– Prie „Myliu kaimą“ feisbuko paskyros prirašyta – gyvūnų ir miško terapija. Iš tiesų, kokias paslaugas siūlote?
– „Myliu kaimą“ tai poilsiavietė vienai šeimai. Kaip mūsų lankytojai dažniausiai sako -ramybės oazė miške. Čia žmonės ilsisi kartu su mūsų draugiškais gyvūnais gamtoje. Pas mus atvyksta tie, kas išsiilgsta gamtos ir nori pailsėt nuo visų šiuolaikinių „gerovių“.
Pas mus nerasite civilizacijos stebuklų, šiuolaikinių atrakcionų, helio balionų ir plastikinių čiuožyklų, o tik gamtos grožį, vidinę ramybę ir tylą.
Siūlome šeimoms ramiai pailsėti arba atšvęst savo asmeninę šventę gamtoje su draugiškais gyvūnais. „Myliu kaimą“ koncepcija – ramus šeimos poilsis gyvūnų apsuptyje, tad ilsintis busite tik vieni jūs. Todėl prieš atvykstant visad būtina susitarti.
Miške įkurtoje poilsiavietėje – rančoje vaikai turės galimybę bendraut su įvairiais draugiškais gyvūnais, pajodinėt žirgu arba poniu, palakstyt didelėj pievoj kartu su ožkomis, avimi, paglostyti triušius, palesinti vištas, žaist lauko žaidimus, suptis sūpynėse, pamankštinti pėdas basakojų take, o tėvams – ramus poilsis stebint nuostabią gamtą, hamakai medžiuose, laužavietė ir miško paukščių čiulbėjimas. Atsivežę maisto pasidarysite nepamirštamą pikniką.
Žiemą organizuojame žygius į mišką su mūsų draugiškais gyvūnais. Nepatikėsite, bet net ožkos eina su mumis!
Bendradarbiaujame su fotografais, tad jei norite fotosesijos rustic ar boho stilumi – kviečiame kreiptis. Taip pat vykdome edukacijas apie gyvūnus, todėl užsuka ir moksleiviai, ir stovyklautojai.
Žodžiu, bandome ištraukti miesto žmogų iš miesto...
– O kaip jūs su visa šeima atsiradote tam kaime?
– Aš pati esu gimusi Vilniuje ir augau ant asfalto. Niekada neturėjau kaimo ir visiems vaikams jo pavydėjau. Man atrodė, kad tai yra stebuklas, vieta, kur visą dieną sėdi apsikabinusi gyvūnus. O jie buvo mano didžiausia aistra, todėl įstojau mokytis veterinarijos.
Suaugus, gyvenant Kaune, įkalbėjau vyrą nusipirkti sklypą, kur galėtume pabūti savaitgaliais ar vasarą. Bet ten jautėsi tokia ypatinga aura, buvo taip gera būti, jog po ketverių metų važinėjimų nusprendėme statytis namą ir apsigyventi visai. Taip jau penkeri metai gyvename čia.
– O vaikai taip pat džiaugiasi grynu oru, mišku ir gyvūnais, kaip ir tėvai?
– Vyresniajam Vėjui – dešimt, jis gimęs mieste, bet jo visai nepasiilgsta. Na, nebent draugų, bet jie atvažiuoja pas jį arba mes nuvežame. Be to, jis mokyklą lanko Kaune, mato miestą. Mažyliui Dominykui treji, jis jau gimė čia, o darželį lanko arčiau esančiame miestelyje.
– Kaip gimė mintis tuo kaimu pasidžiaugti pakvieti kitas šeimas?
– Turėjau kumelę, kurią laikiau žirgyne ir viena pažįstama mama paprašė, ar galėtų vaiko gimtadienį ten atšvęsti, o aš ant arklio pavedžiočiau vaikus. Ir ta mintis kažkur turbūt liko, kad labai gaila, jog šiuolaikiniai vaikai nėra matę gyvūnų ir išsigąsta žirgo, nes kompiuteryje jis atrodo ne toks didelis.
Kai susilaukusi antrojo sūnaus išėjau į vaiko priežiūras atostogas, tų gyvūnų pas mus natūraliai padaugėjo. Tuo pačiu metu rašiau tinklaraštį ir viena skaitytoja pasiūlė – vietoje to, kad internete apie viską pasakoji, gyvai parodyti pasikviesk. Pasiskelbiau praėjusių metų balandį, kad priimame po vieną šeimą ir kaip srautas pasipylė, nesustojo iki šiol.
– Iš tiesų, sėkmė neįtikėtina, neseniai paskelbėte, jog vasarą turite tik keturias laisvas vietas! Kaip manote, kas lėmė?
– Turbūt susidėjo du faktoriai – praėjusių metų įdirbis, nes labai daug grįžtančių pagal rekomendacijas ir karantinas, nes žmonės tiesiog ištroškę gamtos, ramybės.
– O jūs taip ir gyvenate, kaip daugelis įsivaizduoja, svajonių gyvenimą – gamta, paukšteliai, ramybė…?
– Keliuosi kasdien septintą ir dar anksčiau, nes turiu išvesti arklius į pievą kurioje jie gali būti iki 11 val., nes vėliau puola musės, bimbalai. Vėliau laukiu šėrimas, tvarkymas ir svečiai, kurių per dieną apsilanko 3-4 grupės. Esu ir direktorė, ir tvarkytoja, mėšlo mėžėja, marketingo vadovė… Grįžtu namo dešimtą vienuoliktą vakaro, nespėju kartais šeimai ir pietų paruošti.
– Kaip vyras reagavo į jūsų šią idėją?
– Niekas netikėjo, kad man pasiseks. Net vyras sakė, kad niekas nevažiuos, visai manęs nepalaikė ir liepė imtis darbo nuo aštuonių iki penkių. Dabar, kai praėjo metai ir pamatė, kad susidomėjimas vis auga, pradėjo palaikyti.
– Birželį užbaigėte ypatingai – „Myliu kaimą“ paskyroje pranešėte, kad dėl šios veiklos paliekate ir pagrindinį darbą universitete. Kokių replikų tuomet sulaukėte?
– Buvau jaunesnioji mokslo darbuotoja ir paskutinio kurso doktorantė Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijoje. Birželio 30 dieną išėjau, nes supratau, kad dūstu tam kabinete sėdėdama ir popierius kilnodama. Trūksta man mano gyvūnų, žmonių, šypsenų ir visko suderinti negalėjau. Čia gyvenu ir kvėpuoju. Net tėvai draudė mesti. Dabar tik keletas dienų, kaip pasirašiau išėjimo iš darbo sutartį ir, rodos kvėpuoti pradėjau. Dabar esu laiminga.
– Ar nėra nejauku dalintis namais ir namų erdve su svetimais?
– Mūsų kiemas užtvertas, o visa poilsiavietės erdvė priešingoje pusėje, todėl nesijaučia svečių, o jiems nesijaučia, kad būtų pas kažką svečiuose. Ten turi savo erdvę, pavėsinę su lauko baldais, ramybę.
– Ar turite planų plėtrai?
– Esu padavusi paraišką paramai ir jeigu ją patvirtins, planuojame statyti pačiame miške namelį medyje, kuriame būtų galima nakvoti ir laipynių parkelį, kur šeima, arba pora galės ilsėtis, niekieno netrukdomi, klausantis gamtos garsų, stebint nuostabų mišką ir jo gyventojus. Bet tikrai tai išliks rami vieta be svetimų žmonių.
– O kaip mažieji svečiai, kurie yra nematę gyvūnų, ar nekankina jų? Juk norisi ir ant rankų paimti, ir pašerti...
– Ant rankų imti neleidžiu, nes per daug juos myliu, o jie jaučia stresą. Dėl maisto taip pat prižiūrime, ką duoda, o šiaip kviečiame visus glostyti, bendrauti. Neleidžiu kankinti, gaudyti per jėgą, jei, pavyzdžiui, triušis nori bėgti.
– Kokie gyvūnai vaikų patys mylimiausi?
– Mažyliams iki trejų vienareikšmiškai didžiausią įspūdį daro triušiukai. Vyresniems – ponis, kumelė. Paaugliai čia nevažiuoja, lieka prie kompiuterių ekranų, mūsų lankytojai iki dešimties vienuolikos metų.
– O vyresnėlį sūnų sunku nuo ekrano atitraukti ir į pagalbą prisikviesti?
– Tikrai ne, jis man labai daug padeda – per žiemos žygius ponį vedžioja, priskina žolės zuikiams, atidaro ar uždaro narvus.
– Kiek kainuoja apsilankymas?
– Trys eurai žmogui nuo dvejų metų. Šventės – keturios valandos 120 Eur.
– Ar įmanoma iš to pragyventi?
– Praėjusiais metais minimaliai, rudenį prasidėjo edukacijos, kalėdų laikotarpiu pirko dovanų čekius, žiemą išgyventi padėjo žygiai, tuomet užklupo karantinas. Dabar, vasarą, išgyventi galima – nors dirbu pusantro etato, bet ir uždirbu. Aišku, baisu, kad visi lankosi, nes tai nauja vieta, o gal po metų kitų verksiu ir norėsiu grįžti į darbą, bet dabar žmonės atrado gamtą ir norisi, kad jie pajustų tą ryšį, pamiltų Lietuvą iš naujo.
„Mylių kaimą“ - https://www.facebook.com/myliukaimaranca
