Pirmoji šalyje su koronavirusu susidūrė 39 metų šiaulietė, grįžusi po darbo kelionės į Veroną (Šiaurės Italija). Ji apie mėnesį buvo gydoma Šiaulių ligoninėje.
Baimė užsikrėsti kamavo ne tik šios moteris artimuosius, bet ir medikus, neturinčius pakankamai apsisaugojimo priemonių.
Pandemijos pradžioje daug kas buvo deficitas – ne tik respiratoriai, vienkartinės kaukės, kurių gyventojai negalėjo įsigyti vaistinėse.
Medikams trūko specialių kombinezonų, dezinfekavimo skysčių, o pacientams – izoliuotų palatų, plaučių ventiliacijos aparatų, diagnostikai būtinų testų. Todėl vienintelis patarimas grįžusiems iš užsienio keliautojams buvo užsidaryti tarp keturių sienų.
Prisimindama tas pragariškas dienas Santaros klinikų Infekcinių ligų centro vadovė profesorė Ligita Jančorienė pasakojo, kad tuo metu daug kam teko dirbti neskaičiuojant valandų.
– Kodėl prieš metus koronavirusu užsikrėtę žmonės, nors jų ir nekankino sunkūs simptomai, turėdavo praleisti ligoninėje mėnesį ir ilgiau? – „Lietuvos rytas“ paklausė L.Jančorienės.
– Pirmoji pandemijos banga išsiskyrė tuo, kad COVID-19 infekcija buvo nepažįstama, nė viena ligoninė šalyje neturėjo tinkamų sąlygų šiai ligai gydyti.
COVID-19 liga buvo pripažinta pavojinga infekcija ne iškart, o tada, kai buvo priimti teisės aktai, leidę persvarstyti ir gydymo įkainius. Todėl pirmoji banga buvo susijusi su dideliais organizaciniais pertvarkymais.
2020-ųjų vasarį Lietuvoje siautėjo ir gripas. Nors jo ir koronavirusinės infekcijos požymiai panašūs, šiomis ligomis sergantys pacientai negalėjo būti gydomi kartu.
Pandemijos pradžioje sunkiausia užduotis buvo tinkamai organizuoti darbą.
Tuo metu buvo reikalaujama, kad kiekvienas pacientas, kuriam nustatytas koronavirusas, būtų guldomas į ligoninę ir likti ten, kol užkratas išnyks iš nosiaryklės.
Dabar žinome, kad šis periodas gali būti ilgas, o pacientas, priklausomai nuo ligos sunkumo, pasidaro nepavojingas aplinkiniams po 10–20 dienų.
Bet šių duomenų pandemijos pradžioje mes dar neturėjome, todėl niekas negalėjo pasakyti, kada ligonis nebekelia pavojaus aplinkiniams.
Todėl reikalavimai keitėsi. Iš pradžių guldydavome į ligoninę kiekvieną, kurio testas buvo teigiamas. Tai dažniausiai buvo jauni žmonės, grįžę iš kelionių užsienyje.
Daugelis jų sirgo nesunkiai. Kaip ir ta šiaulietė, kuriai COVID-19 liga nustatyta pirmą kartą Lietuvoje. Ji buvo ilgai gydoma ligoninėje, parodytas ne vienas televizijos reportažas – juose medikai pasakojo, kad jos būklė gera, bet ji vis dar stebima ligoninėje.
Pacientas net iki mėnesio ir daugiau galėjo būti laikomas ligoninėje. Bet vėliau visi suprato, kad koronavirusu sergantis žmogus gali izoliuotis ir namuose. Kad pacientas būtų laikomas pasveikusiu, reikėdavo sulaukti dviejų neigiamų testo rezultatų, atliktų per vieną parą.
Todėl pasveikti būdavo nelengva.
– Kodėl dabar atsisakyta testuoti pasveikusius žmones?
– Net jei nustatome koronaviruso infekciją, nereikia tirti paciento bent tris mėnesius, nes koronavirusas gali būti aptinkamas iki trijų mėnesių.
Vadinasi, testavimas nieko nekeičia, nes gydome pacientą, apskaičiuojame, kiek ilgai jam reikia izoliuotis, o toliau viskas vertinama pagal paciento būklę, o ne pagal polimerazės gradininės reakcijos (PGR) testą, kai imamas mėginys iš nosiaryklės ir nustatomas viruso fragmentas.
– Kaip jūsų ligoninėje buvo pertvarkomas darbas pirmojo karantino metu?
– Iš pradžių teko uždaryti duris visiems kitiems infekcinėmis ligomis sergantiems pacientams – jie buvo išblaškyti po įvairius terapinius stacionarus.
Kai sergančiųjų skaičius pradėjo didėti, ėmė trūkti ir lovų, reikėjo sukti galvą, kaip įrengti naujus skyrius, garantuoti izoliavimą, apsaugoti medikus, kur jie galėtų apsirengti ir nusirengti, kur palikti kombinezonus, kitus vienkartinius drabužius, kaukes, pirštines.
Tai taip pat kainavo daug energijos, laiko ir sveikatos.
Prisipažinsiu, pandemijos pradžioje buvo ir medikų, kurie jautėsi nesaugiai, neturėjo didelio noro pereiti į vadinamuosius kovidinius skyrius, pasitaikydavo ir ašarų.
Bet pradėję dirbti jie greitai apsiprasdavo ir net prašydavo leisti pratęsti darbą.
– Vadinasi, sergančius koronavirusu gydydavo ir specialistai, kurie anksčiau net nebuvo susidūrę su infekcinėmis ligomis?
– Taip, buvo pasitelkti įvairių sričių specialistai.
Iš pradžių pirmame įsakyme dėl COVID-19 ligos diagnostikos ir gydymo, kurį sveikatos apsaugos ministras pasirašė 2020-ųjų kovo 16 dieną, buvo nurodyta, kad gydo infekcinių ligų specialistai.
Vėliau viskas pasikeitė – buvo nurodyta, kad COVID-19 ligą gali gydyti bet kurios srities specialistas. Išimtis padaryta radiologams, teismo medicinos specialistams ir dar kai kurių specialybių atstovams.
Galiausiai net teismo medicinos rezidentai buvo atsiųsti mums į pagalbą. Tai pavyko padaryti pertvarkius gydytojų rezidentų mokymą, jie buvo atšaukiami iš kitų centrų ir siunčiami į kovidinius skyrius.
Tokiu būdu pavyko geriau rengti naktinius budėjimus, nes ligoniai buvo sunkūs, dūstantys.
Kai COVID-19 infekcija ėmė plisti, sulaukėme ir vyresnio amžiaus ligonių, kuriems buvo išsivysčiusios sunkesnės ligos formos.
Reikėjo užtikrinti paros priežiūrą stacionaruose, todėl teko pasitelkti jaunimą.
Dėl ekstremalių sąlygų jiems buvo leista nukrypti nuo rezidentūros programos, nes sustojo darbas operacinėse – reikėjo papildomų rankų intensyviosios terapijos ir reanimacijos skyriuose, kur buvo gydomi kovidiniai ligoniai. Tai buvo didelė pagalba. Džiaugiausi, kad jauni medikai yra darbštūs, smalsūs, jie mums daug padėjo.
– Kodėl testo atsakymo ligoniai laukdavo beveik pusę paros ir negalėdavo grįžti namo?
– Iš pradžių testo mėginiai buvo tiriami tik Nacionalinėje visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijoje.
Tuo metu privačios laboratorijos, turinčios visą įrangą, jau ėmė skųstis, kad tuometis sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga neleidžia tirti koronaviruso infekcijos.
Bet buvo dar viena svarbi aplinkybė – ne bet kas galėjo paimti testo mėginį, tai galėjo padaryti tik infekcinių ligų gydymo įstaigų priėmimo skyriai, o kiek tokių skyrių yra visoje Lietuvoje?
Pernai kovą pas mus ėmė plūsti žmonės, kurie slidinėjo Alpėse, atostogavo užsienyje, daug keliavo. Norinčiųjų išsitirti Lietuvoje buvo labai daug, bet buvo tik kelios vietos, kur buvo atliekamas testavimas.
Nors mūsų Infekcinių ligų centras buvo naujas, paaiškėjo, kad jo Priėmimo skyrius nebuvo pritaikytas tokiam antplūdžiui. Todėl teko praplėsti patalpas vieno skyriaus sąskaita.
Tuo metu galiojo tokia taisyklė – jei žmogus skundžiasi pasunkėjusiu kvėpavimu, į jį žiūrima kaip į sergantį COVID-19 liga.
Kol negavai testo rezultato, tokį ligonį privalai laikyti ligoninėje.
O tuo metu PGR testo rezultato reikėdavo laukti 10–12 valandų, o juk paėmus mėginį jį dar reikėjo nuvežti į Nacionalinę laboratoriją.
Testų mėginiai į Vilnių keliavo iš Klaipėdos, Šiaulių ir kitų ligoninių, kur yra infekcinių ligų skyriai.
Dabar tai atrodo protu nesuvokiama, vyko ne vienas posėdis, kur buvo aiškinama, kad žmonėms reikėtų patarti izoliuotis, o ne važiuoti tirtis dėl koronaviruso.
Bet mes, specialistai, aiškinome, kad taip neturi būti, nes reikia suteikti galimybę žmonėms tirtis.
Dabar iš esmės pasikeitė požiūris į testavimą – žmonės skatinami tirtis, o ne slėptis ir laukti. Juk kuo daugiau bus atliekama testų, tuo daugiau bus nustatyta naujų užsikrėtimo atvejų, o tai padeda suvaldyti koronavirusą.
Mums reikėjo įrodyti, kad testavimas yra svarbiausias. Galiausiai Sveikatos apsaugos ministerija paskelbė, kad atidarys mobiliuosius punktus.
Iš pradžių tokius punktus turėjo 10–12 savivaldybių. Tai buvo didelis palengvinimas, nes nuo mūsų pečių nuėmė milžinišką krūvį.
– Ar pasitaikydavo atvejų, kai tekdavo kviesti policijos pareigūnus?
– Būdavo dienų, kai į Priėmimo skyrių atvykdavo daugiau kaip šimtas pacientų, būdavo ir taip, kad žmones veždavo autobusais tiesiai iš Vilniaus oro uosto.
Aišku, jie būdavo pikti, nes daugelis nejautė jokių ligos simptomų, tad piktinosi, kad prievarta vežami į ligoninę.
Daug kartų esame kvietę policiją, nes mums grasindavo, protestuodavo dėl priverstinio testavimo. O mes, medikai, jautėmės kaip įkaitai.
Mums pernykštis kovas ir balandis kainavo daug nervų, nes daug ko trūko.
Prisimenu, kaip pernai apsidžiaugiau, kai perskaičiau, kad per Velykas privačioms laboratorijoms jau leista atlikti tyrimus dėl koronaviruso. Tai parodė, kad pasikeitė požiūris į testavimą, kad nereikia visų sergančių COVID-19 liga guldyti į ligoninę.
Tai buvo esminis lūžis, nes testavimas buvo suvoktas kaip būtinybė, o iki tol vyravo toks požiūris – grįžus iš kelionės pasislėpti, nieko nedaryti ir laukti.
– Kuo pasižymi antroji koronaviruso banga? Ar dažnai būdavo tokių akimirkų, kai svarstydavote, kurį ligonį reikia pirmiausia gelbėti?
Ką medikai darydavo, kai paaiškėdavo, kad beveik visos lovos užimtos ir nėra kur guldyti naujų ligonių?
– Rudenį ėmė staigiai didėti sergamumo kreivė visoje Lietuvoje. Gal žmonės prarado budrumą?
Iš pradžių protrūkiai buvo siejami su koncertais, kavinėmis, barais.
Koronavirusas greitai išplito gydymo įstaigose, slaugos namuose, o kulminacija prasidėjo pernai per Vėlines. Prisimenu, spalio 30-ąją, artėjant ilgajam savaitgaliui, mums kovidinį skyrių teko įrengti net Pediatrijos centro patalpose – ten, kur anksčiau buvo gydomi plaučių ligomis sergantys vaikai.
Bet naujas gydymo vietas galėjome įrengti tik tose patalpose, kur buvo galima tiekti deguonį.
To dar neužteko. Santaros klinikose rudenį atidarėme penkis skyrius, kur buvo gydomi COVID-19 liga sergantys žmonės, nors per pirmąją bangą turėjome tik vieną skyrių, vadinasi, lovų skaičius padidėjo penkiskart.
Vilniaus regionui dar padėjo vadinamosios atraminės ligoninės – tai Vilniaus Antakalnio ligoninė, Ukmergės, Švenčionių, Molėtų, Druskininkų, Alytaus S.Kudirkos apskrities ligoninės.
– Kaip keitėsi gydymas? Ar per pandemiją atsirado naujų vaistų ir naujų gydymo būdų?
– Nemanau, kad buvo padaryta didelių atradimų. Yra taikomas simptominis gydymas.
Koronavirusas sukelia plaučių uždegimą, o bazinis gydymas nėra didelis stebuklas – taikoma deguonies terapija, reguliuojama kraujo krešėjimo sistema, skiriama antibiotikų. Jei yra antrinė bakterinė infekcija, gali būti taikoma dirbtinė plaučių ventiliacija. Tarsi ir nieko naujo.
Tačiau nuolat ieškant naujų gydymo schemų buvo daug eksperimentuojama, bandėme taikyti tuos metodus, kuriuos siūlė Pasaulio sveikatos organizacija ir kiti užsienio ekspertai.
Gydymui naudojome įvairius medikamentus, net pasveikusių nuo COVID-19 ligos kraujo plazmą, kurioje yra koronavirusą įveikti galinčių antikūnų.
Tyrimais buvo įrodyta, kad hidroksichlorochinas, vaistas nuo maliarijos, nesuteikė papildomos naudos gydant COVID-19 pacientus, o kai kuriems šis vaistas turėjo ir šalutinį poveikį.
Mano akimis žiūrint, daug kas nepasiteisino.
Netgi antivirusinio preparato remdesiviro taikymo galimybės nėra didelės, efektas galėtų būti pasiektas šiek tiek trumpinant ligos laiką. Tačiau šis antivirusinis preparatas tinka tik ligos pradžioje ir lengviems ligoniams, kuriems yra pneumonija ir nedidelis kvėpavimo nepakankamumas.
Gal atidžiau pastaruoju metu buvo išnagrinėti koronaviruso patogenezės mechanizmai, ligos etapai, nustatyti veiksniai, lemiantys lengvesnę ir sunkesnę ligos formą.
Kur kas daugiau naujovių yra susijusių su COVID-19 ligos diagnostika, pavyzdžiui, be auksiniu standartu vadinamo PGR testo, kai ieškoma genetinių viruso dalių, yra taikomi antigenų testai, taip pat serologiniai testai. Šioje srityje įvyko daug pokyčių.
Svarbiausia pandemijos metų pamoka tokia – virusinės ligos gali būti labai pavojingos, netgi paralyžiuoti ir visą sveikatos apsaugos sistemą.
Gydymas gali būti labai brangus
COVID-19 infekcijos gydymo kainos rodo, kad tai viena brangiausių ligų.
Valstybinės ligonių kasos duomenimis, daugiausia kainavęs COVID-19 paciento gydymas atsiėjo 134 000 eurų. Šiam ligoniui buvo taikyta ekstrakorporinė membraninė oksigenacija. Tai gydymo metodas, kuris naudojamas ypač sunkiems ligoniams, kuriems nepadeda nei deguonies terapija, nei dirbtinė plaučių ventiliacija.
Šio paciento gydymas kainavo maždaug tiek, kiek donoro širdies persodinimas (per 125 000 eurų) ar kraujodaros kamieninių ląstelių transplantacija, kurios kaina gali siekti iki 144 110 eurų.
Už COVID-19 liga sergančių pacientų gydymą ligoninėse, kai buvo taikyta ilgalaikė daugiau nei keturias paras trunkanti dirbtinė plaučių ventiliacija, vidutiniškai buvo sumokėta 8300 eurų. Jei dirbtinė plaučių ventiliacija taikyta trumpiau, už gydymą vidutiniškai buvo sumokėta 7000 eurų.
Per metus buvo užsikrėtę apie 200 000 žmonių
Vakar paskelbta, kad per parą Lietuvoje užfiksuoti 624 nauji koronaviruso atvejai, nuo COVID-19 mirė 13 žmonių.
Nuo pandemijos pradžios Lietuvoje COVID-19 susirgo 196 690 žmonių. Šiuo metu turėtų sirgti apie 7700 asmenų.
Per metus nuo COVID-19 Lietuvoje mirė 3225 žmonės. Su šia infekcine liga – tiesiogiai ir netiesiogiai – siejamos 6286 mirtys.
Lietuvos ligoninėse šiuo metu gydomi 942 COVID-19 užsikrėtę pacientai, 76 iš jų – reanimacijoje. Per parą į ligonines paguldyti 83 užsikrėtusieji. Dėl koronaviruso šiuo metu nedirba 15 gydytojų ir 51 slaugytojas.
Prezidentūra paskelbė, kad iki vidurvasario planuojama paskiepyti 70 proc. gyventojų. Tai G.Nausėda pranešė po Europos Vadovų Tarybos posėdžio, kuriame buvo patvirtintas naujas vakcinos nuo koronaviruso tiekimo planas pirmąjį ir antrąjį šių metų ketvirčiais.
Nuo penktadienio Sveikatos apsaugos ministerija išplėtė profilaktiškai tirtis dėl COVID-19 galinčių asmenų sąrašą.
Į jį pateko visi socialiniai darbuotojai, pedagogai ir dėstytojai, įvairių tarnybų pareigūnai, kultūros atstovai – muziejų, bibliotekų, valstybės kultūrinių rezervatų darbuotojai, chorų, teatrų trupių, orkestrų ir panašių meno kolektyvų nariai. Tikrintis profilaktiškai galės ir audinių ūkių darbuotojai.
Gydytis į ligoninę vykstantiems pacientams nuo šiol ėminys tyrimui dėl COVID-19 galės būti paimamas ne tik ligoninėje, bet ir mobiliuosiuose punktuose.
Gulantis į ligoninę ėminys tyrimui turi būti paimtas ne vėliau kaip prieš 72 valandas. Iki vykimo į ligoninę asmuo privalo laikytis izoliacijos reikalavimų.
