Lietuvoje augaliniai aliejai vis dar skinasi kelią į mūsų virtuvę, mat čia kol kas karaliauja riebalai nuo senolių stalo – lašinukai, taukai, sviestas ir grietinė. Niekaip nepavyksta mums jų iškraustyti iš savo šaldytuvų. Tiesa, gydytojai savo pacientų istorijose mato liūdnus tokių mitybos įpročių padarinius – infarktai ir insultai pakerta jau 40-mečius, mat jų kraujagyslės susiaurėja dėl kraujo riebalų – cholesterolio.
Gydytojai vienu balsu tvirtina – reikia valgyti daugiau augalinių riebalų ir mažiau gyvulinių. Ir čia pat priduria, kad riebalas riebalui nelygu.
„Gerieji“ ir „blogieji“ riebalai
Mitybos specialistai, kalbėdami apie riebalus, pabrėžia, kad energijai gauti reikalingi riebalai turi sudaryti ne daugiau kaip 30 proc. kasdienio raciono. Vidutiniškai tai yra apie 70 gramų riebalų per dieną. Be to, maždaug 2/3 šio kiekio turi sudaryti „gerieji“ riebalai ir tik 1/3 – „blogieji“.
Kas sukėlė „blogųjų“ ir gerųjų“ riebalų karą? Tokį skirstymą pasirinko sveikatos specialistai, kalbėdami apie riebalų įtaką mūsų organizmui.
Daug žalos mūsų sveikatai padaro „blogieji riebalai“ - sotieji riebalai ir transriebalai. Jų gausu mūsų taip mėgstamuose riebiuose gyvulinės kilmės produktuose: riebioje mėsoje, sūriuose, svieste, grietinėje, lašinukuose ir kituose riebiuose, keptuose skanėstuose. Per daug vartojant sočiųjų riebalų rūgščių ir transriebalų, didėja cholesterolio koncentracija kraujyje. Jis pradeda kauptis ant kraujagyslių sienelių – vystosi aterosklerozė, kurios padarinys gali būti išeminė širdies liga, smegenų insultas, infarktas.
Visai kitaip specialistai kalba apie riebalus, išgaunamus ir augalų. Pasirodo, ne be reikalo italės taip garbina savo alyvuogių aliejų! Augaliniuose aliejuose gausu polinesočiųjų ir mononesočiųjų riebalų rūgščių, kurių mūsų organizmas nepasigamina pats, o gauna tik su maistu.
Apie polinesočiąsias riebalų rūgštis (omega-3 ir omega-6) jau yra daug žinoma – šios rūgštys gelbėja ne tik širdį ir kraujagysles, jos turi daug teigiamos įtakos imunitetui, smegenų veiklai ir net odos grožiui. O kur dar mažėjantis svoris! Šių sveikatai naudingų medžiagų organizmas gauna valgant riebią žuvų ar žuvų taukus, vartojant daug daržovių, renkantis augalinį aliejų arba produktus, pagamintus iš aliejų. Vienas tokių produktų – margarinas, gaminamas pagal šiuolaikines technologijas ir išsaugantis gerąsias augalinių aliejų savybes.
„Gerųjų“ riebalų reikėtų valgyti daugiau
Mitybos specialistai rekomenduoja paprastą būdą atskirti geruosius ir bloguosius riebalus. Riebalai, turintys daug sočiųjų rūgščių, kambario temperatūros būna kieti (jautienos, kiaulienos riebalai, sviestas). Dauguma augalinių aliejų sudaryti iš nesočiųjų rūgščių, todėl yra skysti.
Tiesa, tas margarinas, kuris išsaugo gerąsias aliejų savybes, yra pusiau kietos konsistencijos. Būtent tokius pusiau kietus margarinus medikai ir rekomenduoja rinktis kasdienei mitybai, mat jie gaminami pagal naujausiais technologijas ir juose nesusidaro sveikatai kenksmingų transriebalų.
Kokybiški margarinai šiandien gaminami iš aukštos kokybės aliejų, sudėtines dalis maišant ir šaldant. Todėl šiandien gaminamuose kokybiškuose margarinuose transriebalų nėra, o gerųjų riebalų teikiamos naudos gaunama kaip iš augalinių aliejų. Taigi virtuvėje pradėjus naudoti ne tik skystus aliejus, bet ir margariną, organizmas gaus kur kas didesnį „gerųjų“ riebalų kiekį.
Margarinams „Rama“ gaminti naudojami augaliniai aliejai, kurie vertingi savo maistinėmis medžiagomis. Būtent dėl augalinių aliejų „Rama“ turi nepakeičiamų riebiųjų omega-3 ir omega-6 rūgščių. Šių sveikatai svarbių medžiagų galime gauti tik su maistu. Be to, „Rama“ gamintojai atsižvelgė į mitybos specialistų rekomendacijas ir margarinus praturtino A, D ir E vitaminais. Kaip žinia, vitaminas A būtinas akims ir odai, vitaminas D svarbus kaulams ir raumenims, o vitaminas E yra vienas svarbiausių antioksidantų, apsaugančių organizmo ląsteles. Taigi margarinas yra vienas iš būtinųjų medžiagų šaltinių.
Kaip pasveiko suomiai
1960 m. Suomijoje buvo didžiausias pasaulyje mirčių nuo širdies ligų skaičius, todėl 1972 m. imtasi projekto Šiaurės Karelijoje, kur mirtingumo skaičiai gąsdino dar labiau. Suomiai valgydavo itin daug sviesto, grietinės, gerdavo riebų pieną. Vienas suomis vidutiniškai per metus suvalgydavo iki 16 kilogramų sviesto, t.y. apie porą valgomųjų šaukštų per dieną. Be to, gyventojai tuo metu gausiai vartojo druskos, mėsos, valgė labai mažai daržovių, daug rūkė.
Suomijos gydytojai ėmėsi aktyvios švietėjiškos veiklos ir jau po 5 metų pradėjo mažėti širdies ir kraujagyslių ligų skaičius. Žmonėms ilgai ir kantriai buvo aiškinama, kaip tradicinė mityba kenkia jų pačių sveikatai. Ir tai davė rezultatų! Suomijos gydytojai džiaugiasi, kad pakeitus „bloguosius“ riebalus į „geruosius“, atsisakius žalingų įpročių, smarkiai pagerėjo bendra gyventojų sveikata. Šiomis dienomis Suomijoje mažiau nei 5 proc. žmonių ant duonos tepa sviestą, nes dažniau renkasi margariną, o apie 60 proc. namų ūkių maistui ruošti naudoja daugiausiai augalinį aliejų.
