Žmogus, o ne medicininis atvejis
Nevyriausybinės organizacijos „Diabeto IQ“ vadovė Dovilė Byčienė pastebėjo, kad pacientai vertina bendravimo su gydytoju atmosferą, ypač jei jis praneša lėtinės ar nepagydomos ligos diagnozę.
„Pacientai nori jaustis išgirsti, kad būtų atsakyta į jiems rūpimus klausimus. Tačiau aš noriu pabrėžti, kad ir pacientai turi tam tikras pareigas, santykis su gydytoju turi būti grįstas ne reikalavimais. Medikai taip pat yra žmonės su savo vidiniais išgyvenimais. Galbūt ir labai empatiškas gydytojas ne visada sugebės tą parodyti.
Paciento lūkesčiai neturėtų būti iškelti per aukštai. Mano akimis, pagrindinis mediko darbas yra diagnozės nustatymas, gydymo paskyrimas, bet empatija visada eina šalia“, – sakė D.Byčienė.
Ji pridūrė, kad pacientų lūkesčiams įtakos turi ir jų amžius. Pensinio amžiaus žmonės turi daugiau laiko, yra linkę gydytojui papasakoti daugiau nei reikia.
„Vyresnio amžiaus pacientams svarbus yra pokalbis, ne tik diagnozė ir gydymas. Darbingo amžiaus žmonėms tas rūpi mažiau, bet priklauso nuo kiekvieno asmeniškai“, – pastebėjo D.Byčienė.
Pasak jos, diabetu sergantiems pacientams svarbu, kad gydytojas neužimtų policininko vaidmens. Jeigu žmogus bijos mediko pabarimo dėl prastų sveikatos tyrimų rodiklių, jis apskritai nenorės apsilankyti pas gydytoją.
„Derėtų pacientą matyti ne tik kaip medicininį atvejį, bet kaip žmogų su emocijomis“, – pabrėžė D.Byčienė.
„Savo 4-erių metų vaiko diabeto diagnozę išgirdau sudėtingoje situacijoje, bet tai, kaip gydytoja pranešė šitą žinią, aš atsiminsiu visą gyvenimą. Tai buvo padaryta labai empatiškai. Kiekvienais metais per Pasaulinę diabeto dieną paskambinu gydytojai ir padėkoju už tai. Iki šiol lankomės pas tą pačią gydytoją“, – pasakojo D.Byčienė.
Keičiasi medikų rengimas
Empatija, malonus bendravimas ir aiški komunikacija – taip vadinamos minkštosios medikų kompetencijos.
Jaunųjų gydytojų asociacijos (JGA) prezidentė Agnė Panavienė sako, kad ilgą laiką universitete studentas sėmėsi bene išskirtinai tik medicininių žinių, tačiau pastaraisiais metais vis didesnis dėmesys skiriamas su medicina tiesiogiai nesusijusiems gydytojų įgūdžiams lavinti.
„Problema, kad pirmųjų kursų studentai nelabai įvertina, kiek svarbios yra minkštosios kompetencijos ir gali tą informaciją praleisti pro ausis. Kitas aspektas, pateikiama tik teorinė informacija, dar nėra sąlyčio su pacientu, žinios nėra pritaikomos ir gali pasimiršti.
Svarbiausia, kad minkštųjų kompetencijų ugdymas būtų įtrauktas į studijų programas, kai jau ruošiamasi atlikti internatūrą ar rezidentūrą“, – pasakojo A.Panavienė.
Ji atkreipė dėmesį, kad atnaujintose rezidentūros programose vertinami ne tik jaunųjų medikų įgūdžiai, bet ir jų bendravimas su pacientais, gebėjimai aiškiai pateikti jam svarbią informaciją. „Tai yra pakankamai nauja“, – pastebėjo A.Panavienė.
JGA prezidentė pridūrė, kad po minkštųjų kompetencijų sąvoka telpa ir gydytojo empatiškumas, darbas komandoje, gebėjimas spręsti konfliktines situacijas.
Be to, nuo šių metų gegužės 1 d. atnaujinta kvalifikacijos tobulinimo tvarka, ne mažiau 10 proc. gydytojo tobulinimosi laiko (12 valandų) turi sudaryti neklinikinių kompetencijų ugdymas.
„Anksčiau, kai norėdavome tobulinti minkštąsias kompetencijas, tą turėjome daryti nuo darbo laisvu laiku, tai niekaip nebuvo įtraukta į kvalifikacijos kėlimą, šituo turėjome rūpintis savo iniciatyva“, – pasakojo A.Panavienė.
Pasitikėjimu grįstas ryšys
JGA prezidentė pastebėjo, kad pasikeitę reikalavimai išryškino skirtį tarp jaunosios kartos gydytojų ir daugiau patirties sukaupusių jų kolegų. Jaunimas apie minkštąsias kompetencijas girdi nuo pirmųjų savo žingsnių medicinoje, o vyresniesiems medikams neretai tai būna naujiena.
„Jiems tarsi tenka iš naujo mokytis įgūdžių, kurie yra be galo svarbūs kasdieniame darbe. Pacientai tą pastebi, dažnai sako, kad jiems patinka tas jaunesnis gydytojas, nes jis informaciją pateikia suprantamiau, pastebi, kad yra dialogas. Anksčiau buvo modelis, kad gydytojas pasako, o pacientas turi daryti, bet dabar ir pats pacientas įtraukiamas į sprendimų priėmimą“, – paaiškino A.Panavienė.
Pavyzdžiui, jei vaistą pacientas turėtų vartoti 3 kartus per dieną, gydytojas turėtų pasiteirauti, ar tai suderinama su paciento ritmu. Jei kyla keblumų, jie kartu ieško sprendimo, kaip žmogus vaistą galėtų vartoti ir jis būtų veiksmingas.
A.Panavienė tęsė, kad informacijos šaltinių gausu, žmogus gali pasirinkti pasiremti internetu rastu patarimu, o ne mediko nuomone. Todėl svarbu, kad gydytojas sukurtų pasitikėjimo jausmą.
„Svarbu viskas, kas nutinka nuo to momento, kai pacientas užeina į gydytojo kabinetą. Jeigu pacientas nepasitiki mediku, jis gali nesilaikyti gydytojų rekomendacijų, o tai gali lemti blogus gydymo rezultatus“, – sakė A.Panavienė.
Pasak jos, ir pacientų skundai gydytojų adresu dažniausiai būna ne dėl blogai suteiktos paslaugos, bet dėl komunikacijos stokos. Prie paciento nepasitenkinimo prisideda ir su gydytoju nesusiję veiksniai: ilgas konsultacijos laukimo laikas ar tai, kad pacientas tiesiog ne ta koja tądien išlipo iš lovos, namie susipyko su žmona ar vyru.
Ar medikų empatija dėvi teisinį rūbą?
„Lietuvos teisinė sistema aiškiai įtvirtina pareigą užtikrinti dalykišką ir pagarbų elgesį su pacientu. Šios pareigos kyla tiek iš nacionalinių teisės aktų (pirmieji buvo priimti dar 1996 metais), tiek iš tarptautinių įsipareigojimų, kuriuos Lietuva prisiėmė tapdama ir būdama Europos Sąjungos nare,“ – sako gyvybės mokslų teisės ekspertas Andrej Rudanov.
Galiojantis reguliavimas aiškiai numato, kad pacientas turi teisę į jo garbę ir orumą nežeminančias sveikatos priežiūros sąlygas, kurios tuo pačiu metu turi būti pacientui prieinamos, saugios ir veiksmingos. Šią atitiktį privalo užtikrinti gydymo įstaigos kaip paslaugų teikėjai. Sveikatos priežiūros specialistai, būdami šių įstaigų darbuotojais, privalo elgtis pagarbiai su pacientais, be diskriminacijos dėl lyties, amžiaus, rasės, tautybės, religijos, įsitikinimų ar kitų aplinkybių. Tačiau šios sąlygos, anot eksperto, gali būti įgyvendintos tik tuomet, jeigu tarp abiejų – paciento ir specialisto – yra abipusė pagarba, dalykiškumas, įsiklausymas ir bendras rezultato siekimas.
A.Rudanov pažymi, kad nors sveikatos sistemos teisės aktai neįvardija empatijos kaip atskiros specialistų teisinės pareigos, tačiau ji yra neatsiejama nuo įstatymuose įtvirtintų principų ir specialistų profesinės etikos. Praktinis šių reikalavimų įgyvendinimas priklauso nuo nuolatinio personalo tobulėjimo, organizacinės gydymo įstaigos kultūros ir pacientų nusiskundimų nagrinėjimo mechanizmų.
Tai koks yra empatijos ir teisės aktų reikalavimų tarpusavio ryšys? Empatijos apraiškos, minimos Lietuvos sveikatos sistemos teisės aktuose ir savireguliacijos dokumentuose (etikos ir elgesio kodeksuose) būtų šios:
- Empatija tampa pagarbaus, oraus ir humaniško elgesio raiška;
- Empatija pasireiškia per pareigą aiškiai ir suprantamai informuoti pacientą apie jo būklę, diagnostikos ir gydymo galimybes, rizikas, prognozę, bei įtraukti pacientą į sprendimų priėmimą. Tai užtikrina paciento valios autonomiją ir pasitikėjimą sveikatos priežiūros sistema;
- Empatija pasireškia per jautrumą paciento poreikiams, jų supratimą ir skatina į pacientą orientuotą personalizuotą (individualizuotą) sveikatos priežiūrą (įskaitant, bet neapsiribojant paciento teisės savo iniciatyva pasirinkti brangiau kainuojančias paslaugas, medžiagas bei procedūras pripažinimas).
Kviečiame užpildyti apklausą „Pacientų balsas“ ir prisidėti prie pokyčių sveikatos priežiūros sistemos Lietuvoje.