Liepos 11 dieną ukrainiečiui aktoriui Igoriui Ignatenkai (23 m.) atlikta 300-oji Lietuvoje inksto transplantacijos iš gyvo donoro operacija, kurią ir stebėjo I.Juodienė.
„Prieš dvidešimt metų viskas atrodė taip pat: vienoje operacinėje gulėjo mano mama, o kitoje – aš; man, kaip ir Igoriui, buvo 23 metai. Daugiau nei stebuklas, kad galiu gyventi visavertį, kokybišką, laimingą gyvenimą“, – šypsojosi moteris.
I.Juodienės liga prasidėjo nuo gripo komplikacijos. Ji tuo metu studijavo, dirbo, o susirgusi gripu, nepaisė jo simptomų ir ėjo į paskaitas. Tyrimus atlikę gydytojai nustatė inkstų nepakankamumą.
Sužinojusi diagnozę I.Juodienė jos nesakė mamai. Jai apie tai pranešė Irmos kursiokė, sužinojusi, kad šią informaciją bendrakursė slepia nuo mamos.
„Neini pas artimą žmogų – tėvą ar mamą – ir nesakai: „Man reikia inksto, ar gali duoti?“ Kai nuėjau pas gydytoją, manęs paklausė, kokia mano kraujo grupė, pasakiau, kad nežinau. Tuomet man dingtelėjo mintis: „Turbūt reikės transplantacijos, kaip reikės tai pranešti mamai?“ – pasakojo ji.
I.Juodienė labai laukė inksto persodinimo, nes kasdien jautėsi lyg apsinuodijusi. Dabar moteris mamos inkstą turi jau 20 metų ir tikisi, kad jis funkcionuos dar ilgai.
„Būna, kad artimieji prieš operaciją išsigąsta, nori ją nukelti, o mano mama pasakė: „Jei šitas inkstas netiks, duosiu kitą“, – prisiminė moteris, kuriai mama gyvybę dovanojo du kartus.
„Gyvenu laimingai, kiekvieną dieną vertinu kaip dovaną ir kone kasdien galvoju, kad valstybė turėtų labai rūpintis medikais. Apmaudu, kad jauni medikai išvažiuoja. Sveikatos apsauga nežlunga tik dėl iniciatyvių, iš idėjos dirbančių žmonių. Didžiuojuosi, kad mūsų nefrologija yra tokiame aukštame lygyje“, – džiaugėsi I.Juodienė.
Jos mama, nors gyvena su vienu inkstu, šiandien jaučiasi puikiai – ji sveika, jaunai atrodanti, optimistiška.
300-oji Lietuvoje inksto transplantacija iš gyvo donoro
I.Ignatenka – ukrainietis aktorius, gyvenantis Lietuvoje, Panevėžyje.
„Jis yra vienas jauniausių mūsų pacientų. Toli pažengusi ir negrįžtama inkstų liga Igoriui buvo diagnozuota praėjusį rudenį, kai jam buvo 22 metai. Atlikus inkstų biopsiją nustatyta, kad ligą sukėlė lėtinė autoimuninė liga.
Reikėjo pradėti pakaitinę inkstų terapiją – dializes; jis pasirinko peritoninę dializę. Tai tokia dializių rūšis, kurią pacientas darėsi savarankiškai namuose, tam, kad galėtų dirbti mėgstamą darbą – vaidinti teatre.
Pradėjus dializes būklė stabilizavosi, pradėjome pokalbį su pacientu ir jo artimaisiais apie inkstų transplantaciją ir mama Jelena Ignatenko, kuri gyvena Ukrainoje, nedvejodama padovanojo inkstą. Mama turės išgyventi pooperacinį laikotarpį, o po mėnesio bus tokios būklės, kaip prieš operaciją“, – dėstė gydytoja nefrologė Diana Sukackienė.
Organo paėmimo komandai vadovavo Urologijos skyriaus vedėjas Albertas Čekauskas, o inksto transplantacijos operacijai – Urologijos centro vadovas docentas Arūnas Želvys.
11-oji laparoskopinė inksto paėmimo operacija Lietuvoje
Pirmoji laparoskopinė inksto paėmimo operacija Lietuvoje atlikta 2017 metų kovą. Dabar jų Lietuvoje atlikta 11.
„Atliekant laparoskopiją padaromos trys arba keturios mažos skylutės pilvo sienoje, paruošiamas inkstas, padaromas nedidelis pjūvis, per kurį inkstas išimamas, organas dar kūno viduje įdedamas į tam tikrą maišelį ir per dvi minutes turi būti išimamas.
Tuomet komanda iš kitos operacinės paruošia inkstą transplantacijai“, – paaiškino Vilniaus Santaros klinikų Urologijos skyriaus vedėjas A.Čekauskas.
„Dėl laparaskopijos kraujavimas labai mažas. Taip pat padaromi keli maži pjūviai vietoje vieno didžiulio, todėl išvengiama didelio rando.
Po operacijos donoras jaučia nedidelį pooperacinį skausmingumą, jam reikia mažai nuskausminamųjų, greitai stojasi ant kojų, vaikšto, labai anksti (trečią ar ketvirtą parą) jis išsirašomas iš ligoninės. Šis metodas turi būti kuo plačiau taikomas“, – laparaskopijos privalumus vardijo gydytojas urologas Ramūnas Tyla.
Inkstų transplantacija – geriausias inkstų nepakankamumo gydymo būdas
Trys pagrindiniai inkstų nepakankamumo gydymo būdai: peretoninė dializė, hemo dializė ir inkstų transplantacija. Inkstų transplantacija – pats tinkamiausias gydymo būdas.
Transplantacijos yra dviejų rūšių: kai inkstas paimamas iš mirusio donoro ir iš gyvo.
Vilniaus universiteto, Santaros klinikų Nefrologijos centro vadovas Marius Miglinas tvirtina, kad gyva donorystė turi ženkliai daugiau privalumų už organo transplantaciją iš gyvo žmogaus.
M.Miglinas išskiria pagrindinius gyvos donorystės privalumus:
- Sutrumpėja laikas iki operacijos. Laukiant organo iš mirusio žmogaus – dažnai reikia laukti ilgai – Lietuvoje vidutiniškai – apie du metus. Tai gali būti skausmingas, sekinantis procesas. Laukimo metu blogėja paciento sveikata.
- Ši transplantacija atliekama planuotai, pasiruošus iš anksto. Tai itin padeda medikų komandai. Persodinus organą iš gyvo donoro, inkstai dažniausiai pradeda veikti iš karto.
- Galima operacija, kai recipientas yra kitos kraujo grupės nei donoras, to negalima padaryti, kai organas imamas iš mirusio žmogaus.
- Taip pat galima atlikti porinę donorystę – tai dviejų porų pasikeitimas donoriniais organais, kai vienos tarpusavyje nesuderinamos poros donoro organas tinka kitos tarpusavyje nesuderinamos poros, recipientui, o antrosios poros donoro organas tinka pirmosios poros recipientui. Na, Lietuvoje to dar nebuvo atlikta, bet mes esame tam pasiruošę, tai atliekama Europoje, ir, pavyzdžiui, kaimyninėje Latvijoje.
- Vienas iš pagrindinių gyvos donorystės privalumų – gyvo donoro inkstai funkcionuoja ilgiau nei persodinus iš mirusio žmogaus. Inkstas vidurkiškai gali funkcionuoti 20-25 metų.
- Išėmus inkstą iš gyvo donoro, jis greitai transplanuojamas pacientui, todėl laikas, kai inkstas negauna kraujo – mažas lyginant su inkstu, gaunamu iš mirusio donoro.
- Psichologinė nauda. Recipientui gera gauti tokią dovaną iš artimo žmogaus, o ir donoras patiria labai teigiamus jausmus, kai dovanoja inkstą sunkiai sergančiam artimajam.
- Jeigu recipientas, sergantis galutinės stadijos inkstų liga turi gyvą donorą, atlaisvėja vieta Nacionaliniame laukimo sąraše tiems žmonėms, kurie laukia žuvusio žmogaus inksto.
Pirmoji transplantacija iš gyvo donoro
Pirmoji transplantacija iš gyvo donoro pasaulyje atlikta 1954 metais Amerikoje, Bostone, kai brolis dvynys padovanojo inkstą broliui (23m.).
„Rezultatai nebuvo labai džiuginantys, inkstas funkcionavo pusę metų. Mūsų nuomone, Lietuva nuo Amerikos labai neatsiliko ir 1974 metais balandžio 25 dieną Vytautas Antanas Kleiza transplantavo gyvo donoro inkstą. Šis inkstas džiugino pacientą šešerius metus. Taigi, rezultatai, kaip pirmo karto, neblogi“, – džiaugėsi nefrolofijos ir inkstų transplantacijos skyriaus vedėja Eglė Ašakienė.
Dovanoti organą Lietuvoje gali tik kraujo ryšį turinys asmenys arba sutuoktiniai, įtėviai įvaikiams ir atvirkščiai.
