– Kaip viskas prasidėjo, kad jūsų šeimos moterys tapo žirgyno įkūrėjomis?
– Mano mama Vilmantė jodinėjo dar vaikystėje, bet jai nenoromis teko šį užsiėmimą apleisti, nes jos nepalaikė tėvai. Suaugusi, po 20 metų ji pradėjo vėl jodinėti, prie jos prisijungė mano jaunesnė sesuo Marija, o vėliau neatsispyriau ir aš.
Visos trys leidome dienas prie žirgų, mokėmės jojimo menų, ruošėmės konkūrų varžyboms. Po pusmečio mama įsigijo pirmąjį savo žirgą Saulę ir bėgant metams atsirado daugiau žirgų, įsteigėme mūsų nuostabų žirgyną „Vilartas“.
Nepaisant to, kad mano mamos tėvai vaikystėje jos nepalaikė, bet mes, anukės, gavome pati didžiausia palaikimą iš jos tėvo, mūsų mylimo senelio. Tuo metu mano seneliui atsinaujino plaučių vėžys, bet net neabejoju, kad jo gyvenimo trukmė pailgėjo vien gerų emocijų ir buvimo su žirgais.
Senelis buvo mūsų palydovas varžybose, tapo tikru konkūrų sporto fanatiku. Esu sau pažadėjus, kad žirgyną turiu išlaikyti savo senelio garbei, nes jo dėka turime, ką turime. Svajonė pildosi, auginu dukrą, kurios širdyje jau gimė begalinė meilė arkliams.
– Kas rūpinasi žirgyno reikalais ir kaip pasiskirstote darbus?
Dirbame dviese su mama, o sesė studijuoja kitame mieste, bet jei reikia pagalbos - visada grįžta. Turime savo žirgyno šeimą, žmones, kurie prisideda ir padeda. Neturime darbininkų, viskuo rūpinamės pačios nuo šieno, šėrimo, gardų valymo ar bendravimo su turistais. Aš dar treniruoju vaikus, turiu būrelį.
Kadangi gyvenu šalia, šėrimas yra mano atsakomybė. Vasarą, šiuo klausimu darbo mažiau nes žirgai būna lauke, o žiemą padeda mama. Kai daugiau lankytojų, sukamės dviese. Mama dar rūpinasi vasarnamiais, kuriuos nuomojame.
– Ar nesunku dirbti su mama?
– Mes labai gerai sutariame. Aišku, paauglystėje buvo visko, tai normalu, bet baigusi mokyklą supratau, kad nenoriu palikti žirgų, norėjau toliau sportuoti, todėl rinkausi neakivaizdines studijas. Tikrai gera dirbti su mama.
– Kokia žirgyno pagrindinė veikla – mokymai, pramoginė, fotosesijos?
– Esame įsikūrę regioninio parko apsuptyje, teikiame aktyvaus laisvalaikio pramogas su žirgais bei užsiimame konkūrų sportu. Vieninteliai šiame rajone turime uždarą maniežą.
– O kas yra pagrindinis pajamų šaltinis?
– Turistai. Privačių žirgų vos keli – Anykščiuose žmonės neturi pinigų auginti žirgą savo malonumui, pramogai. Nors mūsų žirgyne sąlyginai pigu, būtume prie Vilniaus ar Kauno, kainos būtų kitos, o dabar net nėra kam tą kainą kelti.
Visada galvojame apie naujas pramogas, kaip pritraukti žmones. Prieš karantiną pradėjome sūlyti ekskursijas, rudenį ir žiemą vėl jas atnaujinsime. Negali miegoti, turi išspausti maksimumą.
Daugiausiai pas mus užsuka lietuviai, Anykščius pamėgę ir kaimynai latviai. Neseniai apsilankė norvegų šeima, tai žavėjosi, kad mūsų siūloma paslauga maudynės su žirgais yra geriausia, ką jie patyrė Lietuvoje. Nežinau, ar dar kas siūlo tokį pasijodinėjimą per mišką, paupiu, bristi per upę, kurioje žirgai ir pasitaško ir kartais net atsigula.
Šiais metais jaučiame išaugusį vietinį turizmą – turime tiek užsakymų, kad nespėjame kartais savaitgaliais ir priimti, nes labai prižiūrime, jog žirgai nepervargtų, ribojame jojimus.
– Kas sunkiausia šiame versle?
– Nors nėra moteriškų ar vyriškų darbų, bet vargina problemos susijusios su technika, gedimai… Aišku, nėra nieko, su kuo negalėtų moteris susitvarkyti, tai susitvarkome (juokiasi).
– O jūsų vyras, ar padeda?
– Vyras pradžioje į mano darbą ir užsiėmimą žiūrėjo skeptiškai ir jam atrodė nelabai rimta, bet bėgant laikui, suprato, kad žirgai yra man labai svarbūs ir teikia džiaugsmą, pakeitė požiūrį. Dabar jis tikras pagalbininkas ūkyje ir keliaujant į varžybas bei treniruotes.
– Likote dėl žirgų sporto – ar vis dar dalyvaujate varžybose?
– Varžybos man yra tas varikliukas, kodėl dirbu su žirgais. Jodinėti miškais man nėra įdomu, varžybos yra tikslas, kuris motyvuoja. Ir dabar ruošiamės Lietuvos čempionatui, rudenio konkūrams.
– Auginate keturmetę dukrą Mortą. Kaip ji sutaria su žirgais?
– Rudenį jau antrą kartą dalyvaus varžybose ir negali to sulaukt. Aišku, jose per nedideles kliūtis ją sėdinčią ant žirgo vedu aš. Juokiuosi, kad ji žirgus pamatė tada, kai pradėjo matyti. Morta augo žirgyne ir nors niekada neskatinau jos noro jodinėti, ji pati prašo. Be to, ji supranta, ką reiškia rūpintis žirgu.
Juokiuosi, kad jei kitos dukros skolinasi mamų kosmetika, ji skolinasi mano žirgų kosmetiką – lakuoja kanopas, purškia kondicionieriumi uodegas. Mums žirgai yra ne darbas, bet mūsų augintiniai, kuriuos labai mylime.
– O kaip sekėsi suderinti savo verslą, kurio niekad negali apleisti ir motinystę?
– Nuo žirgų nebuvau nutolsi, šiek tiek pristabdžiau veiklas, kurios susijusios su sportu. O dabar mūsų su mama gyvenimas sukasi aplink žirgus, namelius ir Mortą, kurią vasarą ji labai padeda prižiūrėti. Prieš tai dukra lankė darželį, bet tik pusę dienos.
Suprantu, kad jai reikia vaikų, socializacijos ir disciplinos, bet sunku susitaikyti, kad net geru oru vaikai nevedami į lauką. Morta įpratusi būti gryname ore, visada kažką veikti, yra labai atsakinga.
– Ar mama dar jodinėja?
– Jodinėja šiek tiek mažiau, nes teko užmigdyti jos kumelę Jaltą. Tikiu, kad ji dar jos, ypač, kai Morta paaugs.
– Žirgais rūpintis reikia kasdien – ar pavyksta paatostogauti?
– Vasaros metu sunkiai. Kitą savaitgalį draugų vestuvės, tai po trijų mėnesių turėsiu pirmą lasvą dieną. Nieko nepadarysi, suvoki, kad yra sezoniškumas, pašarai daug kainuoja ir turi dirbti bei uždirbti. Be to, man mano darbas patinka.
Plačiau apie žirgyną - www.vilartas.lt
