Patarimai yra beverčiai, jeigu su vaiku nedirbame namuose

Logopedė-specialioji pedagogė Gina Davies iš Didžiosios Britanijos sukūrė mokymų metodiką „Attention Autism“, kuri taikoma Jungtinėje Karalystėje, Naujojoje Zelandijoje, Danijoje, Nyderlanduose, Belgijoje ir kitose šalyse. Lietuvos autizmo asociacijos „Lietaus vaikai“ kvietimu G. Davies viešėjo ir Lietuvoje, čia ji dalijosi patirtimi, vedė seminarus lankėsi Vilniaus sutrikusio vystymosi kūdikių namuose.. Specialistė mielai sutiko pasidalyti savo žiniomis ir sukaupta ilgamete patirtimi.

 Asociacijos „Lietaus vaikai“ kvietimu Lietuvoje viešėjo logopedė-specialioji pedagogė Gina Davies iš Didžiosios Britanijos.<br> Nijolės Zenkevičiūtės nuotr.
 Asociacijos „Lietaus vaikai“ kvietimu Lietuvoje viešėjo logopedė-specialioji pedagogė Gina Davies iš Didžiosios Britanijos.<br> Nijolės Zenkevičiūtės nuotr.
 Asociacijos „Lietaus vaikai“ kvietimu Lietuvoje viešėjo logopedė-specialioji pedagogė Gina Davies iš Didžiosios Britanijos.<br> Nijolės Zenkevičiūtės nuotr.
 Asociacijos „Lietaus vaikai“ kvietimu Lietuvoje viešėjo logopedė-specialioji pedagogė Gina Davies iš Didžiosios Britanijos.<br> Nijolės Zenkevičiūtės nuotr.
 Asociacijos „Lietaus vaikai“ kvietimu Lietuvoje viešėjo logopedė-specialioji pedagogė Gina Davies iš Didžiosios Britanijos.<br> Nijolės Zenkevičiūtės nuotr.
 Asociacijos „Lietaus vaikai“ kvietimu Lietuvoje viešėjo logopedė-specialioji pedagogė Gina Davies iš Didžiosios Britanijos.<br> Nijolės Zenkevičiūtės nuotr.
 Asociacijos „Lietaus vaikai“ kvietimu Lietuvoje viešėjo logopedė-specialioji pedagogė Gina Davies iš Didžiosios Britanijos.<br> Nijolės Zenkevičiūtės nuotr.
 Asociacijos „Lietaus vaikai“ kvietimu Lietuvoje viešėjo logopedė-specialioji pedagogė Gina Davies iš Didžiosios Britanijos.<br> Nijolės Zenkevičiūtės nuotr.
 Asociacijos „Lietaus vaikai“ kvietimu Lietuvoje viešėjo logopedė-specialioji pedagogė Gina Davies iš Didžiosios Britanijos.<br> Nijolės Zenkevičiūtės nuotr.
 Asociacijos „Lietaus vaikai“ kvietimu Lietuvoje viešėjo logopedė-specialioji pedagogė Gina Davies iš Didžiosios Britanijos.<br> Nijolės Zenkevičiūtės nuotr.
 Asociacijos „Lietaus vaikai“ kvietimu Lietuvoje viešėjo logopedė-specialioji pedagogė Gina Davies iš Didžiosios Britanijos.<br> Nijolės Zenkevičiūtės nuotr.
 Asociacijos „Lietaus vaikai“ kvietimu Lietuvoje viešėjo logopedė-specialioji pedagogė Gina Davies iš Didžiosios Britanijos.<br> Nijolės Zenkevičiūtės nuotr.
Daugiau nuotraukų (6)

Eglė Kulvietienė

Dec 2, 2018, 8:00 AM, atnaujinta Dec 6, 2018, 4:04 PM

– Kodėl pasirinkote dirbti su autizmo spektro sutrikimų turinčiais žmonėmis? Gal turėjote asmeninės tokio bendravimo patirties?

– Pirmasis mano darbas buvo didelėje psichiatrijos ligoninėje, kur buvo gana daug autizmo sutrikimų turinčių ligonių. Be to, tai buvo viena pirmųjų psichiatrijos ligoninių Didžiojoje Britanijoje, kurioje veikė ir mokykla. Aš joje dirbau, mačiau savo darbo prasmę, bet supratau skaudų dalyką – yra vaikų, turinčių autizmo spektro sutrikimų, kurie niekada neateis į mokyklą. Buvo skaudu, nes man niekaip nepavyko rasti specialistų, mokančių dirbti su tokiais vaikais, nors kitokių specialiųjų poreikių turintys vaikai buvo ugdomi. Tokia situacija susiklostė ne dėl to, kad trūktų geranoriškumo, tiesiog niekas neišmanė, kaip tai daryti, mat tuo metu tai buvo tikrai reta diagnozė. Vis dėlto nepasidaviau, pradėjau visų klausinėti, ieškoti išeičių.

– Ir kaipgi sukūrėte tokią įtaigią ir kartu paprastą metodiką, padedančią dirbti ir bendrauti su kitokiais vaikais?

– Iki šiol nesu tikra, kaip reikėtų dirbti su autizmo spektro sutrikimų turinčiais vaikais, bet tikrai tikiu, kad duodu gerų patarimų. Iš pradžių patarimus tėvams surašydavau ant lapelio ir sakydavau: „Eikit namo ir darykit viską, kas parašyta, o po trijų mėnesių, jeigu niekas nepasikeis, sugrįžkite.“ Tėvai grįždavo, nes pagerėjimo nebūdavo. Tačiau tai buvo tėvai, kurie niekada nepasiduoda, nepraranda vilties. Norėjau dirbti, kaip diktavo mano patirtis, todėl ir kūriau savo metodiką, kurios esmė – dėmesys vaikų socialinei komunikacijai. Pradėjau dirbti vienoje pirmųjų Jungtinės Karalystės mokyklų, kuri skirta autistams. Šioje mokykloje galėjau pasitikrinti savo metodiką. Netrukus pati susilaukiau vaikų, todėl nebedirbau mokykloje. Vis dėlto vėliau su viena kolege, auginančia autistišką vaiką, įkūrėme ankstyvosios intervencijos centrą, kuriame vaikams buvo taikoma įvairi socialinė, pedagoginė ir psichologinė pagalba. Šiame centre pradėjau taikyti savo sukurtą unikalų metodą ir 17 metų vadovavau privačiam darželiui, kurį lankė autistiški ir panašių sutrikimų turintys vaikai.

– Papasakokite, kaip dirbate. Kuo jūsų sukurta metodika išskirtinė?

– Ieškojome būdų, koks mokymas lydėtų vaiką visą dieną ir pagerintų vaiko, tėvų ir pedagogų tarpusavio supratimą. Tradicinė terapija – tai darbas su specialistu, sėdinčiu priešais vaiką prie to paties stalo, tačiau vaikas socialinių įgūdžių mokosi ne sėdėdamas prie stalo, o visą dieną, atlikdamas tam tikrus veiksmus. Rėmėmės gerąja patirtimi ir stengėmės ją įdiegti savo įsteigtame darželyje. Stengėmės, kad kabinetas nebūtų prigrūstas mokymo priemonių ar kitų daiktų, kad aplinka būtų netriukšminga ir paprasta. Stengėmės vaikui išaiškinti visą dienos struktūrą. Autizmo sutrikimą turinčiam vaikui nuo pat dienos pradžios turi būti aišku, kada kas prasideda, kokia seka vyksta ir kada baigiasi užsiėmimai. Ta dienotvarkė turi būti nekintanti, kaip saugumo garantas mažajam. Prašydavome tėvų, kad, atvežę vaiką į darželį, parodytų mokytojos nuotrauką, tuomet palydėtų vaiką į drabužinę, kur jis nusirengtų, pasiimtų savo daiktelius, tada tėvai vėl parodytų mokytojos nuotrauką ir išvažiuotų. Mokykloje specialistas vaikui rodo paveiksliuką: vaikas – mokykla, ir vis aiškina, kad vėliau atvažiuos mama. Vaikas, žinodamas visos dienos darbų struktūrą, jaučiasi ramiai, nes jam aišku, kada vėl susitiks su mama.

– O jeigu vaikas kalba? Ar ir tuomet jam būtina parodyti mokytojos, paskui mamos nuotraukas ir tokiu būdu aiškinti dienotvarkę?

– Kai einate į oro uostą, jūs kalbate, bet vis tiek žiūrite į ženklus. Vizualinės priemonės, paveiksliukai sumažina stresą, sustiprina vaiko pasitikėjimą aplinka, suaugusiaisiais, ir jis siaučiasi saugus. Darželyje visos dienos veiklos turi būti pristatomos su aiškia pradžia ir pabaiga. Na, kad ir piešimo pamoka: dabar pradedame piešti, o tam tikru metu pamoka baigsis. Darželyje turime tvarkaraštį su paveiksliukais, kuriuose pavaizduoti dienos darbai. Nėra paprasta autistišką vaiką išmokyti žaisti, kad ir smėliu. Iš pradžių leidžiame jam stebėti, kaip tai darome patys. Kai susidomėjęs vaikas sutelkia dėmesį į mus, galime jį išmokyti ne tik žaisti smėliu, bet ir socialinių įgūdžių, kalbos ir kitų dalykų.

– Lietuvoje autizmas vaikams diagnozuojamas gana anksti, tačiau tėvai negauna reikiamos pagalbos. O kaip yra Didžiojoje Britanijoje?

– Didžiojoje Britanijoje autizmas vaikui diagnozuojamas daug vėliau, bet pagalbos vaikas ir tėvai sulaukia dar tada, kai diagnozė tik įtariama. Specialistai stebi, kaip vaiką veikia vienas ar kitas darbo su autistiškais vaikais metodas, ir tik tada ryžtasi nustatyti diagnozę. Taip dirbama todėl, kad anksti diagnozuodami šį sutrikimą galime apsirikti, išsakyti įtarimai gali tik išgąsdinti ir taip jau nerimaujančius tėvus. Vis dėlto diagnozavus būtina ankstyvoji pagalba, nes vaikas daugelio dalykų dar tik mokosi, o pradėjus vėliau mokyti jo elgesį tenka koreguoti.

– Specialistai turi žinių, o ką daryti tėvams sužinojus, kad jų vaikas turi autizmo spektro sutrikimą?

– Suprantu tėvus, jie būna pervargę, išsigandę, neretai jaučiasi kalti ir nepaliaudami ieško atsakymo „kodėl?“ Deja, atsakymo nėra, nes lig šiol dar niekas nežino, kodėl gimsta toks vaikas. Kita vertus, tėvai vis tiek ieškos atsakymo, išgyvens. Jie turi tokią teisę, tačiau aš sakau: nurykite ašaras ir raskite jėgų dirbti su vaiku. Mano nuomone, tėvai turi gauti tiek pat žinių, kiek jų turi specialistas, ir taikyti namų aplinkoje tuos pačius darbo su autistiškais vaikais metodus, kokius taikome mes vaikų darželyje. Sunkiausia, kad mokydami daugelio dalykų autizmo spektro sutrikimų turintį vaiką tėvai negali pasikliauti savo intuicija, padedančia jiems auginant neurotipinį mažylį. Jeigu vaikas nekalba, mums atrodo, kad turime dar daugiau su juo kalbėti, ir jis prabils. Reikėtų elgtis priešingai: prisitaikyti prie to vaiko kalbos suvokimo ir kalbėti trumpais sakiniais, labai aiškiai: „Sėsk, einam.“ Kalba turi būti adaptuota pagal vaiko suvokimą.

– Kada vertėtų sunerimti, kad autistiško vaiko kalba nesivysto?

– Daugumos autizmo sutrikimų turinčių vaikų kalba išsivysto daug vėliau. Tėvai taip jaudinasi, kad jų vaikas vis dar nekalba, jog tik ir galvoja apie patį kalbėjimą, tačiau terapija su nekalbančiu vaiku bus nukreipta ne į kalbėjimą, o į kūno, judesio kalbą, kuria bendraujame su vienerių vaikučiu. Taip galime susikurti labai tvirtą ryšį su vaiku. Šitaip jis ir be kalbos išmoksta bendrauti su kitais, būna motyvuotas kalbėti, o jo pirmieji žodžiai pasėjami į derlingą žemę. Mes darome tragediją, kai vaikas nereaguoja šaukiamas vardu, bet čia mūsų bėda, nes didžiausią reikšmę teikiame žodžiams. Vaikas neatsako, nes nežino, kaip bendrauti su kitu žmogumi. Tėvai sugalvoja, kad būtina išmokyti reaguoti į savo vardą, tačiau terapeutai rūpinasi, kad vaikui bendravimas su kitu žmogumi būtų džiaugsmingas, ir tik tada moko jį reaguoti. Įprastos raidos vaikas daugelį dalykų išmoksta savaime, o norėdami ko nors išmokyti autistą, turime ieškoti kelių, kaip jam padėti.

– Gal galite duoti keletą patarimų, kaip parengti autistišką vaiką gimtadieniui, einant į svečius, į koncertą, kad jis patirtų kuo mažiau streso?

– Gimtadieniai visada yra stresas: daug triukšmo, daug kalbančių žmonių... Tos situacijos ypač sunkios autistiškiems vaikas, taigi turime išmokyti juos eiti į gimtadienį. Pavyzdžiui, turime išaiškinti vaikui, kaip įteikti dovaną. Autistiškas vaikas nesupranta, kodėl jis turi atiduoti kitam žaislą, kurį nupirko ir supakavo, jam sunku suprasti, kad kai duodi dovaną, kitas jaučiasi laimingas, bet ir pats dėl to gerai jautiesi. Autistiškas vaikas nėra godus, jis tik nesupranta šitos socialinio apsikeitimo prasmės, bet galime jį to išmokyti. Taigi norėdama išmokyti autistišką vaiką eiti į gimtadienį, paimčiau kokį nors daiktą ir jį gražiai supakuočiau, bet tai nebūtų žaislas. Vėliau duočiau tą dovaną kitam vaikui išpakuoti – taip autistiškas vaikas pamažu imtų suprasti, kas yra įpakavimas, dovana. Vėliau vaikas jau pats išmoktų pakuoti ir įteiktų „dovaną“ man. Tai būtų tik žaidimas, kurį vaikas turėtų pradėti žaisti su kitais vaikais ir po tokių pasiruošimų jau galėtų eiti į gimtadienį. Tačiau tėvai turėtų padėti, kad pirmasis kito vaiko gimtadienis būtų sėkmingas. Iš pradžių derėtų eiti į šeimą, kuri jūsų vaiką suprastų. Ateiname, įteikiame dovaną, suvalgome torto ir išeiname. Pirmas kartas turi būti trumpas ir sėkmingas. Ateityje jau galime sunkinti užduotis, iš anksto vaikui paaiškindami planą, kas vyks.

– Smalsu paklausti, kodėl jūs vaikštote pėsčiomis po Didžiąją Britaniją?

– Vaikščiodama bendrauju su atokiose vietovėse gyvenančiais žmonėmis, su tėvais, kurie neturi galimybių gauti reikalingų paslaugų savo autistiškiems vaikams. Vis dėlto nesakau, kad aš juos mokau, daugiau gaunu negu duodu. Kaip specialistė supratau, kad dauguma patarimų yra beverčiai, jeigu nedarome to kiekvieną dieną namuose. Tai iš esmės pakeitė mano darbo principus. Dabar darbą su autizmo spektro sutrikimų turinčiais vaikais pradedu ne nuo patarimų, o nuo apsilankymo šeimoje – mokau šeimą ir, be abejo, stebiu, kaip jai sekasi.

 

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.