Tiesa, ne visi lengvai priima tokias taisykles. Žmonės atkaklūs, mano, kad medikas tik maivosi, galop nusileis. Gydytojas kantrus, bet pripažįsta: kartais supyksta ir jis.
„Kažkam tai atrodo nemandagu, bet laikausi principinės pozicijos. Jei pas mane į konsultaciją ateina žmogus su medaus stiklainiu, tas lauktuves jis parsineš namo. Noriu išlikti profesionalu“, – paaiškina chirurgas.
M.Laukaitis teigia, kad iš senų laikų užsilikęs įprotis kuria keblumų, bet pinigų gydytojui pasiūliusį žmogų bausti ir įskųsti policijai neatrodo teisinga.
„Reikia suprasti, kad sveikatos sistema daugelį metų taip veikė. Žmonės tai matė, laikas pasikeitė, bet jų supratimas išliko toks pats. Labai liūdna, kad ir dalis medikų iki šiol taip elgiasi“, – priduria iš Šakių kilęs, bet Kaune šaknis įleidęs gydytojas.
Jį džiugina, kad pacientai vis noriau rašo padėkas. Pasak chirurgo, taip daug maloniau. Geras žodis širdį paglosto ir nelieka jokio kartaus poskonio.
„Padėka iš kišenės – nepriimtina“, – nukerta M.Laukaitis ir priduria, kad žmonių noras atsidėkoti medikams finansiškai – reiškinys, kurio turi nelikti. Pasak jo, turime tobulinti sveikatos sistemą, kad visi gydytojai galėtų gyventi oriai.
– Pradėsiu nuo asmeninio klausimo. Jūsų mama – šeimos gydytoja, brolis ir sesuo – taip pat medikai. Formuojasi dinastija?
– Nesakyčiau taip. Tiesa, mama dirba šeimos gydytoja Šakiuose, brolis – Vokietijoje. Į šią šalį neseniai išvyko ir sesuo.
– Žinau, kad seserį bandėte atkalbėti išvykti į užsienį...
– Taip, bet nepavyko. Medikams būdingas mobilumas, turiu daug kursiokų, kurie išvažiavo. Pagrindinis argumentas – žinoma, pinigai. Tačiau matau, kaip išvykusieji pasiilgsta namų.
Žinoma, su jais pasikalbu ir apie mediciną. Galiu pasakyti, kad yra skirtumų, tačiau pastebiu ir nemažai panašumų. Pagal medicinos kokybę, nesame taip nutolę, kaip kartais atrodo.
Tas užmokesčio klausimas irgi palengva sprendžiasi, nors yra labai daug netolygumų. Atlygį apsprendžia ir specializacija, ir darbo vieta, miestas.
Mūsų sveikatos sistema jau labai ilgą laiką nesikeitė, bet ji iš esmės 100 proc. užtikrina nemokamą sveikatos priežiūrą. Taip, yra išimčių, žmogus turi susimokėti, jei nori pas gydytoją pakliūti greitai, pasirinkti konkretų specialistą. Bet finansinę pusę vertinčiau kaip itin draugišką Lietuvos pacientui. Yra daug valstybių, kur sveikatos draudimo sistema nėra visuotinė.
– Ne tik operuojate, bet ir konsultuojate pacientus. Esu girdėjęs, kad gydytojai išmokomi medicinos subtilybių, bet bendravimo įgūdžiai – jų pačių atsakomybė, tai tiesa?
– Taip vadinamos minkštosios kompetencijos – viena gydytojų paruošimo spragų. Medikus rengia kaip robotus: yra liga, diagnozė, tada parenkamas tinkamiausias gydymas.
O realybėje yra taip, kad žmogus apie gydytoją dažniausiai sprendžia iš to, kaip medikas su juo bendrauja.
Aš pats esu investavęs į tai nemažai laiko, dalyvavau ne vienuose mokymuose. Komunikacinių įgūdžių turėjau įgyti savo iniciatyva. Žinoma, mediciną baigiau prieš 10 metų. Tada trūko žinių, kaip, pavyzdžiui, spręsti konfliktines situacijas. Kaip yra dabar, negaliu užtikrintai pasakyti.
Reikia suprasti, kad žmonės pas mus ateina ne pasidžiaugti. Dažnai jie būna pavargę ir susirūpinę savo sveikata. Jeigu per dieną sutiktumėte 30 skirtingų žmonių, pakalbėtumėte su jais po 15 minučių, tikriausiai pavargtumėte. O pas mus žmonės ateina ne maloniam pokalbiui, bet savo problemų išsakyti.
Ir tie ligoniai būna įvairūs, jo ir gydytojo biolaukai gali nesutapti. Žinoma, tai profesionalumo klausimas, bet reikalingi nuolat tobulinami įgūdžiai. Manau, ateityje šitas aspektas taps dar svarbesniu. Nuolat diegiamos naujos technologijos – robotai galėtų pakeisti net chirurgą. Gal ateis diena, kai pagrindiniu gydytojo privalumu taps žmogiškasis kontaktas.
Daliai žmonių patiktų, jei jie ateitų į ligoninę, atsistotų ant judančio takelio, patektų į aparatą, kuris jį kitame gale „išspjautų“ jau sveiką. Tačiau daugeliui svarbus ir žmogiškas ryšys.
– Dar neseniai dirbote kaip rezidentas. Daug pasikeitė įsisegus gydytojo kortelę?
– Rezidentūros metais dirbau stacionare, bet nekonsultavau pacientų ambulatoriškai. Tai buvo ryškus pasikeitimas. Priklausomai nuo to, ar visą dieną dirbai operacinėje, ar konsultavai pacientus, vakare jaučiamas nuovargis skiriasi. Antrasis variantas galbūt emociškai išsekina labiau.
Kitas momentas – tapus gydytoju pasikeitė atsakomybės jausmas. Man reikėjo susigyventi su supratimu, kad mano sprendimas nuo šiol yra lemiamas, turėjau įgauti užtikrintumo.
Reikėjo pripažinti ir tai, kad daug ko nežinau. Taip vadinamas Daningo-Kriugerio efektas – kuo daugiau žinai, tuo geriau supranti, kiek daug žinių tau dar trūksta. Daugelis turbūt yra matę ir šį reiškinį puikiai iliustruojantį grafiką.
Ateina pacientas, o tu nežinai, ką su juo daryti. Kaip tu jam tą pasakysi? Aš asmeniškai pergyvendavau ir paaiškindavau, kad turiu daugiau pasiskaityti, galų gale pasitarti su labiau patyrusiu kolega. Net ir medicinos senbuviai kreipiasi patarimo į kolegas, tai normali praktika ir gero tono ženklas.
– Skaičiau dėkingų pacientų atsiliepimus: rekomenduoja Jus savo draugams ir giminaičiams. Dažnai žmogus apsilanko pagal rekomendaciją?
– Žinoma, pacientai gydytojus pasirenka. Pavyzdžiui, yra žmonės, kurie sako, kad visada tik pas jauną gydytoją eina. Tie, kurie renkasi vyresnį, pas mane turbūt neateina (nusijuokia).
– Kiekviena operacija turi savo riziką ir ligonis apie ją žino. Padedate pacientams nugalėti baimę?
– Sakyčiau, kad bijo tik mažuma. Žinoma, žmogui stengiesi paaiškinti, kokios rizikos atsiranda, jei jis nesirinks tos operacijos. Kita vertus, išdėstomos ir galimos jos komplikacijos. Čia prasideda įvairūs niuansai.
Mano darbe tenka susidurti su beveik kritinės būklės pacientais. Pavyzdžiui, žmogui yra arterinis kraujotakos nepakankamumas. Tai reiškia, kad pacientui neatstačius kraujotakos, gresia galūnės amputacija. Tada pasirinkimas nebūna sunkus. Pacientui stipriai skauda, jis pats supranta, kad taip palikti ir nieko nedaryti negalima.
– Scenos žmonės dažnai sako, kad prieš pasirodymą patiria jaudulį. O kaip gydytojai jaučiasi prieš operacijas?
– Labai svarbu galvoje turėti sudėliotą aiškų planą. Privalo būti planas A, jei reikės, ir planas B, planas C, planas D... Kuo tie žingsniai aiškiau bus paruošti, tuo užtikrinčiau jausiesi.
Gal pradžioje po rezidentūros ir būdavo, kad jaudiniesi, nes užgriuvo pirmoji atsakomybės našta. Bet tokių situacijų, kad iš vakaro būtų sunku, man nėra buvę.
Kartais būna, jog operuoji ir žinai: paciento patologija tokia, kad jo šansai išgyventi 50 ant 50. Pavyzdžiui, plyšusi aortos aneurizma yra, turbūt, ekstriškiausia kraujagyslių chirurgo operacija. Su šita būkle pusė žmonių miršta iki ligoninės nuvažiuoti nespėję.
Prieš tokią operaciją būdavo jaudulio, nes yra be galo daug nuo medikų nepriklausančių veiksnių, kurie turi įtakos tam, ar operacija bus sėkminga. Dabar jaučiu, kad tas jaudulys išnyksta. Vienas dalykas, kai pirmą kartą esi pagrindinis chirurgas tokios intervencijos metu ir visai kitaip, kai jau turi patirties.
Yra operacijų, kurių klinikoje padarome 300 per metus, yra ir retesnių, atliekamų kelias dešimtis ar vos tris kartus per metus. Tai – nekasdienės operacijos. Kai viskas pavyksta gerai, jausmas būna ypatingas.
Bet chirurgo darbas gali būti nedėkingas: viskas gerai, viena sėkminga operacija po kitos, tavo pasitikėjimo kreivė kyla, o tada iškrenta du sunkesni pacientai iš eilės, kur komplikacijos atsiranda.
Tas gniuždo ir savaitę laiko viskas gali atrodyti juoda.
– Kaip iš to pavyksta išlipti?
– Nors būna sunkių periodų, tie atvejai tavo galvoje išlieka, įgytą patirtį vėliau gali ir teigiamai išnaudoti. Ilgalaikėje perspektyvoje patiri daug gerų emocijų.
Mūsų pacientus gydyti įdomu. Motyvuoja tai, kad Kauno klinikose vis daugėja galimybių padėti žmonėms. Turime hibridines operacines, kur atvirą chirurgiją galime kombinuoti su minimaliai invazyvia. Kai turi puikias galimybes, reikiamus įgūdžius, palaikančius vadovus gali pasiekti nuostabių rezultatų.
Kad ir donoro kraujagyslės transplantacija. Tai – sudėtinga procedūra, bet kartais ji tampa paskutiniu šiaudu. Ją atlikęs žinai, kad išbandei viską.
Turiu pacientą, kurio koja jau kelis kartus buvo operuota, jam grėsė galūnės amputacija. Atlikome donoro kraujagyslės implantaciją, jau praėjo dveji metai, paskutinį kartą, kai matėmės, galėjome pasidžiaugti, kad dar kartą išsaugojome jam galūnę.
Mes susiduriame su žmonių nelaimėmis, bet tai, kad pavyksta jiems padėti, suteikia daug džiugesio.
***
Naujienų portalas lrytas.lt rengia projektą „Ačiū medikams“, kurio metu publikuojami pokalbiai su pacientų bėdoms jautriais gydytojais, slaugytojais, greitosios medicinos pagalbos darbuotojais ir kitais sveikatos priežiūros specialistais.
Padėką savo mylimiausiam medikui galima parašyti šiame puslapyje: Ačiū medikams.
