„Julija, iki“, – kaskart, kai sunki liga dėl vienos ar kitos priežasties Mindaugą išgindavo iš namų, jis praverdavo dukters kambario duris ir mintyse atsisveikindavo.
Visada šio vyro kelionės pas Vilniaus ar Kauno medikus iš Alytaus prasidėdavo ankstyvą rytą žmonai Aidai išlydint pro duris. Ir visos baigdavosi nelengvomis operacijomis, po kurių pirmoji iš namiškių Mindaugo balsą išgirsdavo Aida.
„Susitardavau su žmona ir vaikais, kad man neskambintų, kad pats paskambinsiu, kai tik atsigausiu po nejautros ir jau galėsiu kalbėti“, – užsiminė Mindaugas.
Taip buvo ir po operacijos, kai medikai išėmė genetinės ligos suniokotą 3 kilogramus svėrusį inkstą, padarydami vietos transplantacijai. Tas pat buvo ir tada, kai Mindaugui teko skubiai gulti ant operacinės stalo dėl komplikacijų žarnyne. Į pastarąją – inksto transplantacijos operaciją – jis taip pat privalėjo išskubėti ankstyvą rytą.
Kone pusantrų metų, arba 550 dienų. Tiek laiko krepšys su ligoninėje būtinais daiktais M.Vitunsko kambaryje stovėjo nepaliestas. Vyras per petį jį persimetė tik 2020-ųjų pabaigoje, kai sulaukė transplantologų skambučio iš Santaros klinikų Vilniuje.
Pirmąkart transplantacija neįvyko, užtat antras kartas nemelavo – donoro inkstas iš keturių gruodžio 22-ąją sukviestų ligonių pagal medicininius parametrus labiausiai tiko Mindaugui.
Taigi dar pora mėnesių, ir šis žmogus pasakys: „Štai po inksto transplantacijos jau praėjo metai.“ Kol kas jis gyvena taip, kaip nurodė medikai. Kas mėnesį atvyksta į konsultaciją ir atlikti tyrimų į Vilnių pas nefrologus ir kiekvieną dieną pradeda išgerdamas būtinus vaistus.
„Ar galite atvykti?“ – šį Santaros klinikų transplantologų klausimą praėjusių metų gruodžio 22-ąją Mindaugas išgirdo procedūriniame kabinete Alytuje – ką tik buvo prijungtas prie dializės aparato.
Žinoma. Jis ne tik galėjo – jis privalėjo tai padaryti. Tačiau tai buvo antras kartas, kai dėl tos pačios priežasties draugas jį vežė į Vilnių, ir Mindaugas bijojo, kad vėl tuščiomis gali tekti grįžti atgal.
„Baimė nuslopo, kai ligonėje pasitiko medikai. O kai paaiškėjo, kad donoro inkstas man tinka labiausiai, nurimau“, – prisiminė jis.
Naktį iš gruodžio 22-iosios į 23-iąją Mindaugas buvo operuojamas dukart. Persodinus inkstą po operacijos stebėjimo palatoje atsitiko kažkas blogo – tai, kam įtaką padarė turima širdies yda. Ir jis, sukaustytas skausmo, skubiai dar kartą buvo nuvežtas į operacinę.
Penkios dienos. Maždaug tiek laiko po operacijos jis jautėsi prastai, o paskui ėmė sparčiai sveikti.
„Vaikščiojau po palatą kaip angelas ilgais baltais marškiniais, – nusišypsojo vyras. – Operacinis pjūvis buvo didelis, skersai pilvo. Kol žaizda gijo, bet koks prisilietimas – ir drabužių – sukeldavo skausmą.“
Kentėjo jis ir dėl to, kad ir sustiprėjęs negalėjo būti išleistas namo. Tai buvo antrojo karantino laikas ir dėl COVID-19 grėsmės ligoninėje Mindaugas turėjo praleisti gerą mėnesį. Jam, įpratusiam daug vaikščioti, tai buvo didelis iššūkis, išsiilgusiems namiškiams – taip pat.
Per Kalėdas Mindaugas buvo slaugomas pooperacinėje palatoje, po to visa šeima siaučiant pandemijai laukė jo grįžtančio namo – nenupuošė Kalėdų eglės ir neišpakavo dovanų.
„O kas čia?“ – žvilgsnis įsmigo į kairę Mindaugo ranką, ant kurios pūpsojo didžiulis gumbas.
„Tai iš venos ir aortos suformuota fistulė. Į ją per dializę smeigiamos nemenkos, maždaug šratinuko storio adatos. Per vieną kraujas teka į aparatą, per kitą išvalytas sugrįžta, – pagavęs žvilgsnį paaiškino vyras. – Būna, kad atsigulęs jaučiuosi taip, tarsi ant vamzdžio miegočiau. Girdžiu, kaip smarkiai širdis varinėja kraują.“
M.Vitunskas serga inkstų policistoze – paveldima liga, kuri normalų inkstų audinį paverčia daugybinėmis cistomis. Pastarosios – tai skysčio pilni dariniai. Vaistų šiai ligai gydyti nėra. Ją galima nebent pristabdyti laiku diagnozavus ir laiku pradėjus reguliuoti aukštą kraujospūdį. Jis ir inkstų ligos yra glaudžiai susijusios.
„Man buvo 23-eji, kai sveikata pašlijo. Būdavo, vos ryte pakeliu galvą nuo pagalvės, ima tampyti kosulys pilvą, ilgai, iki vėmimo. Medikai iš pradžių dar svarstė, kad tai nuo stuburo problemų, bet netruko išsiaiškinti, kad tai susiję su bloga inkstų veikla.
Pasidariau kaip voras. Pats esu liesas, o pilvas išsipūtė. Tai – nuo inkstų. Atsisėdęs uždėdavau delną ant pilvo ir matydavau, kaip cistos pakelia ranką.
Atėjo laikas, kai mano inkstai nustojo valyti kraują. Praradau jėgas. Kad ir ką valgiau, buvo neskanu – visur jausdavau acetono kvapą. Atrodydavo, kad jis mane graužia iš vidaus, – plaučius, gerklę.
Ištikus inkstų nepakankamumo priepuoliui atsidūriau Kauno klinikose. Ten medikai ir nustatė, kad abu inkstai dirba vos 0,5 proc., tiksliau – nebedirba.
Taip priartėjo laikas hemodializėms. Žinojau ir tai, kad jos nesitęs amžinai. Vadinasi, man liko vienintelis būdas išlikti – persodinti vieną iš inkstų“, – į klausimą, kada atsidūrė laukiančiųjų inkstų transplantacijos eilėje, atsakė Mindaugas.
550 dienų eilėje – tai ne žmonių virtinė parduotuvėje, nes operacijos laukimo laiką nulemia ne tik atsirandančių donorų skaičius, bet ir tai, kokiems recipientams tinka dovanojami organai.
Laukti transplantacijos nėra paprasta. Hemodializės gelbėja gyvybę, bet jos anaiptol nėra lengvos procedūros.
Alytaus dializių klinikoje „Nefrovita“ jis matė visokių pacientų: ir tokių, kurie nebeturėjo jėgų vaikščioti ir juos slaugės į procedūrą atveždavo vežimėliuose, ir tokių, kuriuos dializės aparatui dar neišvalius kraujo greitoji skubiai išveždavo į ligoninę.
„Pirmaisiais metais dializės man nebuvo labai sunkios, pakakdavo poros valandų kraujui išvalyti. Tačiau ilgainiui sveikata prastėjo, kas antrą dieną prijungtam prie dializės aparato tekdavo išgulėti keturias valandas ar dar ilgiau. Visko būdavo: ir alpdavau, nes smarkiai nukrisdavo kraujospūdis, ir pykindavo, ir skausmas surakindavo visą kūną“, – pasakojo Mindaugas.
Kartą nešdamas šiukšles į konteinerį jis pargriuvo netekęs jėgų. „Ar man būtų laisva lova?“ – dar pabandė juokauti suradęs telefone „Nefrovitos“ gydytojos Dalios Labukienės numerį. „Greičiau atvažiuok“, – supratusi, kad ne laikas juokams, tąkart paskubino medikė.
„Man sekasi“, – pratarė M.Vitunskas, tarsi nė nebūtų 25 metus nugyvenęs su tiksinčia sunkios ligos bomba. Ir kurgi ta sėkmė?
„Man buvo vos 16 mėnesių, kai 1974-aisiais šviesaus atminimo chirurgas Jurgis Brėdikis Kauno klinikose ištaisė įgimtą širdies ydą.
Kone po pusės amžiaus mane operavo garsieji Santaros klinikų chirurgai Arūnas Želvys ir Tomas Baltrūnas, – Mindaugas sugebėjo pasidžiaugti tuo, kad jam pagalbą suteikė medicinos žvaigždės, ir pridūrė: – Vieni žmonės paveldi turtus, o aš – visas šeimos ligas. Užtat prireikus patekdavau pas tokius gydytojus, kurie verti didžiulės pagarbos.“
1986-aisiais, sulaukusi vos 43 metų, nuo inkstų policistozės mirė Mindaugo motina.
Šią ligą iš Mindaugo paveldėjo ir jo sūnus, jam šiuo metu – 25 metai. Laimė, 21 metų dukters liga nekliudė. Sūnaus sveikata jau patikėta medikams, ir liga kol kas neprogresuoja.
Mindaugas neklaidžioja po užribį ieškodamas ekstrasensų ar kitokio plauko pagalbininkų, negaudo jokių pamokymų iš šalies, bet pasitiki medikais ir daro tai, ką jie liepia.
„Ir kitiems ligoniams patariu pasitikėti profesionalais, kartu neužsisklęsti, nerymoti užsidarius namuose, o bendrauti su žmonėmis. Tai man padėjo įveikti visus sunkumus“, – paaiškino jis.
Dializę vyras jau primiršo. Po operacijos prireikė kelių procedūrų, kol dovanotas inkstas prigijo ir pradėjo dirbti. „Ačiū tiems žmonėms, kurių gera valia gavau šią dovaną“, – svarbių žodžių nepamiršo alytiškis.
Šiuo metu jis dirba tą darbą, kurį darė iki operacijos. Jis gerai nusimano apie elektroniką ir Alytuje esančiame Austrijos koncerno padalinyje atnaujina tam tikros paskirties techniką. Tai nėra darbas pagal tokią specialybę, kokios jis mokėsi.
„Norėjau būti kino mechaniku, šiek tiek to mokiausi, o baigiau sodininkystę. Mėgstu sodininkauti, bet elektronika man arčiausiai širdies“, – patikino jis.
Kartą per mėnesį Mindaugas sėda į nediduką „Renault“ automobilį ir važiuoja į Santaros klinikas pas gydytoją nefrologę Miglę Gudynaitę. Mat vis dar būtina stebėti, kaip dirba persodintas inkstas.
Visada, kai tik leidžia oras, grįžęs iš Vilniaus vyras išsistumia iš garažo sūnaus motociklą ir perlekia Alytų. Tai jis darydavo ir anksčiau, kai atsigavęs po operacijų iš ligoninių grįždavo namo.
Motociklas iškrato savigailą ir primena: kad ir kur jis būtų, visada laukia namai.
Trys pagalbos būdai
Santaros klinikų Urologijos centro vadovas dr. Arūnas Želvys
„Per metus Lietuvoje atliekama apie 80–90 inksto persodinimo operacijų, maždaug po pusę jų Vilniaus universiteto Santaros klinikose ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno klinikose. Vertinant pagal naujų į ilgalaikes hemodializes ateinančių ligonių skaičių, Lietuvoje kasmet inksto transplantacijos laukia apie 90–100 pacientų. Taigi operacijų skaičius maždaug toks ir yra. Juolab kad ne kiekvienam dializuojamam pacientui galima persodinti inkstą.
Tam kelią gali pastoti gretutinės ligos, ypač kai jos vargina senyvo amžiaus žmones. Yra pacientų, kuriems šis gydymo būdas netinka, nes jiems negalima silpninti imuniteto. Tuo metu po organų persodinimo operacijų būtina gerti tai darančius imunosupresinius vaistus.
Ligoniams, kurių fizinė būklė gana gera, inksto transplantacija gali labai pagerinti gyvenimo kokybę – donoro inksto visiškai pakanka organizmui išvalyti, todėl nebereikia hemodializės. Vis dėlto pacientai turi laikytis drausmės – gerti paskirtus vaistus, laiku atvykti į konsultacijas ir tyrimų atlikti pas nefrologus.
Be transplantacijos ir hemodializės, yra trečias pagalbos būdas – peritoninė dializė, kai organizmo filtro funkciją atlieka pilvaplėvė. Tokiais atvejais per vamzdelį, įstatytą į pilvo ertmę, kelis kartus per parą į pilvą įpilama specialaus skysčio. Jis sugeria toksinus, išpilamas lauk ir pakeičiamas nauju. Tokia dializė dažniausiai taikoma vaikams – taip jie užauginami iki galimos transplantacijos.
Koks pagalbos būdas priimtiniausias žmogui, kurio inkstai nebeveikia, visada sprendžiama individualiai. Inkstų uždegimas, cukrinio diabeto sukelta diabetinė nefropatija, paveldėta inkstų policistozė – tai pagrindinės priežastys, vedančios inkstų nepakankamumo, kartu ir dializių bei transplantacijos, link.
Ilgiausiai su persodintu inkstu pacientas Lietuvoje gyveno kone 40 metų. Skaičiuojama, kad po penkiolikos metų persodinti inkstai tebetarnauja maždaug pusei pacientų.“
