Nepaisant to, priklausomybės ligų prevencijai mūsų valstybė neskiria pakankamai pinigų. Taip mano Klaipėdos priklausomybės ligų centro 1 skyriaus ir ambulatorijos vedėja Jolanta Kuprinskienė.
Su šia gydytoja psichiatre kalbėjomės apie galimas alkoholizmo priežastis, šios ligos gydymą ir apie tai, kaip su alkoholikais reikėtų gyventi jų artimiesiems.
Blaivė ir penkiamečius
L.Kuprinskienė pasakojo, kad girtaujančiųjų skaičius Lietuvoje labai jaunėja. Dabar pasitaiko net penkiamečių, apsinuodijusių alkoholiu ir dėl to patekusių į reanimaciją.
„Jauni žmonės nuo 10 iki 15 metų gausiai vartoja alkoholį. Taip yra todėl, kad Lietuvoje nėra alkoholio vartojimo kultūros. Žinau pavyzdį, kai keturiolikmetė mergina dovanų gavo mažą „Absoliut“ buteliuką. Įsivaizduokite, kokios yra vertybės, jei keturiolikmetei gimtadienio proga dovanojamos tokios dovanos?“ – stebėjosi psichiatrė.
Pastaruoju metu labai padaugėjo girtaujančių moterų. Be to, geria vis jaunesnės moterys.
Medikė pasakojo, kad į girtaujančius vyrus ir moteris visuomenė žiūri skirtingai. Esą jeigu girtaujantis ir linksmai laiką leidžiantis vyras visuomenės laikomas „linksmuoliu“, tai girtaujanti ir šeimos neprižiūrinti moteris vertinama visiškai neigiamai. Todėl tokios moterys linkusios užsisklęsti, slepia savo priklausomybę ir turi didesnį polinkį sirgti depresija.
Be to, Lietuvoje labai padaugėjo atvejų, kai neblaivūs asmenys nusižudo. Tyrimai rodo, kad kas penktas prieš save ranką pakėlęs asmuo buvo neblaivus.
Svarbi valstybės politika
Gydytoja pasakojo, kad dažniausiai alkoholikais žmonės tampa dėl genetinių, taip pat dėl sociokultūrinių faktorių. Alkoholizmą lemia alkoholio vartojimo kultūra šeimoje, visuomenėje.
Labai svarbi yra ir ekonominė šalies situacija, valstybės politika dėl priklausomybės ligų gydymo, alkoholio reklamos, kainos ir prieinamumas.
„Reikšmingi ir valstybės prioritetai, ypač kalbant apie vaikus, jų psichinę sveikatą, saugumą ir priklausomybės ligomis sergančių žmonių gydymą. Mes tikrai nejaučiame, kad tai yra prioritetinė sritis. Ligoniai negauna tiek dėmesio, kiek jo reikėtų susirgus tomis ligomis. Nepakankamai dėmesio skiriama ir tokių ligų prevencijai“, – pastebėjo L.Kuprinskienė.
Gydytoja sakė, kad dėl pinigų stygiaus priklausomybes ligas gydantys medikai neretai dirba tiesiog iš geranoriškų paskatų.
„Turime daug profesionalių gydytojų, slaugytojų. Bet priklausomybės ligų centrai palikti nežinomybėje dėl neaiškaus pavaldumo, finansavimo. Jau nekalbu apie tai, kad priklausomybės ligas gydančių medikų ir kito medicinos personalo atlygis už darbą labai skiriasi nuo to, kurį gauna dirbantys vadinamojoje „didžiojoje“ psichiatrijoje“, – problemas vardijo psichiatrė.
Su tomis pačiomis problemomis susiduria visų didžiųjų Lietuvos miestų priklausomybės ligų centrai. Dėl to Vilniaus priklausomybės ligų centro darbuotojai net ketino organizuoti streiką.
Gydymo prievarta nėra
Alkoholizmas yra neišgydoma liga, kurią suvaldyti vienam pačiam alkoholikui yra per sudėtinga.
„Visuomenėje yra įvairių nuomonių apie alkoholizmą. Vieni mano, kad tai yra nuodėmė, kiti tai laiko liga. Išties tai yra liga. Ji – nepagydoma, mirtina. Šią ligą galima tik suvaldyti. Bet vienam pačiam žmogui susitvarkyti su šia liga yra praktiškai neįmanoma. Pats vienas žmogus sau padėti negali, bet norėti pasveikti turi jis“, – sakė psichiatrė.
Medikė iš savo praktikos patvirtino – dažniausiai to, kad alkoholikai būtų gydomi, nori jų artimieji. Tačiau priverstinio gydymo nuo priklausomybės ligų Lietuvoje nėra. Įpareigoti gydytis negali netgi teismas. Prievarta alkoholiu piktnaudžiaujantys asmenys gydyti tik sovietiniais laikais.
„Dabar prievarta galima tik izoliuoti tuos, kurie išgėrę kelia grėsmę aplinkai. Bet tai gali padaryti tik policija. Gydyti galima tik tada, kai pacientas to nori, kai pripažįsta savo priklausomybę. Tik tada, jeigu žmogus gydosi savo noru, gydymas būna efektyvus“, – pabrėžė L.Kuprinskienė.
Medikė sakė, kad priklausomybės ligų gydymo centrų yra net ne visose šalyse. Pavyzdžiui, Lietuvoje alkoholikus gydo medikai, o Skandinavijos šalyse tai atlieka socialiniai darbuotojai.
„Ačiū Dievui, kad mūsų šalyje žmonės gali kreiptis į medikus ir gauti medicininę, socialinę ir psichologinę pagalbą. Reikia tik kreiptis – belstis ir bus atidaryta“, – teigė pašnekovė.
Prasideda sausos pagirios
Kartais ilgą laiką negėręs žmogus vėl pradeda girtuokliauti. L.Kuprinskienė pasakojo, kad tokių atkritimų būna dėl labai įvairių priežasčių.
„Būna vadinamasis šaltasis periodas, arba kitaip – sausos pagirios, kai žmogus po ilgesnio negėrimo vėl pasijunta tarsi būtų pagiringas. Tuomet jis būna dirglus, jį kamuoja nemiga, apima nuotaikų svyravimai. Nežinodamas, ką daryti, nesuprasdamas ir negalėdamas įvertinti, kas su juo vyksta, toks žmogus problemą sprendžia greičiausiu, patogiausiu ir geriausiai jam žinomu būdu – nusipirkdamas alkoholio ir vėl užgerdamas“, – aiškino medikė.
Sausos pagirios gali prasidėti labai įvairiai. Dažniausiai toks paūmėjimas būna praėjus trims arba šešiems mėnesiams po gėrimo. Tai – kritiniai periodai. Ilgiausias ir sunkiausias kritinis periodas yra iki pusantrų metų nuo pastarojo gėrimo.
Atkryčiai dažnai prasideda ir dėl žmonių smalsumo. Pradėję vėl girtuokliauti po ilgesnio blaivybės periodo žmonės teisinasi norėję pasitikrinti, ar gali vartoti alkoholį. Dažniausiai taip nutinka po dvejų-penkerių metų abstinencijos, ir visi tokie pasitikrinimai baigiasi paslydimu.
„Nuo alkoholio priklausomas žmogus negali jo vartoti. Jis negali gerti“, – akcentavo medikė.
Ultimatumai negelbsti
L.Kuprinskienė pabrėžė, kad tiems, kurie turi problemų dėl alkoholio vartojimo, reikia įvairiausios pagalbos: psichiatro, socialinio darbuotojo. Labai svarbus ir šeimos palaikymas bei supratimas.
„Artimieji irgi turi mokytis, klausti, konsultuotis su specialistų komanda, kaip gyventi šalia priklausomo žmogaus. Dažnai jie galvoja, kad tai moka ir labai retai klausia, kaip būti šalia priklausomo žmogaus, palaikyti jį blaivybėje. O tai yra menas“, – teigė pašnekovė.
Pajutę, kad ilgą laiką alkoholio nevartojęs žmogus vėl tampa dirglus ir jam gresia atkrytis, jo artimieji neturėtų vengti apie tai kalbėtis.
„Tokiu atveju reikia pasakyti: „Aš matau, kad su tavimi ne viskas gerai. Matau, kad tau reikia pagalbos. Kuo galėčiau padėti? Gal pasikalbėkim, kas su tavimi vyksta?“ Tada žmogų galima prakalbinti. Galbūt tą pačią minutę jis neklabės, bet galima aptarti, kada jis apie tai norės pasikalbėti“, – siūlė L.Kuprinskienė.
Labai svarbu, kad toks žmogus žinotų, kad šalia yra žmonių, galinčių jį išklausyti, patarti ir padėti. Gydytoja patarė geriančio žmogaus nesmerkti ir negniuždyti, bet leisti būti silpnam, leisti klysti.
„Prie kiekvieno priklausomybės liga sergančio žmogaus reikia prieiti skirtingai, kiekvienu atveju priimami individualūs sprendimai. Barimas, zyzimas, konfliktai yra priklausomybės ligomis sergančių žmonių šeimos kasdienybė. Deja, ultimatumais ir priekaištais rezultatų nepasieksi. Priklausomybės liga sergantis žmogus turi jausti visokeriopą paramą, bet labiausiai pasigendame artimųjų pagalbos“, – įspėjo medikė.
