Apie vyro mirtį antradienį pranešė Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras (ULAC). Skelbiama, kad mirusysis skiepytas nuo erkinio encefalito nebuvo. Erkė jam įsisiurbė prieš mėnesį, tačiau tiksliai nežinoma, į kurią vietą. Teigiama, kad miręs vyras dažnai lankydavosi Labanoro apylinkėse.
Tai jau antrasis mirties nuo erkinio encefalito atvejis šiemet Lietuvoje. Pirmasis žmogus nuo pavojingos ligos mirė liepos pradžioje Šiauliuose.
ULAC duomenimis, Lietuvoje erkiniu encefalitu per pirmąjį pusmetį susirgo 99 asmenys, tai yra 38-iais daugiau nei pernai per tą patį laikotarpį.
Ta proga „Lietuvos ryto“ televizijos #LrytasTIESIOGIAI laidos vedėjas Ignas Grinevičius pakalbino ULAC medicinos entomologę Mildą Žygutienę.
– Kodėl Lietuvoje stebimas toks erkinio encefalito atvejų išaugimas? – paklausė I.Grinevičius M.Žygutienės.
– Pirmiausia mes turime nepaprastai geras sąlygas erkėms veistis. Lietuvoje yra nepaprastai didelė erkių gausa ir, aišku, nepaisant to, kad labai daug stengiamės kalbėti ir perspėti žmones, kad jie būtų pasiruošę ir kažkokiu būdu saugotųsi erkės įkandimo, vis dėlto lietuvių dėmesys dar pakankamai mažas tam. Visi faktoriai susideda į tai, kad atskirais metais turime didžiausią sergamumą erkiniu encefalitu Europoje ir vienas iš mažiausių skiepijimosi apimčių.
– Kuo būtent Lietuva sąlygomis ir erkinio encefalito paplitimu skiriasi nuo kitų šalių?
– Tai nepaprastai žalias, gražus kraštas. Turime daug miškingos teritorijos, daug mišrių, lapuočių miškų – būtent to, kas reikalinga erkėms.
Turime ir labai daug apleistų teritorijų, kuriose yra šabakštynai. Juose tarpsta smulkieji graužikai. Kaip žinia, jie yra gamtinis rezervuaras būtent tų sukėlėjų: tiek Laimo ligos, tiek erkinio encefalito viruso. Kur yra graužikai, ten yra erkės, nes jie yra ir rezervuaras, ir pramaitintojas. Tie dalykai taip pat turi stiprią įtaką.
Be kita ko, mūsų žvėrių populiacija taip pat yra labai gausi. Kai užtenka pramaitintojų, kai yra geros sąlygos išgyventi, tai erkės ir tarpsta.
– Kodėl stebima augimo tendencija?
– Erkinis encefalitas yra gamtinė židininė infekcija ir jam būdingi bangavimai. Praeitais metais turėjome šiek tiek sumažėjusį sergamumą. Paprastai po to stebimas pakilimas.
Iš kitos pusės dar labai sunku pasakyti, kaip šitie metai atrodys. Metai tik įpusėjo, sergamumas registruojamas iki pat gruodžio mėnesio, tai sunku prognozuoti, ar jis bus didesnis, nei praėjusiais metais, ar panašus. Greičiausiai, kad panašus arba didesnis.
– Ką galėtų padaryti valstybė, Europos Sąjunga ar dar kas nors tam, kad tas tas sergamumas sumažėtų? Gal, pavyzdžiui, išpurškime tas erkes ir tiek žinių?
– Europoje tikrai nerekomenduojama jokia cheminė populiacijos reguliavimo priemonė. Tiesiog tai yra labai neefektyvu ir brangu. Kaip gražų pavyzdį galėtume paminėti Austriją. Ten į skiepų kalendorių yra įtraukti skiepai nuo erkinio encefalito ir visi Austrijos piliečiai nuo 1 metų skiepijami nuo erkinio encefalito.
Kažkada, dar prieš imunoprofilaktikos programą, sergamumas Austrijoje buvo toks pat, o gal ir didesnis nei Lietuvoje, o po viso šito jie registruoja tik iki 100 atvejų per visą šalį.
– Jeigu žmogus dabar nepasiskiepijęs, o vasarą sergamumas pakankamai didelis ir grėsmės pakankamai didelės, kaip tokiu atveju galima bandyti apsisaugoti ir išvengti erkių?
– Pirmiausia reikėtų saugotis erkės įsisiurbimo. Tarsi ir aptarėme, kad efektyviausia priemonė būtų skiepai. Bet, kadangi yra išplitusi ir Laimo liga, o nuo jos skiepų nėra, tai reikėtų tiesiog vengti erkės įsisiurbimo, Tinkama apranga, tai yra, ilgos rankovės, kurios užsegtos arba baigiasi gumele, kelnės sukištomis klešnėmis į kojines arba į aulinius batus, galvos apdangalas. Visa tai atrodo labai paprasta, bet sudėtinga to išsireikalauti iš žmonių, kurie eina į mišką, kai iš tikrųjų temperatūra yra pakankamai aukšta.
Ypač reikėtų saugoti vaikus. Galvos apdangalas jiems labai reikalingas, kadangi erkės mėgstamas ūgis yra apie metrą, o vaikai yra tokio ūgio ir dažnu atveju jiems įsisiurbia erkė į galvos sritį – tai gali būti plaukuota dalis, už ausų. Erkę sunku pamatyti, jeigu ji įsisiurbė plaukuotoje dalyje, taigi ji ten ilgai išsilaiko.
Tinkamai apsirengus reikėtų naudoti ir repelentus – medžiagas, atbaidančias erkes. Bet vėlgi reikėtų įdėmiai paskaityti repelento gamintojo lapelį, nes ne visi jie tinka – kas tinka nuo uodų, nebūtinai tinka nuo erkių.
Na, ir svarbu prižiūrėti savo teritoriją: poilsines zonas, kiemus, sodybas, neleisti užaugti žolei aukštesnei nei 10 centimetrų nuo pat ankstyvo pavasario.
Tokiu būdu aplinka blogai veikia erkes ir jos arba žūsta, arba pasitraukia kažkur kitur, nes saulė, vėjas išdžiovina viršutinį žemės paviršiaus sluoksnį, o erkei reikia drėgmės.
Bet tuos dalykus mes vangiai darome: žolę paprastai pjauname vidury vasaros, arba kai jau tikrai ją reikia pjauti.
– Kiek realu erkę pasigauti ne miške?
– Bet kur yra realu pasigauti erkę. Jeigu kalbame apie Vilnių, tai čia yra daug žalių parkų. Pasivaikštant netgi šalia jų ar juose gali atsitikti taip, kad erkė įsisiurbs.
– Tarkime, kad erkė įsisiurbė, o žmogus nesiskiepijęs. Kaip tuomet jam elgtis?
– Kuo skubiau erkę traukti. Datą, kai jis pastebėjo įsisiurbusią erkę, reikėtų kažkur pasižymėti, nes laikas bėga greitai, mes dažnai užmirštame, kada tai įvyko, ir mėnesį stebėti savo sveikatos būklę. Stebėjimo metu, jei atsiranda kažkokie vienos ar kitos ligos simptomai, reikia kreiptis į gydytoją.
– Bet, tarkime, jeigu jau po 10 minučių žmogus pastebi, kad įsisiurbė erkė, ar vis tiek gresia pavojus?
– Drįsčiau ginčytis dėl tų 10 minučių, nes mes nejaučiame, kada erkė įsisiurbia. Ji nėra labai gudrus sutvėrimas, bet savo seilėse tokių medžiagų, kurios nuskausmina, mažina kraujo krešėjimą ir mes nejaučiame to įsisiurbimo. Galime tik daugmaž atsekti pagal tai, kada buvome miške, laiką.
– Kokius simptomus pastebėjus verta išsigąsti dėl savo sveikatos būklės po erkės įsisiurbimo?
– Gąsdintis turbūt nereikia jokiu atveju, tiesiog kreiptis į gydytoją ir ieškoti pagalbos. Erkinio encefalito požymiai panašūs į gripo: galvos, sprando, raumenų skausmas. Kaip jau minėjau, jeigu tai įvyksta mėnesio eigoje, tai jau galėtų būti ligos požymiai.
Laimo ligos vienas pagrindinių simptomų yra klaidžiojanti raudonė arba klaidžiojanti eritema. Klaidžiojančia vadiname todėl, kad ji keičia savo spalvos intensyvumą ir išplitimo ribas. Jeigu įkandimo vietoje atsiranda raudona didesnio negu 5 centimetrai skersmens dėmė, reikėtų irgi sunerimti ir kreiptis į gydytoją pagalbos.
– Kokiu atveju gydymas tiek nuo Laimo ligos, tiek nuo erkinio encefalito gali būti sėkmingas?
– Sėkmingas Laimo ligos gydymas yra antibiotikais. Erkinio encefalito sėkmę sunku įvardinti. Trečdalis visų persirgusiųjų erkiniu encefalitu turi vienokius ar kitokius liekamuosius reiškinius. Jie vėlgi gali būti įvairaus sunkumo, bet žinome atvejų, kai liekama neįgaliojo vežimėlyje arba yra dalinis paralyžius, žmogus praranda darbingumą, taip pat nukenčia gyvenimo kokybė.
– Ką reikėtų žinoti apie skiepus kiekvienam, kuris nori apsisaugoti?
– Visa informacija gaunama per šeimos gydytoją arba kitus specialistus. Informacijos tikrai pakanka. Kai nusprendžia skiepytis, reikėtų tai daryti nedelsiant.
Dažnas klausimas būna, kada skiepytis. Žinoma, idealu, žiemos mėnesiais. Jeigu žmogus nespėjo, galima skiepytis ir šiandien, kadangi skiepijamės ne šiam sezonui, o visam būsimam gyvenimui, jeigu prisilaikome skiepijimosi schemos rekomendacijų.
Svarbu neužmiršti terminų, kada pakartotinai kreiptis dėl skiepo: tarp pirmo ir antro dūrio turėtų praeiti 1-3 mėnesiai, tarp antro ir trečio – nuo 9 iki 12 mėnesių. Revakcinacija turėtų būti po trejų metų. Jeigu žmogui nėra 65 metų, reikėtų kas penkerius metus skiepytis pakartotinai. Nuo 65 metų dėl amžiaus ypatumo rekomenduojama kas 3 metus revakcinuotis po vieną dozę.
