Dramblys R.Volungevičiui susijęs su skaudžiais atsiminimais. Jo motina sirgo viena iš kraujo vėžio formų – mieloma ir ketverius metus laukė kompensuojamųjų vaistų. Jie buvo skirti, tačiau liga jau buvo per toli pažengusi ir moteris vasarį mirė.
Menininko R.Volungevičiaus žodžiais, tokių atvejų Lietuvoje šimtai: „Jeigu kiekvienas lietuvis dėl to savo kieme pastatytų dramblį, jų būtų daugiau nei Botsvanoje.“
Kalba apie bevitiškumo jausmą
R.Volungevičius galvojo, kaip įamžinti motinos atminimą ne tik pastačius paminklą ant kapo. „Visiems, kurie klausia, ką reiškia dramblys, atsakau: kol politikai žaidžia smėlio dėžėje, žmonės miršta nesulaukę gydymo arba eilėje vaistų.“
Nors Romualdo motina mirė daugiau nei prieš pusmetį, jam vis tenka skaityti apie nuolat pasikartojančius panašius atvejus.
Po motinos mirties R.Volungevičius net parašė laišką prezidentui Gitanui Nausėdai: „Norėjau priminti, kaip beviltiškai jaučiasi žmogus, turintis teisę gyventi. Juk jam gydymas turi būti skirtas greitai. Deja, kol kas ši liga žmogų patį priverčia rinktis mirtį. Tai antikrikščioniška“.
Mieloma sergančių pacientų problemomis ne vienus metus rūpinasi asociacija „Kraujas“. Ji pradėjo vykdyti socialinę akciją „Mielomos mirties dienoraštis“, kuria siekiama atkreipti už sveikatos politiką ir finansus atsakingų asmenų dėmesį į tragišką daugine mieloma sergančių ir gydymo negaunančių pacientų realybę.
Reikalingi vaistai – nepasiekiami
Mielomine liga Lietuvoje serga apie 600 žmonių. Jiems šiuo metu užtikrintas ir kompensuojamas tik pirmos ir antros eilės gydymas. Daliai pacientų, šiuo metu jų yra 160, šis gydymas yra neefektyvus, o tolimesnės eilės inovatyvus gydymas yra nekompensuojamas.
Medikai šiems pacientams gali pasiūlyti tik simptominį gydymą: skausmo malšinimą, kraujo perpylimus. Inovatyvaus gydymo nesulaukę žmonės miršta.
Pasak pacientų atstovų, onkologine liga sergantieji neturi laiko laukti, kol gydymas bus pradėtas kompensuoti, o už prarastas gyvybes atsakingi sveikatos politikai ir finansus valdantys asmenys turėtų prisiimti atsakomybę.
„Rašėme raštus, dalinomės skaudžiomis pacientų istorijomis, tačiau situacija nesikeičia, todėl norėdami atkreipti dėmesį į tragišką mieloma sergančiųjų realybę, pildysime „Mielomos mirties dienoraštį“ ir parodysime, kiek žmonių nuo šių metų vasario 1 dienos buvo pasmerkti tik simptominiam gydymui, laukti mirties.
Susidaro įspūdis, kad sveikatos politikams rezervinis vaistų sąrašas ir inovatyvių vaistų laukiančių pacientų skaičius yra viso labo tik statistika. Garsiname, kad tai yra realūs žmonės, sergantys mielomine ir kitomis onkologinėmis ligomis, kurie kiekvieną dieną lyg stebuklo laukia, kol jiems gyvybiškai būtini vaistai bus kompensuoti. Šie žmonės visą savo gyvenimą dirbo, mokėjo mokesčius, o dabar yra paliekami beviltiškam mirties laukimui“, – sakė asociacijos „Kraujas“ pirmininkė Ieva Drėgvienė.
Rezerviniame vaistų sąraše yra du inovatyvūs mielominei ligai gydyti skirti preparatai, kurie kompensavimo laukia jau ne vienus metus. Pavyzdžiui, paraiška dėl mielomai gydyti skirto „Carfilzomibum“ buvo pateikta dar 2017 metų pradžioje, o į rezervinį sąrašą preparatas įtrauktas tik praėjusių metų pabaigoje.
„Pastebėjome, kad Valstybinė vaistų kontrolės tarnyba vertindama mielominei ligai skirtų vaistų terapinę vertę, ją dirbtinai mažino, nors klinikiniais tyrimais buvo įrodyta, kad vaistai statistiškai reikšmingai prailgina bendrą išgyvenamumą. 2019 metais ši klaida buvo ištaisyta ir rudenį vaistai buvo įtraukti į rezervinį vaistų sąrašą. Mūsų skaičiavimais, jei vaistai būtų tinkamai įvertinti ir pradėti kompensuoti laiku, net 110 pacientų dar ir šiandien būtų tarp mūsų, su savo šeima ir artimaisiais“, – kalbėjo I.Drėgvienė.
R.Volungevičius neslėpė apmaudo: „Rodos, esame tokie europiečiai, o savo piliečiais negalime pasirūpinti. Dabar jau ir lėšų vaistams yra, bet sprendimai užstringa kažkokiose komisijose, kurioms suteiktos teisės viską spręsti.“
Iš nevilties jis, kol motina buvo gyva, ketino važiuoti prie Seimo ir sudeginti lėlę.
Stovėjo viename Kauno kieme
Dramblys sukurtas iš putplasčio, jis kurį laiką stovėjo viename Kauno kieme. Jo autorius Vytenis Jakas padovanojęs kūrinį R.Volungevičiui, tik paprašęs jį savo jėgomis išsivežti.
Taip dramblys atsargiai, stengiantis nenulaužyti ausų, atkeliavo į Dzūkiją. Kad būtų tvirtesnis, jis betonuotas, perdažytas. Deja, dramblys vis tiek kelis kartus neišlaikė smarkių vietų, virto ant šono. Todėl teko keisti jo stovėjimo vietą, pritvirtinti trosu.
R.Volungevičius juokavo, kad dabar kurjeriui nesunku nurodyti jo gyvenamąją vietą. Jis ketina prie dramblio padėti žymeklių, kad kiekvienas, atvykęs nusifotografuoti, galėtų ant dramblio palikti savo įrašą, nupiešti širdutę.
Menininkas svarstė, kad dramblys simbolizuoja, kaip vaikai ateina pas motiną, kaip glaudžiasi prie jos.
Kaunietis R.Volungevičius – naujakurys Savilionyse. Prieš metus nusipirkęs sodybą, jis ją šiltina kanapių pluoštu, siekia pritaikyti patogesniam gyvenimui. Į Savilionis atvažiavo ir „Svajonių autobusas“ – Kauno gatvėmis keleivius vežiojusi transporto priemonė. Ją R.Volungevičius įkurdino šiltnamį primenančiame garaže.
Šiuo autobusu R.Volungevičius su bendraminčiais vežiojo globos namų auklėtinius.
