Panevėžietės idėja padės sunkiai sergantiems – atkreipė net Švedijos karalienės dėmesį

Klajonės po pasaulį, nauji žmonės, įspūdingi gamtovaizdžiai bei daugybė pomėgių nenumalšino Karolinos Adomavičiūtės (23 m.) dar vaikystėje užsimezgusio troškimo – tapti slaugytoja: „Su džiaugsmu eidavau į polikliniką, nebijojau procedūrų ir visada žavėjausi man besišypsančiomis slaugytojomis baltais chalatais.“

Sužinojusi, jog laimėjo Švedijos karalienės Silvios įsteigtą apdovanojimą, Karolina apsiverkė iš džiaugsmo ir savaitę negalėjo atsitokėti.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Sužinojusi, jog laimėjo Švedijos karalienės Silvios įsteigtą apdovanojimą, Karolina apsiverkė iš džiaugsmo ir savaitę negalėjo atsitokėti.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Sužinojusi, jog laimėjo Švedijos karalienės Silvios įsteigtą apdovanojimą, Karolina apsiverkė iš džiaugsmo ir savaitę negalėjo atsitokėti.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Sužinojusi, jog laimėjo Švedijos karalienės Silvios įsteigtą apdovanojimą, Karolina apsiverkė iš džiaugsmo ir savaitę negalėjo atsitokėti.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Slaugytojos profesiją pasirinkusi mergina išpildė svajonę užsivilkti baltą chalatą.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Slaugytojos profesiją pasirinkusi mergina išpildė svajonę užsivilkti baltą chalatą.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Šiemet būsimoji slaugytoja K.Adomavičiūtė stažavosi slaugos namuose „Addere Care“, kur darbas vyksta taikant geriausias švediškas pagyvenusių ir sergančių demencija žmonių slaugos praktikas.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Šiemet būsimoji slaugytoja K.Adomavičiūtė stažavosi slaugos namuose „Addere Care“, kur darbas vyksta taikant geriausias švediškas pagyvenusių ir sergančių demencija žmonių slaugos praktikas.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Jaunos merginos aistra - kelionės.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Jaunos merginos aistra - kelionės.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Daugiau nuotraukų (5)

Lrytas.lt

May 30, 2021, 7:34 PM, atnaujinta May 30, 2021, 7:34 PM

Būdama ketverių ar penkerių metų Karolina nelabai suprato, kokios profesijos darbuotojos sukiojasi šalia gydytojų, matuoja, sveria, švelniai kalbina ir drąsina, kai skiepija: „Tos moterys man atrodė tarsi gėrio įsikūnijimai ir aš norėjau būti kaip jos.“

Tai, kad Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto antro kurso slaugos specialybės studentė neapsiriko rinkdamasi gyvenimo kelią, parodė ir šiemet laimėtas išskirtinis Švedijos karalienės Silvios įsteigtas apdovanojimas už geriausią idėją, kuri palengvintų slaugos pacientų gyvenimą ir priežiūrą. Karolinos sumanytas balso laiškas įveikė daugiau nei šimtą kitų Lietuvos slaugos studentų bei slaugytojų pristatytų idėjų.

K.Adomavičiūtė laimėjo 6 tūkstančių eurų stipendiją ir stažuotes Karalienės Silvios slaugos apdovanojimo partnerių organizacijų tinkle. Asmeninę padėką laureatei didžiosios ceremonijos metu Stokholmo karališkuosiuose rūmuose įteiks karalienė Silvia. Ceremonija turėjo įvykti gegužę, bet dėl pandemijos buvo nukelta į rudenį.

Apdovanojimas įsteigtas 2013 metais Švedijoje, Švedijos karalienės Silvios 70-ojo jubiliejaus garbei. Nuo tų metų ši iniciatyva sėkmingai vyksta Švedijoje, Suomijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, o 2020 metais atkeliavo į Lietuvą ir JAV.

Švedijoje švietimo organizacijos „Swedish Care International“ sugalvotą konkursą Lietuvoje patikėta rengti slaugos namams „Addere Care“, kur darbas vyksta taikant geriausias švediškas pagyvenusių ir sergančių demencija žmonių slaugos praktikas.

Šie metai Pasaulio sveikatos organizacijos yra paskelbti slaugytojų ir akušerių metais, tačiau ir COVID-19 pandemija priminė ypatingą slaugytojų darbą. Todėl konkursas buvo prieinamas ne tik slaugos studentams, bet ir praktikuojantiems slaugytojams – jų Lietuvoje yra apie 25 tūkstančius.

Iš Panevėžio kilusi Karolina konkursui pateikė dvi idėjas, kurios abi pateko į finalinį šešetuką. Nugalėjo balso laiškas. Būsimoji slaugos specialistė pasiūlė sukurti išmaniąją programėlę, kuria naudodamasis sveikatos priežiūros įstaigoje esantis pacientas galėtų lengvai išsiųsti garso pranešimą slaugytojui, o šis galėtų taip pat greitai atsakyti pacientui.

„Tai idėja, palengvinanti slaugytojų ir pacientų bendravimą. Aš pasiūliau prie paciento lovos pritvirtinti nedidelį elektroninį įrenginį, kuris įrašytų paciento balsą ir nusiųstų balso pranešimą slaugytojams. Specialisto kompiuteryje būtų matoma, kuris pacientas ir kada atsiuntė laišką.

Visi laiškai būtų saugomi, o prireikus būtų galima juos išklausyti dar kartą. Be to, toks bendravimas balso laiškais galėtų vykti ir tarp visų sričių bei skyrių specialistų per išmaniąją programėlę jų darbo kompiuteriuose ar telefonuose.

Svarbiausia man buvo, kad idėja būtų naujoviška, padėtų slaugytojams jų darbe ir sunkiai sergantiems pacientams. Taip pat kad būtų susijusi su COVID-19 pandemijos iššūkiais“, – pasakojo Karolina. Ji, sužinojusi apie laimėjimą, apsiverkė iš džiaugsmo ir dar savaitę negalėjo atsitokėti.

Konkurso nugalėtoja jau atliko dalį stažuotės Lietuvoje: farmacijos įmonėje „Corpus Medica“ bei švedišku pagrindu įrengtuose slaugos namuose „Addere Care“.

Taip pat neseniai K.Adomavičiūtė dalyvavo dviejose konferencijose. Vienoje kalbėjosi su jaunimu, kuris dar tik svarsto, ką studijuoti, pasakojo apie slaugos studijų išskirtinumą ir naudą. O tarptautinėje konferencijoje „Slaugytojas vakar, šiandien, visada“ pasakojo apie profesinę lyderystę ir apie tai, ką reiškia būti šių dienų slaugytoju.

– Kaip sugalvojote dalyvauti tokiame konkurse? Ar ilgai brandinote idėjas?

– Šį projektą rengėjai pradėjo reklamuoti ir kvietė dalyvauti dar pernai vasarą.

Konkurso sąlygos atrodė nelengvos, nes reikėjo, kad subrandinta idėja pagelbėtų senyvo amžiaus pacientams ir slaugytojams, be to, dar būtų susijusi su COVID-19.

Kadangi bendravimas yra svarbi gyvenimo dalis, pati labai mėgstu bendrauti su žmonėmis ir juos išklausyti, pagalvojau apie pacientus, kurie guli uždaryti dėl ligų, pandemijos ir negali bet kada pasikalbėti apie savijautą ar kasdienius reikalus.

Taip kilo Balso laiško idėja. Teko bendrauti ir su informacinių technologijų specialistu, su juo vizualiai sukūrėme maketą, kaip programėlė atrodytų.

Norėjosi, kad idėja būtų funkcionali, o ateityje būtų galima ją įgyvendinti. Antroji mano pasiūlyta idėja buvo išmanioji apyrankė: slaugytojas telefone ar kompiuteryje, sėdėdamas budėjimo poste, matytų, kur pacientas yra, galėtų stebėti jo pulsą.

Pacientas paspaudęs mygtuką apyrankėje galėtų išsikviesti slaugytoją, taip pat dėl apyrankėje įdiegto jutiklio automatiškai būtų užfiksuota, jei pacientas parkristų ant žemės.

Aš galvojau ir apie tai, kad balso laiškus išsiųsti galintys žmonės su slaugytoju pasidalytų nuotaikomis, pabendrautų laisvomis temomis, nes slaugytoja neturi laiko stovėti prie ligonio lovos ir kalbėti apie orus ar klausinėti, kaip jam sekasi.

Tačiau slaugytojas išklausytų žinutę ir į ją atsakytų. Jau gerai vien tai, jog pacientas pasakys, kas jam su sveikata, tad slaugytojas galėtų efektyviai reaguoti, žinotų, kokių vaistų paruošti ar kokius specialistus kviestis į pagalbą.

– Troškimas pasirinkti fiziškai ir psichologiškai nelengvą slaugytojos profesiją ne vienam turėjo sukelti nuostabą. Ar artimieji nebandė atkalbėti nuo tokio pasirinkimo?

– Tėvams svarbiausia, kad jausčiausi laiminga. Draugai bandė atkalbėti – gal verčiau rinktis gydytojo profesiją. Bet esu ryžtinga ir užsispyrusi, sunkiai atsisakau savo užsibrėžtų tikslų bei svajonių.

– Devynerius metus šokote sportinius šokius, išmėginote modelio darbą, dalyvavote jaunimo teatro studijos veikloje, mokėtės ispanų kalbos. Negi širdyje niekada nekilo dvejonių, kad galėtumėte rinktis ir ką nors kita?

– Šokių aikštelėje praleistas laikas buvo itin sėkmingas – ant lentynos išrikiuotos taurės bei medaliai įrodo triūsą ant parketo. Modelio darbas irgi savotiškai įkvėpė, tačiau nenustygau vietoje. Išmėginau save jaunimo teatro studijoje, žaidžiau badmintoną. Labai mėgstu aktyvų laisvalaikį ir viskas, ko imuosi, mane žavi.

Domėjimąsi ispanų kalba paskatino Lotynų Amerikos šokiai pagal ispaniškas dainas.

Sulaukusi šešiolikos metų užsibrėžiau lankyti ispanų kalbos kursus. Mokytis sekėsi, todėl mokytoja pasiūlė išbandyti jėgas Vilniaus universiteto ir Ispanijos ambasados Vilniuje organizuojamame rašinio konkurse.

Rašiau rašinį apie saulės ir inovatyvių technologijų įtaką ispaniškajai kultūrai. Laimėjau pirmąją vietą.

Visa veikla man buvo širdžiai artima, tačiau norėjau nuveikti ką nors itin prasmingo, ne tik pati tobulėti, bet ir padėti kitiems. Žinojimas, kad galėčiau kam nors vienaip ar kitaip išsaugoti gyvybę, nuteikdavo pakiliai.

Žinoma, slaugytojo darbas nėra lengvas: tenka ligonį ir vartyti, ir prausti, o ypač senyvo amžiaus žmones, nebegalinčius pasirūpinti savimi. Stengiuosi visuomet ateiti su džiugiomis emocijomis ir dideliu entuziazmu. Nors pacientas ne visada guvus, rūpinimąsi juo jaučia. Tai galima įskaityti jo akyse, prisilietimuose ar šypsenoje.

Iš senyvų žmonių išgirstu įvairių istorijų, gyvenimiškų patarimų. Kai kada pacientai nori glaudesnio ryšio, mėgsta pasidalyti smagiomis akimirkomis, kaip jų gyvenimas atrodė iki ligos, ką veikdavo namuose, kokių augintinių turi, kaip senais laikais buvo išvykę į kelionę.

Artimiau pažįstami nori apsikabinti, kai kurie paprašo, kad nors akimirką nusiimčiau kaukę – nori pamatyti šypseną.

– Sudėtingiausias dalykas, kuris dažną atbaido nuo mediko darbo, – neišvengiama akistata su mirtimi. Kaip pasiruošti paciento išėjimui į kitą pasaulį?

– Priprasti prie mirties neįmanoma. Gal ne visada medikas parodo savo emocijas po paciento netekties, bet kiekvieną kartą jį apima liūdesys. Ypač kai reikia blogą žinią perduoti artimiesiems.

– Studijuoti slaugą ėmėtės ne iš karto baigusi mokyklą. Pasidavėte kelionių vilionėms?

– Užsienyje turėjau draugų ir baigusi mokyklą sulaukiau kvietimo atvykti į Norvegiją padirbėti turizmo centre, kur žmonės galėjo įsikurti poilsio nameliuose, išbandyti plaukimą srauniomis kalnų upėmis.

Man teko atlikti įvairius kvalifikacijos nereikalaujančius darbus: nuo valytojos iki klientų priėmimo. Buvo sunku, bet nauji kolegos iš įvairių žemynų sukūrė nuostabią atmosferą, visi tapome kaip kumštis.

Po vasaros planavau grįžti į Lietuvą, tačiau buvo įvertintas mano darbas ir užsienio kalbų žinios. Kadangi nuo šešiolikos metų laisvai kalbu ispaniškai, naujieji draugai iš Čilės man pasiūlė išsiųsti savo gyvenimo aprašymą į jų šalies turizmo įstaigas, viešbučius.

Tada pagalvojau – kitos progos tikriausiai nebus. Nutariau vienus metus praleisti be studijų. Ne vienas viešbutis manimi susidomėjo. Aš norėjau dirbti registratūroje ar kaip gido asistentė.

Darbas viešbutyje man patiko, jaučiausi lyg namuose, žavėjo to krašto gamta, puikus oras, laimingi turistai. Nors maniau, kad kitame pasaulio krašte praleisiu metus, ten prabuvau beveik dvejus.

Kad ir kaip žavėjo didžiuliai ežerai, Ramiojo vandenyno pakrantė, Andų kalnai, ugnikalniai bei didelės perspektyvos turizmo srityje, tai niekuomet neužgožė minčių apie slaugytojo išsilavinimą. Net svarsčiau galimybę studijuoti Čilėje.

Paaiškėjo, kad tam būtina išlaikyti egzaminus, įrodančius puikias ispanų kalbos žinias.

Dirbau ir mokiausi specifinės, į mokslą orientuotos ispanų kalbos, kuri išties skiriasi nuo šnekamosios. Egzaminus išlaikiau labai gerai, jie suteikė teisę studijuoti slaugą bet kuriame Čilės ar kitos Pietų Amerikos šalies universitete.

– Ar bandėte pasidomėti, kokia Čilėje slaugos sistema, kaip būtų vykusios studijos?

– Jos itin skiriasi nuo studijų Lietuvoje. Ten gausu tiek valstybinių, tiek privačių universitetų. Čilėje slaugytojo diplomą galima gauti tik baigus universitetą, išlyginamųjų studijų galimybės nėra.

Studijos yra geidžiamos ir brangios – nuo 5 tūkstančių iki 7 tūkstančių eurų per metus priklausomai nuo universiteto ir Čilės regiono.

Pirmaisiais metais man būtų tekę mokėti už mokslą, po to būčiau galėjusi pretenduoti į nemokamas studijas. Bet jeigu nemokamas studijas būčiau sugalvojusi nutraukti ir išvykti iš šalies, už tą laiką, kol mokiausi, būčiau turėjusi susimokėti.

– Kodėl nelikote Čilėje, jei nebuvo kliūčių studijuoti?

– Apmąsčiau ir priėmiau sunkų, bet kartu ir džiuginantį sprendimą – grįžti į Lietuvą. Per dvejus metus nemačiau savo artimųjų – jie neturėjo galimybės aplankyti ir dėl tolimo kelio, ir dėl brangios kelionės.

Čilėje mane supo draugai, bet jie kūrė savo gyvenimą, laiką leido su savo šeimomis. Per didžiąsias šventes jie mane pasikviesdavo į namiškių būrį, bet jaučiausi ne savo vietoje, pagalvodavau apie tėvus, brolį, senelius ir pasidarydavo liūdna.

Po šventės ir ašarų susikaupdavo. Nuotoliniu būdu buvo sudėtinga bendrauti su artimaisiais Lietuvoje – trukdė septynių valandų laiko skirtumas.

Buvo sunkoka priprasti ir prie ugningo, greitai besikeičiančio čiliečių temperamento bei punktualumo stokos. Jei pasakydavo palaukti akimirką, galėjai laukti net kelias valandas.

Nors Čilė – graži šalis, dar vadinama Pietų Amerikos Šveicarija, turi ir tamsiąją pusę – yra vietų, kuriose labai pavojinga. Atvykusi į Čilę buvau kupina entuziazmo: visi šypsojosi, šiltai bendravo, atrodė, tarsi visi žmonės – tavo draugai.

Bet turėjau išlaikyti budrumą, nes ypač paslaugų srityje mane, kaip užsienietę, bandydavo apgauti, pasakydavo aukštesnę kainą. Tekdavo ispaniškai paaiškinti ir tuomet greitai atsiprašydavo, esą susipainiojo.

Grįžau į Lietuvą 2019 metų kovą, o rugsėjį pradėjau studijuoti. Pirmais metais paskaitos vyko gyvai: buvo daug teorijos, bet mes įžengėme ir į praktinę sritį. Antraisiais metais dėl pandemijos paskaitos vyko nuotoliniu būdu. Bet dabar džiaugiamės, jog antrą pusmetį turime praktiką.

Mane žavi nuolatiniai pokyčiai slaugytojo darbe: tai, kad diena, kokia buvo vakar, niekada nebus tokia pat rytoj, poryt.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.