simptomų jis nejaučia, bet yra rizikos grupėje: serga sunkia gretutine ar piktybine liga, cukriniu diabetu ar širdies nepakankamumu.
Tuomet kyla rizika, kad pacientas negalės pasigaminti pakankamai antikūnų kovai su virusu. Toks žmogus atvažiuoja į specialiai sukurtą dienos stacionarą ar gydymo įstaigą. Jam yra sulašinami monokloniniai antikūniai, pacientas yra stebimas“, – dėstė S.Stankevičiūtė.
Manoma, kad tai sumažins sunkesnės ligos eigos tikimybę, toks pacientas jau nebepakliūs į ligoninę.
„Gal tokia procedūra ir nuims naštą nuo ligoninių. Kita vertus, žmogus pirma turės atvykti tuos antikūnus susilašinti. Labai sunku pasakyti, kiek Lietuvoje bus tokių ligoninių, kurios tuo užsiimtų“, – svarstė pašnekovė.
Specialistė akcentavo, kad kai pacientas dėl sunkios koronaviruso formos atsiduria gydymo įstaigoje, svarbiausia užduotimi tampa jo gyvybės išgelbėjimas.
„Bet kai pacientas pakliūna į ligoninę, į COVID-19 skyrių, jam jau yra kvėpavimo nepakankamumas, pacientas galbūt yra intubuojamas, ventiliuojamas. Čia jau vyksta kova už gyvybę. Dėl vaistų hospitalizacijos trukmė gal kiek ir sutrumpės, ligoninei bus lengviau.
Tačiau jei žmonės šita liga sirgs taip pat gausiai kaip tai buvo iki šiol, sergamumas bus panašus kaip praėjusią žiemą, tai našta sveikatos sistemai, net ir turint geresnių vaistų, išliks pakankamai didelė“, – prognozavo S.Stankevičiūtė.
Kaip registruojamas vaistas
Vaistų registravimas – ilgas procesas. Kauno klinikų gydytoja pasakojo, kad pirmiausia, klinikiniai mokslininkai įsivardija problemą. Šiuo atveju tai būtų COVID-19 liga. Kitas žingsnis – atsižvelgiant į ligos patogenezę, tai kaip jis veikia organizme, reikia sugalvoti mechanizmą, kuriuo būtų galima virusą paveikti.
„Pavyzdžiui, galima pabandyti sustabdyti viruso replikaciją ar neutralizuoti spyglio baltymą. Antai šiam tikslui naudojami monokloniniai antikūnai, kurie prisijungia prie spyglio baltymo.
Sugalvota technologija pirmiausiai yra išbandoma ląstelių kultūrose, gyvūnų modeliuose. Ir jeigu matome, kad technologija veikia, daromi ilgesnės trukmės tyrimai su gyvūnais, kurių metu aiškinamasi, koks yra toksiškumas, kokias preparato koncentracijas reikia pasiekti organizme, kad jis parodytų savo veiksmingumą.
Yra aiškiai nustatyta, kiek ir kokių tyrimų su gyvūnais privalo būti atlikta tam, kad būtų galima pereiti prie tyrimų su žmonėmis. Šiuos etapus prižiūri reguliacinės institucijos ir leidimą pradėti tyrimus su žmonemis, aišku, jos turi išduoti.
Galiausiai galima pradėti tyrimus su žmonėmis. Pirmiausia jie daromi su sveikais savanoriais, įsitikinama, ar potencialus vaistas yra pakankamai saugus. Tuomet prasideda dozės paieškos, antros fazės tyrimai. Nustačius tinkamą dozę, pereinama į trečią fazę“, – paaiškino S.Stankevičiūtė.
Tiesa, procedūra ilgesnė, kai siūloma visiškai nauja molekulė arba baltymas. Viskas kitaip jeigu vaistas ne naujas.
Tuomet vaistas jau yra registruotas, žinoma žmogui saugi dozė, nepageidaujamų reiškinių profilis. Tada nebūtinai reikia atlikti tiek daug ikiklinikinių tyrimų, nes jau turima duomenų apie to vaisto poveikį žmogui, todėl galima drąsiau pradėti jo tyrimus.
„Angliškai toks procesas vadinasi „repurposing“ – kai imame kažkokį jau naudotą vaistą ir bandome jį paskirti gydyti kitai ligai. Tai tas ir buvo padaryta, pavzydžiui, su tocilizumabu.
Tiesiog yra mechanizminis pagrindas, kuris leidžia manyti, kad vaistas slopins interleukiną 6. Tyrėjai nusprendė pabandyti šiuo principu gydyti citokinų audrą“, – sakė klinikinė farmakologė.
S.Stankevičiūtė pabrėžė, kad nėra tokio dalyko, kaip 100 procentų saugus vaistas. „Nėra nei vieno vaisto, kuris būtų tik saugus. Žinomas būna vaisto saugumo profilis, kokių nepageidaujamų reakcijų galima tikėtis, kokia yra pakankamai saugi dozė. Kokius tyrimus galima atlikti prieš ir po. Kada tikrai negalima skirti vaisto ir taip toliau“, – įspėjo pašnekovė.
