Pokalbį su gydytojomis echoskopuotojomis pradėjome draugiškomis frazėmis lietuvių kalba. „Мы очень стараемся“ – šypsosi medikės ir sako, kad lietuviškai jau šiek tiek išmoko, bet kalbėti, laisvai diskutuoti dar yra sudėtinga.
Būti mediku – šeimos tradicija
Iki išvykimo į Lietuvą abi seserys gyveno ir dirbo Bila Cerkvės mieste, kuris nuo Kijevo nutolęs apie 80 km. Du mėnesius Šiauliuose gyvenanti O. Sodomora 16 metų dirba gydytoja echoskopuotoja. Moteris sako, kad intensyvus darbo krūvis – buvo įprasta kasdienybė, o pasikeitusios gyvenimo aplinkybės įnešė daug neramumo: „Iki atvykimo čia, dirbau valstybinėje ligoninėje, kaip ir čia, taip pat turėjau darbo valandų ir privačioje klinikoje.
Ten gydytojai turi antrą, trečią, o kartais ir ketvirtą darbo vietą, nes darbo užmokestis nėra labai didelis ir norint oriai gyventi reikia gerokai padirbėti. Prasidėjusi karui Ukrainoje nedirbau 3 mėnesius. Kai esi įpratęs dirbti įtemptu režimu ir tas darbas tau patinka, staiga viso to netekti – yra labai sunku. Tu jautiesi nereikalingu, nerealizuoji savęs, nežinai kur dėtis. Buvo liūdna be darbo su pacientais, be bendravimo su kolegomis. Taip norėjosi prieiti prie kokio aparato, apžiūrėti, padirbėti“.
Pasakodamos apie savo sprendimą tapti medikėmis seserys šypsosi ir bendrai sutaria – kitokių minčių niekada ir nebuvo. O. Sodomora prisimena, kaip augdama medikų šeimoje vaikystę praleido žaisdama ligoninės koridoriuose ir juokauja, kad abi su seserimi užaugo ne su pasakų knygomis, o su mokslinės medicinos leidiniais. „Mūsų tėtis – chirurgas, gydymo įstaigos vadovas.
Mama akušerė ginekologė, pirmoji medikė mieste pradėjusi daryti echoskopijas nėščiosioms. Mažą save geriausiai atsimenu bėgiojančią ligoninės koridoriais – čia praleisdavau daugybę laiko. Ir aš ir sesuo augome ne su pasakomis, o su medicinos knygomis. Aš savęs niekada neįsivaizdavau jokioje kitoje profesinėje srityje, o kaip vyresnė sesuo, Iriną vedžiausi paskui save“, – prisimena gydytoja.
Seserys prisimena tėčio žodžius, kad echoskopuotojas, tai puiki specialybė, kuri bus reikalinga visada ir visur, kad ir kur būtum. „Tėtis visada ir rimtai ir juokaudamas sakydavo, kad jei yra aparatas, tu, kaip specialistas, gali kuo puikiausiai atlikti savo darbą, nes tai pagrindinis darbo įrankis. Ir tikrai jis buvo teisus – šių specialistų poreikis didžiulis“, – savo pasirinkimu džiaugiasi seserys.
„Žinote, mūsų šeimoje būti mediku – tarsi tradicija. Mes visi medikai ir aš tikiuosi, kad mano vaikai bus gydytojai“, – šypsosi gydytoja I. Dovbush.
Sunku tada, kai pacientas nėra pasiruošęs tyrimui
Pažangus neinvazinis echoskopijos tyrimo metodas, leidžiantis gydytojui stebėti žmogaus vidaus organus, buvo ta medicininė sritis, kuri pasirodė patraukliausia seserims. Jaunesnė sesuo I. Dovbush Šiauliuose gyvenanti jau 4 mėnesius specializuojasi darbui su vaikais. „Iki atvykimo čia, dirbau su vaikais vaikų poliklinikoje. Mano mažiausias pacientas, kurį teko žiūrėti buvo 700–800 gramų neišnešiotukas.
Myliu savo darbą ir vaikus, todėl darbas su mažaisiais man mielesnis, nors darbo specifika atliekant echoskopinį tyrimą tiek vaikui, tiek suaugusiam beveik ta pati. Be jokių sunkumų, kaip ir suaugusiam žmogui, taip ir vaikui atliekame neurosonoskopiją, tiriame pilvo organus, inkstus, skydliaukę, sąnarius, minkštuosius audinius. Kitaip tariant viską išskyrus kraujagysles. Dirbant su vaikais svarbu viską daryti greitai – negalima ilgai laukti, 15 minučių procedūrai vaikui jau yra labai daug“, – darbo specifiką aptaria I. Dovbush.
O. Sodomora sako, kad echoskopijos tyrimas sunkus tada, kai pacientas nėra jam tinkamai pasiruošęs: „Echoskopiją sunku atlikti tada, kai nematai. Kada visus žmogaus organus matai viskas yra paprasta. Štai, pavyzdžiui, kai pacientas ateina pilvo echoskopijai ir yra tik ką pavalgęs, pilvas yra išpūstas ir tai apsunkina tyrimo eigą, bet šiaip tikrai nėra jokių sunkumų – tyrimas nepaprastai vertingas ir galintis atskleisti daug informacijos apie paciento sveikatos būklę“.
Gydytoja priduria, kad labai svarbu su pacientu bendrauti, aiškiai nupasakoti, kokie tyrimų duomenys. „Būna, kai informaciją kartoji vieną kartą, tada dar vieną kartą ir dar vieną kartą. Bet visa tai suprantama – natūralu, kad žmogui neaišku, kad kyla klausimų, galbūt yra neramu. Būna, kai pacientas atpažįsta gatvėje ir klausia, diskutuoja, pasakojasi, kaip jaučiasi, bet tai labai džiugina. Tada matai savo darbo prasmę“, – pasakoja O. Sodomora.
Draugiška atmosfera ir kitokia bendravimo kultūra
Pokalbiui pasisukus apie tai, kokį įspūdį palieka pirmosios savaitės Respublikinėje Šiaulių ligoninėje, medikės sako, kad šalia to, jog labai džiaugiasi galėdamos dirbti su modernia Echoskopijų skyrius medicinine įranga, sunku nepastebėti kitokios bendravimo kultūros tiek kolegų, tiek ir pacientų atžvilgiu.
„Darbas šiame skyriuje palieka labai gerą, pozityvų įspūdį. Žmonės čia labai ramūs, daug šypsosi ir labai draugiški. Mūsų šalyje sveikatos sektoriuje daug konkurencijos, kiekvienas už save. O čia, atrodo, visi atviri atiduoti tau viską – kviečia, kalbina, rodo, moko, nukreipia, dalijasi.
Stebina draugiškas gydytojų, slaugytojų, slaugytojų padėjėjų bendravimas. Mūsų šalyje tai nėra įprasta, nebent kalbėtume apie privatų sektorių – ten laisvumo daugiau. Mus nustebino, kad slaugytojos ir gydytojai kartu valgo, atsigeria kavos, draugiškai šnekučiuojasi poilsio kambaryje. Skyriuje jaučiasi komandinė dvasia. Tai labai sveikintina. Tai mums yra nauja ir mes mokomės perimti tą bendravimą, stilių, kultūrą“, – įspūdžiais dalijasi O. Sodomora.
I. Dovbush atkreipia dėmesį, kad ir pacientai su medikais čia daug pagarbesni: „Pacientų visur yra visokių. Kartais dėl įtampos, medikų nuovargio, pacientų nerimo, būna sudėtinga rasti bendrą kalbą, suprasti vieniems kitus. Žmonės žino savo teises ir mediką kartais supranta, kaip tiesiog paslaugos davėją. Visgi pacientų pagarbos, supratimo, pasitikėjimo medikais čia pastebime daugiau“.
