Prastos higienos sąlygos, nepakankamas maitinimas, po du ligonius vienoje lovoje, smurtas. Apie tokią Vasaros gatvėje esančią Vilniaus psichiatrijos ligoninę sovietmečiu byloja begalė pacientų skundų ir autentiški pasakojimai, kuriuos išklausė buvęs žurnalistas, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docentas daktaras T.Vaiseta.
Istoriniai jo tyrimai, kaip Vasaros gatvėje tebeveikianti psichiatrijos ligoninė dirbo sovietmečiu, sugulė į monografiją „Vasarnamis“, kuri tapo tokia populiari, kad buvo išleistas antrasis leidimas.
Vilniaus psichiatrijos ligonine T.Vaiseta susidomėjo, nes kurį laiką studijavo sovietmetį, net apsigynė daktaro disertaciją apie vėlyvojo sovietmečio kasdienybę.
„Tyrinėdamas sovietmečio kasdienybę domėjausi ir veltėdžiavimu bei kitokiu gyvenimu. Mane domino ne politiniai įvykiai, o pakraštiniai reiškiniai, tarp kurių anuomet buvo ir psichiatrija“, – pasakojo istorikas.
Taip sutapo, kad jaunojo istoriko disertacijos vadovas docentas Nerijus Šepetys pažinojo Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės vadovą profesorių Arūną Germanavičių, kuris pasiskundė, kad nėra istorikų, tyrinėjančių psichiatrijos ligoninės istoriją, ir abu juos suvedė. Taip atsirado Lietuvos psichiatrijos istorijos tyrimas.
T.Vaiseta Vasaros gatvės ligoninės istoriją pasirinko nagrinėti neatsitiktinai. Tai buvo vienintelė psichiatrijos ligoninė visoje Lietuvoje, kuri be pertraukų veikė ir visą sovietmetį – nuo pat 1944 metų.
„Nėra Lietuvoje kitos ligoninės, kurios veikla apimtų visą šį laikotarpį, tad tyrinėjant vien šią gydymo įstaigą galima pamatyti bendresnį sovietinės psichiatrijos vaizdą“, – paaiškino T.Vaiseta.
Vasaros gatvės ligoninė nuolat buvo perpildyta – ne tik tada, kai ji buvo vienintelė visoje šalyje, bet ir visą laikotarpį. Tai atsispindi ir pacientų skunduose. Tie skundai, laiškai, atsiliepimai kasmet sudarydavo po 10–15 bylų tomų. Kiekviename tome – po 200–400 lapų.
Peržiūrėti ir išnagrinėti tiek medžiagos – milžiniškas darbas, tačiau T.Vaisetai tai buvo vienas geriausių informacijos šaltinių.
„Iš oficialių ligoninės ataskaitų nesužinosi psichiatrijos ligoninės paciento tikro gyvenimo. Aš tarytum išgirdau tuos pacientus kalbančius. Jie rašydavo daug, dažnai labai prasta kalba.
Iš skundų matyti jų įgūdžiai, socialinė padėtis. Toje sistemoje dalis žmonių jautėsi visiški bejėgiai“, – tikino T.Vaiseta.
Vienas dažniausiai skunduose pasikartodavusių motyvų – šokas patekus į ligoninę su pergrūstomis palatomis ir viena šalia kitos sustumtomis lovomis.
Dėl vietų trūkumo pacientai būdavo guldomi po du, net po tris į vieną lovą, kad daugiau tilptų, suguldyti kortų principu: taip, kad vieno kojos atsidurdavo ties kito galva, ir atvirkščiai.
Palatose buvo nuolatinis triukšmas, daug įtampos, neramumo, žmonėms trūkdavo oro.
Daug skųstasi ir prasta higiena, blogomis sanitarinėmis sąlygomis, chalatų, šlepečių, kitų būtiniausių priemonių trūkumu.
„Kai trūksta šlepečių, atrodo, nekaltas dalykas. Bet tada žmonės basomis eidavo ir į tualetą, o tualetai tokiose ligoninėse būdavo, švelniai tariant, apdergti, retai valomi. Atlikę gamtinius reikalus jie grįždavo į lovą, kurioje būdavo ir kitas pacientas.
Skunduose vis kartodavosi tas pats motyvas: „Atvykau į tarybinę ligoninę, o radau vos ne konclagerį“, – prisiminė T.Vaiseta.
Pacientai dažnai skundėsi ir maistu, kurio ligoniai gaudavo nepakankamai, nes personalas vogdavo produktus.
„Vienas psichiatras, duodamas interviu, pasakojo: „Žiūriu pro langą ir matau, kad po pamainos eina slaugytoja su dviem maišais maisto.“
Kai ligoninė buvo aptverta, vienoje vietoje tvora buvo praardyta ir pro ją būdavo išnešami vos ne karavanai maisto“, – kalbėjo T.Vaiseta.
Dažnai skunduose būdavo minimas ir smurtas prieš ligonius. Dažniausiai smurtavo sanitarai, rečiau slaugytojos, mažiausiai gydytojai. Smurtas būdavęs ir psichologinis – žeminimas, tyčiojimasis, erzinimas, ir fizinis.
„Pramoga būdavo išerzinti du pacientus, kad jie susimuštų, ir stebėti tai kaip kokias gladiatorių kautynes“, – pasakojo istorikas.
Fizinis smurtas kartais baigdavosi net lūžusiomis galūnėmis. Prieš ligonius personalas smurtaudavo ir stengdamasis sutramdyti perpildytoje palatoje susierzinusius, todėl agresyviau besielgiančius pacientus, ir dėl pramogos, nes nelaikydavo pacientų visaverčiais.
Žemesnės grandies ligoninės personalas, ypač tie, kurie dirbdavo naktinėse pamainose, nevengdavo ir girtauti, neretai su pacientais, paguldytais dėl chroniško alkoholizmo.
„Esu matęs tokių gydytojų įsakymų: vieną mėnesį vyriausiasis gydytojas atleidžia sanitarą dėl smurto prieš pacientus, po mėnesio ar dviejų tas pats vyriausiasis gydytojas priima atgal tą žmogų dirbti, nes reikia darbo jėgos“, – sakė istorikas.
Sovietų Sąjungoje nebuvo taikoma Vakaruose paplitusi lobotomija – smegenų operacija, kurios metu pažeidžiamos smegenų kaktinės skiltys. Dėl pažeidimų sutrinka abstraktus mąstymas, susilpnėja ilgalaikė atmintis, žmogus neįstengia mąstyti apie galimas problemas.
Vis dėlto kai kurie gydymo būdai verčia susigūžti. Vienas tokių, beje, taikytų ne tik Sovietų Sąjungoje, vadinamoji piroterapija – dirbtinis karščiavimo sukėlimas suleidžiant pacientui užkrėsto kraujo.
Dėl karščiavimo, kai kūno temperatūra pakildavo net iki 40–41 laipsnio, pacientai kartais ir mirdavo.
Vasaros gatvėje buvo sukeliamos ir insulino komos, dažnai be anestezijos atliekamas elektrošokas. Kurį laiką šie terapijos būdai net buvo pagrindiniai, kuriuos naudojo sovietmečio psichiatrai, nes, pasak T.Vaisetos, kitų būdų nelabai ir buvo.
Insulino komos terapijos metu pacientui būdavo suleidžiama insulino, tada žmogus panirdavo į komą ir prasidėdavo traukuliai. Kaip ir elektrošoko terapijos atveju, remtasi prielaida, kad sukėlus žmogui traukulius jam kažkas persijungia smegenyse, tad pagerėja psichikos būklė.
Pažadintiems iš komos pacientams būdavo duodama išgerti puodelį arbatos, tokios saldžios, kad pusė puodelio būdavo vien cukrus. Dėl tokio gydymo pacientai greitai priaugdavo tiek svorio, kad po kiek laiko veidrodyje nebeatpažindavo savęs.
„Kartais po insulino komos terapijos pasireikšdavo šalutinis poveikis, pavyzdžiui, einantį gatve žmogų galėdavo pusiau paralyžiuoti: jis išlikdavo sąmoningas, bet kūnas būdavo surakintas.
Vienas vyras pasakojo, kaip tai vidury miesto patyrė jo draugė. Suvalgiusi pacukruotą braškę moteris atsigavo“, – sakė T.Vaiseta.
Šeštojo dešimtmečio viduryje psichiatrijoje įvyko lūžis. Prancūzijoje buvo pirmąsyk susintetintas chloropromazinas – pirmieji slopinamieji vaistai.
Sovietai netruko perimti jų cheminę sudėtį ir sukūrė tėvyninį preparatą – aminaziną, kokiems 15 metų tapusį pagrindiniu psichikos ligoms gydyti skirtu vaistu.
„Kai pasklido gandas, kad atsirado vaistas, žmonės net masiškai pradėjo vežti savo artimuosius į ligonines tikėdamiesi, jog pagaliau psichiatrija tapo tikra medicinos šaka, nes turi medikamentų.
Bet aminazinas turi stiprų šalutinį poveikį: pradedant galūnių drebėjimu, seilėtekiu, nevaldomais veido traukuliais ar paralyžiumi, baigiant tuo, kad žmogus tapdavo visiškai pasyvus.
Iš čia, manau, ir kilo posakis „pavertė daržove“.
Būdavo ir priešingas poveikis, kai pavartoję vaisto žmonės negalėdavo išbūti nė vienoje pozoje: atsisėdus norėdavosi stotis, atsistojus – gultis.
Kūno vietose, į kurias būdavo leidžiamas aminazinas, atsirasdavo labai skausmingų sukietėjimų. Vaistas keldavo labai stiprią alergiją net slaugytojoms, kurios jį leisdavo“, – kalbėjo T.Vaiseta.
Labai daug kalbama apie tai, kad sovietmečiu į psichiatrijos ligonines būdavo guldomi valdžiai neįtikę pacientai. Istorikas sakė, kad išties pacientų grupės buvusios įvairios.
Čia guldavosi ir tie, kurie turėdavo kokių nors gyvenimiškų sunkumų, pavyzdžiui, į ligoninę bandydavo atsigulti studentai, norintys išvengti sesijos, nes nepasiruošė egzaminui, pastojusios merginos, norinčios aborto, nes vėlesnį nėštumą būdavo leidžiama nutraukti tik psichikos ligone pripažintoms moterims.
Tokias merginas į ligoninę, T.Vaisetos teigimu, dažnai įkišdavo šeimos gėdos besikratantys įtakingi tėvai.
Dar viena svarbi pacientų grupė – tarnybos sovietinėje armijoje norintys išvengti jaunuoliai. Kelis jų pakalbino ir T.Vaiseta, apie kitus papasakojo apklausti gydytojai.
Nedidelė grupė pacientų būdavo ir prieš sovietinę tikrovę maištaujantys jaunuoliai.
„Jiems (hipiams, bitnikams) patekti į psichiatrijos ligoninę, tapti bepročiams buvo netgi savotiška garbė. Tarp tokių buvo įvairūs maištaujantys bohemos žmonės, linkstantys į meną ir gyvenantys marginalinį kasdienį gyvenimą, nenorintys susitaikyti su sovietine socialine tikrove“, – pasakojo T.Vaiseta.
Jaunuoliai čia kartais mielai atsiguldavo ir maištaudami prieš griežtus aukšto rango tėvus. Kartais, beje, ir patys tėvai psichiatrams atveždavo maištaujančią atžalą teigdami, kad „vaikui kažkas negerai su galva“.
Dar viena grupė pacientų – homoseksualūs žmonės.
Dalis jų manė, kad lytinę orientaciją išties nulėmė liga, kaip buvo tikima anuomet, kita dalis kreipdavosi į psichiatrus siekdami išvengti baudžiamojo persekiojimo.
T.Vaiseta atskleidė, kad vėlyvuoju sovietmečiu labiausiai išryškėjo dar viena pacientų grupė – žmonės, kurie į ligoninę pakliūdavo, nes jų norėdavo atsikratyti artimieji.
Nuo praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio pasipylė skundai, kad į ligoninę žmogus paguldytas, nes jo šeimoje kilo ginčas dėl testamentu palikto turto.
Arba būdavo, kad vyras skiriasi su žmona. Ji suranda milicijos pareigūną arba psichiatrą, kuris pripažįsta, kad vyras – chroniškas alkoholikas (o tokie būdavo gydomi priverstinai), tad vyras atsidurdavo psichiatrijos ligoninėje.
Nepaisant visko, psichiatrijos ligoninė kartais būdavo ir vieta, į kurią žmonės atvykdavo pailsėti, galbūt atsigauti po savaitės ar dviejų gėrimo maratono.
Tad kai kuriems žmonėms tai išties buvo savotiškas vasarnamis – vieta, kurioje galima pasislėpti nuo rūsčios realybės ir tiesiog pailsėti.
