Labiau vertinami
Ne pirmus metus Norvegijoje slaugytoja dirbanti Jūratė Drazdauskienė pirmiausia paklausta, ar niekada nesigailėjo dėl pasirinkimo emigruoti, su nuostaba atsakė: „Gailėtis?! Niekada net nebuvo tokių minčių. Slaugytoja – visoje Norvegijoje gerbiama specialybe. Tai gera rekomendacija visur, ieškant nuomotis gyvenamosios vietos, norint gauti paskolą“.
Moteris tikino, kad, skirtingai nei Lietuvoje, visas medicinos personalas Norvegijoje vertinamas vienodai. Nesvarbu, ar esi gydytojas, ar slaugytoja. „Bendraujame su visu medicininiu personalu vienodai, viename lygmenyje. Pagarbą jaučiu visada, pacientų artimieji mus myli, tampame beveik šeimos nariais.
Vertinimas ir mūsų darbas, ir mes pačios. Tai labiausiai ir gąsdina, kai tik pagalvoji, kad kada nors grįžčiau į Lietuvą. Kaip reikėtų susitaikyti su nepagarba ir nevertinimu to, ką mes darome su meile, iš širdies?“ – klausė J.Drazdauskienė.
Svarbu pailsėti
Kaip gi atrodo slaugytojos darbo diena Norvegijoje? „Darbo diena prasideda raportu, žinučių skaitymu ir papildomų darbų pasidalinimu. Visa tai atliekama ramiai, neskubant, pasimėgaujant kava ir atsineštais pusryčiais. Kai visi pasiruošę – susirenkame raktus, reikalingas priemones ir išvažiuojame dirbti.
Krūvis gana pastovus, jei kažkuris iš darbuotojų gauna daugiau užduočių ir staiga įvyksta kas nors nenumatyto, visi stengiasi padėti. Siekiame, kad visi grįžtų į biurą priešpiečiams. Norvegams visada yra labai svarbu pertraukėlės su kava ir užkandžiais“, – pasakojo Jūratė.
Moters teigimu, norvegams labai svarbu, kad darbo metu nebūtų streso ir negatyvumo. Todėl tokios situacijos iškart „gesinamos“. Kiekviena situacija, net ir atrodanti beviltiška, sprendžiama ramiai, be emocijų. „Dirbti nėra sunku, o jei darbo padaugėja, stengiamasi išlyginti krūvį visų sąskaita. Ką galiu pasakyti... Esu labai patenkinta darbu, krūviu, pobūdžiu, dažnai mėgaujuosi tuo, ką darau“, – neslėpė slaugytoja.
Susirgai? Sėdėk namuose
Slaugytojos padėjėja Norvegijoje dirbanti fizioterapeute Oksana Koriznienė taip pat tikino, jog darbo krūvis nėra didelis, nors streso ir neišvengiama. „Streso yra, nes dirbame su žmonėmis. Darbas yra atsakingas ir, manau, tinkantis labiau greitiems, stresą valdantiems žmonėms. Mes daug vairuojame, važinėjame pas pacientus į namus. Jų per dieną turime įvairiai (tai priklauso nuo paciento poreikio ir atliekamo darbo), būna 12-19 pacientų“, – apie darbo sąlygas pasakojo O.Koriznienė.
Ne paslaptis, kad Norvegija – viena iš šalių, suteikiančių geriausias socialines garantijas. Nėra sunku čia nei laisvadienį gauti, nei pasiligojus tiesiog pasilikti namuose, be jokios gydytojo pažymos. „Dėl ligos jokių problemų nekyla, trys pirmos dienos be nedarbingumo pažymėjimo, ketvirtą dieną turi kreiptis į gydytoją“, – sakė O.Koriznienė. Įdomu tai, kad net ir pasilikęs namuose dėl peršalimo ar kitos priežasties, vis tiek gauni atlyginimą, tarsi būtum dirbęs. Beje, slaugytojai Norvegijoje uždirba apie 3-4 tūkst. eurų.
Trūksta ne pinigų, o pagarbos
Skirtingai nei jos kolegės, Lietuvoje, Klaipėdos universitetinėje ligoninėje dirbanti slaugytoja Aliesia Metiolkina apie emigravimą negalvoja. Moteris tikino, jog mūsų šalyje užsidirbti gali ir šios profesijos žmonės.
„Lietuvoje gąsdina ne atlyginimas. Esu dirbusi ir priėmimo skyriuje, ir reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriuje. Atlyginimas nėra mažas. Yra priedai, kai dirbi skyriuje, kuriame yra didelis darbo krūvis. Tačiau, jei esi geras specialistas, darbo krūvis nėra jau toks nepakeliamas.
Jei turi universiteto bakalaurą, jeigu esi magistras, dirbi atitinkamame skyriuje – tavo atlyginimas nėra minimalus. Galima ir Lietuvoje dirbti. Tačiau slaugytojai dažniausiai būna moterys. O moterims labai svarbu, kaip jautiesi darbe“, – sakė slaugytoja.
Todėl kur kas didesnė bėda jai atrodo šios profesijos atstovų neįvertinimas. „Daugelis, nesupranta tikrosios slaugytojos kompetencijos bei atliekamų funkcijų. Nei pacientai, nei gydytojai mūsų nevertina pagal mūsų atliekamus darbus, neturi žinių apie slaugytojos studijas. Kitose šalyse slaugytojas yra labiau vertinamas. Lietuvoje tai didžiulė problema“, – tikino Aliesia.
Moters teigimu, mūsų šalies gydytojai nesupranta, kad šalia jų yra dirbančių slaugytojų, kurios studijavo slaugą dešimt metų. Pacientas tuo tarpu nesupranta, kad su juo dirba slaugytojas, kuris mato ne tik ligą, bet ir patį žmogų. Kai tuo tarpu gydytojas dažnai mato tik ligą.
Mato vieną priežastį
Vilkpėdės slaugos ligoninės direktorė Zina Ramanauskienė teigė, esą jos nuomone pagrindine slaugytojų išvykimo priežastis – atlyginimai. Mat visos kitos sąlygos šios profesijos atstovams yra suteikiamos.
„Darbo sąlygos bent jau mūsų ligoninėje yra puikios. Slaugytojos turi ir kur pavalgyti, ir pailsėti. Jei reikia, slaugytojoms skiriama reabilitacija. Yra ir visos reikalingos darbo priemonės. Manau, kad pagrindinė išvykimo priežastis yra atlyginimai. Nors ir šioje vietoje nepasakyčiau, kad esame blogiausioje padėtyje“, – sakė Z.Ramanauskienė.
Direktorė įsitikinusi – slaugytojai nėra labiausiai nuskriausti. Esą panašioje padėtyje yra ir pedagogai, nemažai kitų specialybių atstovų.
Tačiau Lietuvos slaugos specialistų organizacijos vadovė Danutė Margelienė nesutinka, jog priežastis tik pinigai. „Yra kelios priežastys, kodėl Lietuvos slaugytojai ieško darbo užsienyje – tai ne tik mažas atlyginimas, nepakankamas vertinimas, bet ir darbo sąlygos. Mes siekiame, kad gerai paruošti slaugytojai liktų tėvynėje. Deja, niekas negali jiems uždrausti ieškoti geresnio kelio“, – teigė D.Margelienė.
Profesija – ne prestižinė
Lietuvos slaugos specialistų organizacijos vadovės įsitikinimu, Lietuvoje slaugytojo veikla nėra suvokiama kaip tikrai reikalinga. Kai tuo tarpu kitose šalyse tai laikoma viena sunkiausių ir geriausiai apmokamų profesijų. „Lietuvoje tik palengva artėjame prie tokio suvokimo. Pradedama jausti, kad slaugytojų mūsų šalyje trūksta. Deja, pokyčiai sunkiai skinasi kelią. Slaugytojų profesija dar nėra prestižinė“- nuogąstavo D.Margelienė.
Tiesa, moters įsitikinimu, daug kas priklauso ir nuo pačių slaugytojų – kiek vertais jie laiko save pačius. Galų gale, kiek stengiasi. Tačiau čia pat kyla kitas klausimas – o kiek gali stengtis žmogus, mėnesio pabaigoje gavęs kelis šimtus eurų atlyginimo?
„Taip, ne visi įstaigų vadovai nori didinti slaugytojų darbo užmokestį, nesupranta, kad slaugytojų darbas turi būti vertinamas adekvačiai. Be abejo, taip yra ne visur. Kai kurie įstaigų vadovai į slaugytojas žiūri „europietiškai“.
Finansinė darbo vertinimo išraiška Lietuvoje yra žema. Jaunas žmogus nori gerai gyventi čia ir dabar, o ne po dvidešimties metų. O kaip tai padaryti, jei darbo užmokestis siekia 500 eurų neatskaičius mokesčių? Tai yra liūdna ir vilčių daug neteikia. Negavę čia tinkamų sąlygų, žmonės išvyksta į užsienį ir aš negalėčiau jų kaltinti“, – teigė organizacijos vadovė.
