Medikai nedejuoja
Santaros klinikų anestezijos ir intensyviosios terapijos slaugytoja Onė Bartkienė nuotolinės transliacijos Santaros klinikų Facebook paskyroje metu papasakojo, kaip pandemija pakeitė medikų kasdienybę.
Ji skundėsi, kad viešojoje erdvėje daug dėmesio skiriama kovidinių lovų skaičiavimui, tačiau jai atrodė, kad pamirštamas personalas.
„Mes nebeturime žmonių, nebeturime darbo rankų. Kiek pastebėjau, socialiniuose tinkluose kitų reanimacijų kolegos šaukiasi pagalbos, kviečiasi savanorių, studentų. Tai rodo, kad tikrai situacija yra beviltiška ir šiomis dienomis mes bandome užkaišyti skyles savanoriais studentais, kurių kompetencijos neleidžia atlikti viso mūsų darbo“, – pastebėjo medikė ir išreiškė padėką pagalbininkams.
Slaugytoja atsikirto tiems, kurie mano, kad medikai dažnai dejuoja. „Mes sakome faktus, kaip yra. Jeigu nėra lengva, tai ir nėra. Mes negalime pasakyti, kad yra labai smagu ir mėgaujamės būdami su tais kostiumais“, – sakė ji.
„O tai ką, yra tikinčių?“
Medikė atskleidė vieno iš pacientų paklaususi, ar iki užsikrėtimo jis tikėjo koronaviruso egzistavimu. Atsakymas ją pribloškė. „Jis su tokia šypsena pasakė: „O tai ką, yra tikinčių?““, – prisiminė O.Bartkienė. Nuo to karto medikei nebeliko noro klausinėti pacientų jų nuomonės apie virusą.
„Supratau, kad dėl to gali prasiveržti mano žmogiškos emocijos, kad nėra susiję su mano profesionalumu. Turiu atlikti savo pareigas, neišskirti nei vieno paciento, jais rūpintis. Supratau, kad šitas klausimas man tikrai nepadės“, – paaiškino O.Bartkienė.
Medikė neslėpė, kad ji ir kolegos susiduria su didele emocinė įtampa. „Kartais atrodo, kad esame ties emocinio ir fizinio išsekimo riba. (…) Kolektyvas yra pavargęs, kartais piktas. Mes turime užgniaužti tai. Emocijų neišsakymas, neišreiškimas vėlgi daro savo“, – sakė ji.
„Mes nedejuojame, neiname, nepiketuojame, neprašome niekieno gailesčio. Mums nereikia garbės. Mums reikia tik dviejų dalykų: žmonių, tai yra darbo rankų ir visuomenės socialinės atsakomybės“, – sakė O.Bartkienė.
Jaučiasi, tarsi dirbtų šiltnamiuose
Anestezijos ir intensyviosios terapijos slaugytoja papasakojo, kaip prasideda įprasta jos darbo diena.
„Ateiname į darbą bent puse valandos anksčiau negu prasideda mūsų budėjimas. Turime atskubėti, nes šiomis dienomis pasiruošimas darbui vyksta kitaip. Mes turime susiskaičiuoti kolektyvo narius. Ar kažkas nepasitraukė į saviizoliaciją, nesusirgo. Kolektyvo narių skaičius mūsų dažniausiai nedžiugina“, – teigė medikė.
Vėliau, pasak jos, suskaičiuojami turimi pacientai kiekviename iš keturių postų. Medikai pasiskirsto, kuriame poste, kuris dirbs
Medikės pasakojo, kad darbą fiziškai apsunkinančias, tačiau gydymo įstaigos darbuotojus apsaugančias aprangas jai ir kolegoms tenka dėvėti mažiausiai 4 valandas.
„Žinoma, tai priklauso nuo užimtumo. Nuo pacientų, kolektyvo narių skaičiaus, atliekamų procedūrų. Būna užtrunkame 5 valandas. Pastarosiomis dienomis buvo merginų, kai išeidavo po 5 valandų suvirš. Tuo šiandieninė situacija labai skiriasi nuo ankstesnio mūsų darbo. Jis niekada nebuvo labai lengvas, visada buvo šiek tiek stresinis, visada turėdavome ekstrinių situacijų ir bendrai mūsu darbas reikalaudavo didelio susitelkimo, praktinių įgūdžių.
Bet šiomis dienomis jį komplikuoja apsaugos priemonės. Kiekvienas judesys yra sudėtingas. Kostiumas sudaro šiltnamio efektą. Mes prakaituojame. Vėliau atšalame, nes susikaupusi drėgmė po kostiumu niekur nedingsta. Apatiniai drabužiai, kuriuos vilkime po apsaugomis sudrėksta ir nedžiūna. Tai vėliau, kai fizinis krūvis yra mažesnis, tarkim, atsisėdus pildyti dokumentų, fizinis krūvis sumažėja ir mes jaučiame šaltį. Tas temperatūrų skirtumas irgi labai išvargina.
Žinoma, taip pat yra respiratoriai, kurių nenusiimsi, užsinorėjęs atsigerti, pasikasyti nosies, nusičiaudėti ar nusikosėti. Visos tos priemonės apsunkina patį darbą, jo eigą.
Tam tikros kaukės tikrai labai kutena nosį. Mes nusičiaudim. Galite įsivaizduoti, kaip mes jaučiamės nusičiaudėję negalėdami nusivalyti nosies. Tegul tai lieka įsivaizdavimui“, – į detales leistis nenorėjo medikė.
Vienam pacientui prireikia 6 žmonių priežiūros
O.Bartkienė atkreipė dėmesį, kad dažnai vienam pacientui reikalinga net kelių slaugytojų priežiūra. Pavyzdžiui, paciento apvertimas tampa komandinių pastangų reikalaujančiu darbu.
„Paciento vartymas yra viena iš slaugos priemonių. Tai darome tam, kad apsaugotume nuo pragulų, žaizdų išgulėjimo. Jeigu nėra tam tikrų indikacijų, visi mūsų pacientai vartomi, kas dvi, tris valandas“, – teigė slaugytoja.
Paciento apvertimui reikalingų darbuotojų skaičius, pasak slaugytojos, priklauso ir nuo prie kokių gydymo prietaisų jis prijungtas. „Tam tikrais atvejais mums reikia net 2-3 žmonių verčiant pacientą ant šono. Tam tikrais atvejais, verčiant pacientą ant pilvo, ypatingai, jeigu jis yra didesnio kūno svorio, gali reikėti 6 ar net daugiau žmonių“, – sakė O.Bartkienė.
