Nacionalinėje sveikatos tarnyboje (Didžioji Britanija) dirbęs A.Kay neseniai išleido knygą „Dabar tau skaudės: slapti jaunesniojo gydytojo dienoraščiai“, kuri tapo neįtikėtinai populiari.
Pateikiame interviu su knygos autoriumi A.Kay.
– Praėjusiais metais parašėte bestselerį – komišką knygą „Dabar tau skaudės: slapti jaunesniojo gydytojo dienoraščiai“ apie tą laiką, kai dirbote gydytoju. Dabar važinėjate po Didžiąją Britaniją ir kiekvieną vakarą salės, kur vyksta susitikimai, pilnutėlės. Ar jūs, buvęs gydytojas, palietėte jautrų nervą?
– Manau, kad taip. Netrukus po to, kai pasirodė knyga, man pradėjo plaukti žinutės, laiškai ir elektroniniai laiškai iš Venesuelos, Baltarusijos ir Čado gydytojų. Tiesą sakant, iš viso pasaulio. Ir visi rašė, kad mano pasakojimai tiksliai sutapo su jų sukaupta patirtimi.
– O kraštiečiai?
– Jie jaučiasi susiję su Nacionaline sveikatos tarnyba („National Health Service“), ir jos darbas jiems patinka. Turėdama 1,5 mln. tarnautojų ši tarnyba – didžiausias šalies darbdavys. Kiekvienas pažįsta ką nors, kas ten dirba.
Mes, britai, ateiname į pasaulį padedant Nacionalinei sveikatos tarnybai, ji lydi mus per gyvenimą ir dažnai net iki mirties.
Tokiu būdu tarnyba suvienija šalį. Ir aš iš tos visuomenės, tačiau pirmiausia iš savo, kaip mediko, patirties, pasakoju linksmas istorijas. Ir žmonės pastebi, kad mes, gydytojai, esame tik paprasti mirtingieji, turintys įvairiausių silpnybių. Būtent tai atskleidžiau nevengdamas ir pasišaipyti.
– Didžiausias pasaulio transliuotojas – Jungtinėje Karalystėje įsikūręs BBC – ekranizuos jūsų knygą. Rašote scenarijų. Vaidinsite ir daktarą Kay?
– Jokiu būdu. Norėčiau, kad šis vaidmuo atitektų tam, kuris taip pat galėtų juo tapti.
– Ligoninės kasdienybę aprašote iš dalies remdamasis juokingais septynerių metų dienoraščio įrašais. Ar humoras padėjo esant sunkioms situacijoms?
– Šimtu procentų. Niekur pasaulyje studijuojant mediciną nekalbama apie nemalonius su šia profesija susijusius dalykus.
Anglijoje į tai reaguojama kitaip. Per Kalėdas rodomi šou, kai šaipomasi iš gydytojų, profesorių, slaugytojų ir pacientų. Tokiuose šou dalyvavau būdamas studentas.
Jau mokydamasis mokykloje elgiausi kaip klasės klounas. Ir vėliau, tapęs gydytoju, parašiau linksmų įžvalgų. Tai buvo mano būdas nuslopinti neigiamas emocijas, susijusias su sunkiais darbo epizodais.
– Trumpai dirbote urologu, vėliau ginekologu. Knygoje daug pasakojate apie žmones, stumiančius į kūno kiaurymes neįtikėtinų daiktų...
– Tai nėra išsigalvojimas, nors mano draugai sakė tuo netikintys. Beje, ir kolegos mano, kad to negalėjo būti. Pateikiu įspūdingiausiųjų dešimtuką.
– Esate radęs lėlių – pasakų fėjų, tualeto šepečių, butelių...
– Taip yra buvę. Įdomiausias atvejis susijęs su „Kinder Surprise“ kiaušiniu. Viena ponia norėjo juo nustebinti savo draugą.
Anglijoje yra tokia tradicija: kas ketverius metus vasario 29-ąją – keliamaisiais metais – moterys gali pasipiršti savo partneriui.
Pacientei kilo mintis sužadėtuvių žiedą paslėpti „Kinder Surprise“, o šį įstumti į vaginą. Moteris tikėjosi, kad jos išrinktasis išskirtiniu būdu „išvaduos“ kiaušinį. Graudu, bet šis pasisuko ir vaginoje įsitaisė skersai.
Tuomet kiaušinio „išvadavimo“ operaciją teko atlikti ne pacientės draugui, bet man. Bet tai buvo dar ne viskas. Moteris norėjo, kad po „gelbėjimo“ operacijos jos draugas pagaliau pažiūrėtų, kas yra kiaušinio viduje.
Daviau gumines pirštines. Atidaręs kiaušinį ir pamatęs žiedą jis pasakė: „Taip.“
– Bet paaiškinkite, kokiu būdu į vaginą gali patekti Kalėdų eglutės girlianda?
– Na, tokių nutikimų pasitaikydavo, kaip vadinu, sezoniškai. Daugiausia – per Kalėdas. Spėju, kad tokie „pokštai“ būdavo krečiami išgėrus nemažai alkoholio ar dėl to, kad po kelių dienų, praleistų su šeima, užvaldė nuobodulys.
Kai kurie tokiais atvejais tikino, kad tai nutiko netyčia, per neapsižiūrėjimą. Kartą vos nepatikėjau labai įtikinamai kalbėjusiu vyriškiu. Bet tuomet nuotolinio pultelio, ant kurio užmautas prezervatyvas, dar nebuvau matęs.
– Jums teko matyti ir daugybę neįprastų sužeidimų kūno apačioje.
– Taip, tai ta kūno pusė, už kurią ir buvau atsakingas.
– Kartą į urologijos skyrių atėjo vyriškis, stipriai sužeidęs penį. Akivaizdu, kad išgėręs atsitrenkė į žibinto stulpą. Po smūgio jo pasididžiavimas, kaip rašote, atrodė kaip vienišas makaronas pomidorų padaže.
– Graudi istorija. Vyrui buvo tik 18 metų, jam reikėjo skubios pagalbos. Prisipažinsiu – nepaisant tokių situacijų, radau būdą, kaip prie viso to įprasti.
Kiti gydytojai pradėdavo gerti, išeidavo iš darbo ar net pasitraukdavo iš gyvenimo. Mano išeitis buvo rašymas. Tai padėjo, bent jau porai metų.
– Ne visi jūsų užrašai linksmi, yra ir tokių, kurie sugraudina. Pirmiausia kai pasakojate apie gydytojo ir paciento ryšius.
– Pasirinkau šią profesiją, nes man patinka bendrauti su žmonėmis. Bet negaliu būti robotas, kaip ir nuolat lieti ašaras. Iš pradžių daugelį emocijų, išgyvenimų parsinešdavau į namus. Ir čia duodavau valią ašaroms.
Verkiau, pavyzdžiui, dėl senyvo amžiaus ponios, kurią mėnesių mėnesius matydavau rytais ir vakarais. Kartais net dažniau nei savo antrąją pusę. Ši moteris tapo mano gyvenimo dalimi.
Žinoma, liūdėjau, kai ji mirė, – juk būdamas daktaras nesąmoningai jautiesi kaltas dėl paciento mirties. Norėjau nueiti į laidotuves, bet mano vadovas pasakė, kad gydytojai to nedaro.
– Gydytojai iš tikrųjų to nedaro?
– Šiuo atveju nėra jokių taisyklių. Manau, kad tai senamadiškas požiūris. Aš nuėjau.
– Savo knygą rašėte ne tik iš malonumo, bet ir išliedamas įniršį ant buvusio britų sveikatos apsaugos ministro Jeremy Hunto, dabartinio užsienio reikalų ministro.
– Jau šešeri metai nebedirbau gydytoju, kai 2016-aisiais J.Huntas sukritikavo jaunųjų gydytojų asistentų streiką, pirmiausia priekaištaudamas jiems dėl gobšumo pinigams. Ministro žodžiais patikėjo ir daugelis britų.
Šie jo žodžiai mane papiktino. Ligoninės automobilių stovėjimo aikštelės valandos įkainis buvo didesnis negu mano darbo. Nežinau nė vieno, kuris dėl pinigų tapo gydytoju.
– Dėl to patariate – perkeltine prasme – pasinaudoti gražia Amerikos teisės profesoriaus Rogerio Fisherio idėja. Devintojo dešimtmečio pradžioje jis sukėlė audrą pasiūlęs JAV atominio ginklo kodą implantuoti į savanorio širdį. Jei prezidentui kada nors kiltų idėja panaudoti atominę bombą, jis pradžioje turėtų supjaustyti žmogų. Ir tik taip pajusti, ką iš tikrųjų reiškia mirtis.
– Tikrai. Šį pasiūlymą galima pritaikyti ir mano profesijai. Kiekvienam sveikatos apsaugos ministrui primygtinai patarčiau porą budėjimų praleisti su būsimaisiais gydytojais.
Tuomet jiems atsivertų akys.
Žinau daugelį gydytojų, kurie mano knygą davė draugams ir pažįstamiems: „Paskaityk, toks ir mano darbas. Ir dėl to praleidau tavo gimtadienį, sužadėtuves, vestuves ar tavo tėvo laidotuves.“
– Kartą jums teko rasti net kitą pavaduojantį mediką, kai pats rimtai susirgote.
– Dauguma tikrai žino, kaip sunkiai dirbame. Ir jeigu penktą valandą po pietų esi kviečiamas į šventinį vakarą, o tavo pacientui prasidėjo kraujoplūdis, lieki darbe – neini susitikti su draugais.
Taip nutinka vieną, du, tris kartus. Po to nebesi kviečiamas. Ilgainiui sumažėja socialinio bendravimo ratelis.
– Ar buvote dar kartą sutikęs minėtą sveikatos apsaugos ministrą?
– Jis pakvietė į savo biurą. Tipiškas karjeros politikas. Mūsų susitikimas priminė teniso mėgėjo ir profesionalo žaidimą. Laimėti neturėjau jokio šanso.
Pažėriau klausimų, kai kurie jį papiktino. „Maniau, kad paplepėsime, o čia apklausa“, – pasipiktino sveikatos apsaugos ministras.
Tuo užsibaigė mūsų pokalbis. Nemanau, kad jis skaitė mano knygą.
– Dėl „Brexit“ jūsų šaliai – nelengvos dienos. Ką tai reiškia ir taip problemų kamuojamai sveikatos apsaugos sistemai?
– Tai bėda, kurią jau dabar jaučiame. Nebeatvyksta gydytojai ir slaugytojos iš Europos. Šie specialistai nesijaučia pageidaujami. Sveikatos apsaugos sistemoje tvyro nekokios nuotaikos.
Pažįstu daug senų kolegų, kurie ryžtasi pasitraukti iš darbo. Kai kurie svarsto galimybes patraukti į Italiją. Juk ten orai geresni, maistas – taip pat.
– Po to, kai nepavyko išgelbėti vieno kūdikio gyvybės 2010 metų vasarą, atsisakėte mediko profesijos ir dirbate komedijos žanro srityje. Ar nepasiilgstate gydytojo darbo?
– Netgi labai. Tapau gydytoju, nes norėjau padėti žmonėms. Šio jausmo niekada nepraradau.
Gyvos atmintyje ir linksmos akimirkos. Aš vis prisimenu ilgai ligoninėje gulėjusią pacientę, kuri prieš naktį norėdavo išgerti viskio.
Nakčiai jai paskyręs 50 mililitrų viskio, nusiunčiau gydytoją asistentą nupirkti butelį vienos rūšies viskio. Bet kitą dieną jis nepajudintas stovėjo šalia lovos. „Jo skonis kaip katės myžalo“, – sakė pasipiktinusi pacientė.
– Ar gali būti, kad ir britų pacientai turi ypatingą humoro jausmą?
– Gali būti. Su savo pacientais ne visada kalbėjau rimtai, ir jie man atsilygindavo tuo pačiu. Visuomet kreipdavosi į mane vardu, o ne „daktare“. Humoras palengvina gyvenimą ir skausmus.
Parengė Ona KACĖNAITĖ
