– Kaip susidomėjote naujagimių fotografija?
– Susidomėjimas naujagimio fotografiją atėjo tada, kai gimė mano dukra. Iki jos gimimo aš studijavau Vilniaus Dizaino Kolegijoje fotografijos ir meno kryptį ir niekaip negalėjau suprasti kokioje srityje norėčiau dirbti baigus mokslus.
Besimokant turėjau galimybę išbandyti daug skirtingų krypčių, nuo reklamos, mados fotografijos iki reportažų, bet nei vienoje aš savęs nemačiau. Dabar aš pritaikau tas žinias savo darbe, bet tuo metų dar nežinojau, kad viskas ką išmoksiu bus taip svarbu.
Artėjo paskutinis kursas, reikėjo apsispręsti kokia tema rašysiu savo baigiamąjį darbą, o aš vis dar nežinojau savo kelio, tad nusprendžiau pasiimti akademines atostogas. Tuo labiau, kad tuo metu jau laukiausi ir netrukus turėjo gimti mano dukra.
Viskas taip savaime susidėliojo, o man matyt labai reikėjo tos pertraukos. Gimus dukrai aš visiškai nėriau į motinystę, ir, kaip dabar bebūtų keista, jos naujagimio fotosesijos nerengiau. Tuo metu man visi kartai buvo pirmi, buvo daug nerimo ir klausimų, o su tuo atėjo ir suvokimas kaip trumpai trunka kūdikystė.
Pasinėrusi į kasdienius rūpesčius aš nepastebėjau, kaip atėjo mano dukros pirmas gimtadienis. Sėdėjau ir negalėjau patikėti, kaip greitai pralėkė tas laikas ir kaip aš beveik nieko neprisimenu iš pačių pirmų akimirkų.
Man atrodė, kad va ką tik ji dar buvo tokia maža, trapi, o štai dabar jau taria pirmus žodžius ir žengia pirmus žingsnius. Juk per pirmus gyvenimo metus vaikas auga sparčiausiai. Tuomet supratau kaip svarbu kurti prisiminimus apie pačias pirmas mažo žmogaus akimirkas šiame pasaulyje.
Buvau mačiusi nuotraukų iš naujagimio fotosesijų ir visuomet galvodavau, kaip jie juos taip dailiai sudeda ir susuka, kaip išvis tai įmanoma. Pradėjau ieškoti mokymų. Pabaigus vienus mokymus užsiregistravau į kitus.
Taip pat pradėjau asistuoti naujagimių fotografei, stebėdavau jos darbą ir taip po truputi įgijau drąsos bei reikiamų žinių atlikti pirmą fotosesiją savarankiškai. Man pasisekė, nes tuo metu mano draugei gimė sūnus. Baisiai jaudinausi, bet tuo pačiu metu ir labai džiaugiausi, nes pagaliau pajaučiau, kad darau tai, ką noriu.
– Kuo ji skiriasi nuo įprastos meninės šeimų, vaikų fotografijos?
– Naujagimiu fotosesija skiriasi nuo įprastos šeimos ar vaikų fotografijos darbo eiga bei planavimu. Fotografuojant šeimas tu gali numatyti kiek laiko tam gali skirti, kokiomis pozomis fotografuosi žmonės ir kiek kadrų padarysi. Fotografuojant naujagimius tokio plano sudaryti neįmanoma.
Fotosesija vyksta visiškai pagal naujagimio ritmą. Jis gali užsimanyti valgyti, gali tekti jį prausti ir kartais ne po vieną kartą. Tai užtrunka. Man labai patiko kažkur nugirsta fraze, kad naujagimių fotografai dirba ir lėtai, ir greitai. Visas pasiruošimas gali tikrai užtrukti, „supozavimas“ kartais užtrunka ir iki pusvalandžio, bet fotografavimas vyksta itin greitai.
Mažyliai labai nenuspėjami. Kartais tėvai prašo vienokių ar kitokių pozų kurias pamato mano puslapyje ar tiesiog kur nors internete, bet aš niekada negaliu pasakyti, kad taip tikrai padarysime.
Man reikia susitikti su naujagimiu įvertinti jo lankstumą ir tik tada aš žinau ką galiu padaryti. Reikia nepamiršti, kad naujagimis nėra vien tik darbo įrankis ar rekvizitas, jis yra mažas žmogus. Nuo tos akimirkos, kai fotografas paima jį į savo rankas jis visiškai atsako už jo saugumą bei komfortą fotosesijos metu.
Geriau paieškoti kitokių sprendimų, nei bandyti būtinai padaryti vienokią ar kitokią pozą. Taip pat ne ką mažiau svarbus ir bendravimas su tėvais, ypatingai, su mamomis. Naujagimiai labai perima mamų emocijas bei nerimą, jų nervų sistema tiesiogiai priklauso nuo mamos, tad neatsiejama darbo dalis yra ir pasitikėjimo įgavimas. Aš stengiuosi pajausti situaciją, prisitaikyti prie žmonių ir jų būdo bei nuotaikų.
– Visi jūsų nuotraukose puslapyje „DeiDiu“ įamžinti naujagimiai atrodo tokie ramučiai, mielučiai – kaip pavyksta juos užmigdyti, nuraminti?
– Ne visada naujagimius pavyksta nuraminti ir užmigdyti iškart. Jų ramybė priklauso nuo daugelio faktorių, vienas iš svarbesnių darbų ir yra užtikrinti ir vaiko mamos pasitikėjimą bei vidinę ramybę. Tai toks lėtas ir kantrybes reikalaujantis procesas.
Man naujagimio fotografavimas yra visiška meditacija. Aš pamirštu viską aplink, juk žmonės man patiki tokį svarbų dalyką – įamžinti savo vaiko buvimą naujagimiu. Tai neapsakomas jausmas, o kaskart paėmus į rankas mažylį mane užpildo visiška ramybė ir šilumą.
Jei kalbėtume apie fiziologinius dalykus ir priežastis, kodėl naujagimiai dažniausiai fotografuojami kai miega, tai pirmosiomis savaitėmis, o kartais ir ilgiau, naujagimio akių judesiai, o taip pat ir rankyčių bei kojyčių judesiai gali būti nekoordinuoti.
Nemiegantis naujagimis daug juda, jis dar nevaldo savo galūnių pats, jį valdo refleksai. Taigi, norint, kad vaikas fotosesijos metu ramiai gulėtų tam tikroje pozoje pirmiausia jis yra užmigdomas.
Fotosesijos metu sukuriama aplinka naujagimiui primenanti buvimą įsčiose. Tam naudojami įvairūs papildomi rekvizitai ir prietaisai. Dažniausiai tai yra „balto triukšmo‘‘ kolonėlė bei šildytuvas.
Naujagimių pozos yra artimos buvimo pilve pozoms, todėl naujagimiai jaučiasi labai komfortiškai ir nusiramina.
Kartais naujagimiai nebūna labai ramūs, ypač, jei fotosesijos laikas sutampa su augimo šuoliu, tuomet jie sunkiau užmiega arba gali visai nemiegoti. Tokiu atveju geriausiai gali padėti mama, jos kalbėjimas bei buvimas šalia, dažnesnis pamaitinimas. Kartais procesas užtrunka ilgiau nei planuotą, bet rezultatas to vertas.
– Kodėl verta įamžinti pačias pirmąsias vaiko savaites?
– Vaiko buvimas naujagimiu man yra toks labai stebuklingas ir labai trumpas laikas. Šis laikas pralekia itin greitai, ir vėliau norisi prisiminti koks mažas ir trapus vaikelis buvo.
Yra tokia rekomendacija, kad naujagimius geriau fotografuoti per pirmas dvi savaites. Tai yra tas laikas kai naujagimio jutiminiai organai dar nėra labai jautrus ir jis yra paslankesnis įvairioms pozoms. Be to, vis dar yra pats mažiausias, koks tik gali būti.
Kai kuriems naujagimiams antrą gyvenimo savaite gali prasidėti pilvo diegliai. Tuomet fotosesiją atlikti gali pasidaryti itin sunku, nes tokiu laikotarpiu naujagimiai tampa itin jautrus ir neramus.
Taip pat gali prasidėti spartus augimas, vadinamas augimo šuolis, o šis procesas reikalauja labai daug naujagimio energijos, tad jis pradeda itin dažnai žįsti, nori būti ant rankų ir gali daug daugiau būdrauti.
Mano patirtis rodo, kad fotografuoti galima bet kada, tik nuo to pasirinkto fotografavimo laiko kartas gali priklausyti rezultatas. Galbūt nebus išpildytos visos pozos. Vyresni kūdikiai būna dažniau neramūs fotografuojami suvystyti į mažus kokoniukus.
Dar yra atskiros rekomendacijos neišnešiotiems naujagimiams. Kadangi jie gimsta labai maži, kartais jiems prireikia papildomos medicininės priežiūros, tad iš ligoninės yra išleidžiami jau po 14 dienų termino. Be to, ir tėvams gali prireikti laiko išmokti ir prisitaikyti prie esamos situacijos. Kas kartą stengiuosi prisitaikyti prie žmonių situacijos, bet niekada neatsisakau sukurti jiems tokius svarbius prisiminimus.
– Kiek papildomo rekvizito tam turite ir iš kur gaunate?
– Papildomo rekvizito turiu nemažai, jam susidėti turiu atskirą erdvę, nes įvairus krepšeliai, lovelės užima nemažai vietos. O kur dar mezginiai, rūbeliai ir kiti dalykai. Kadangi jau ilgą laiką dirbu važiuodama fotografuoti pas žmonės į namus teko ir pagalvoti apie didesnį automobilį.
Seniau imdavau labai daug daiktų ir didelės jų dalies net nepanaudodavau. Dabar išmokau iš anksto susiplanuoti kompozicijas ir vežuosi daug mažiau. Bet vis tiek susikraunu pilną bagažinę.
Kartais klientai juokauja, kad atrodo lyg kraustausi pas juos gyventi. Dalį rekvizito pasigaminu pati, kartais prie šio proceso prisideda mano mama arba vyras.
Mano šeimoje apskritai daug menininkų, tad aš visuomet augau tokioje kūrybiškoje aplinkoje. Man sukurti kažką su šeimos pagalbą yra daug smagiau nei tiesiog nusipirkti. Bet, žinoma, dėl laiko stokos pačiai gamintis rekvizitą laiko nėra taip daug kaip norėtųsi.
Kartais perku iš užsienio, yra specialus puslapiai kuriuose prekiaujama tik rekvizitais naujagimio fotosesijoms. Kartais apsiperku parduotuvėse, kur prekiaujama sodo ar namų prekėmis, tiesiog pritaikau tuos dalykus ar pakeičiu jų paskirtį.
Taip pat perku iš Lietuvos kūrėjų, mezgėjų bei siuvėjų. Naujagimių fotografai turi savo puslapį kuriame kartais parduoda nebenaudojamą rekvizitą, taip prisidedami ir prie vartotojiškumo mažinimo.
– Ar didelė Lietuvoje konkurencija šioje srityje?
– Manau, dabar sunku būtų rasti kryptį, kurioje konkurencijos visiškai nebūtų. Tačiau, aš manau, kad nuo žmogaus priklauso, kaip tą konkurenciją jį veikia.
Man pirmiausia naujagimio fotografija yra būdas išreikšti save ir parodyti kas man yra svarbu, kas mane jaudina, tuo pačiu prisidedant prie atsiminimo žmonėms kūrimo. Taip pat tai yra galimybė domėtis labai įvairiais dalykais, nuo naujagimių fiziologinių ir sveikatos būsenų, iki psichologijos ir bendravimo subtilybių.
Vienareikšmiškai tai yra pats mieliausias darbas, koks tik gali būti ir aš negaliu net išreikšti kiek laimės man jis duoda. Aš nejaučiu kažkokio spaudimo dėl konkurencijos, tiesiog mėgaujuosi tuom ką darau.
– Fotografuojate ne tik kūdikius, bet ir šeimas, besilaukiančias, vaikus – kuri fotografijos sritis įdomiausia?
– Aš turiu tokia nepaprastai stebuklingą galimybę stebėti žmogaus atsiradimo pasaulyje procesą bei šeimos atsiradimą. Dažnai būna taip, kad ateina besilaukianti pora, tuomet gimus mažyliui jie sugrįžta fotografuoti naujagimį, tuomet praėjus kuriam laikui žmonės man rašo, kad laukiasi antro vaiko ir vėl ateina fotografuotis.
Tas jausmas, kai tu gali prisidėti prie tokių svarbių ir vienų reikšmingiausių etapų gyvenime fiksavimo yra kažkas neapsakomo. Tad išskirti vienos konkrečios srities negalėčiau, kiekviena įamžinta akimirka yra be galo prasminga ir įdomi.
– Minėjote, kad reikia nuolat gilinti žinias – kur tai darote?
– Esu aplankiusi ne vienus naujagimio fotografavimo bei pozavimo mokymus pas įvairius tiek užsienio, tiek Lietuvoje žinomus fotografus, kurie daug metų dirba šioje srityje. Taip pat mokiausi ir internetu per įvairias platformas, kur geriausi pasaulio naujagimių fotografai dalinosi savo darbo subtilybėmis.
Stengiuosi praplėsti žinias ir kitose artimose srityse. Vieni iš tokių įsimintiniausių kursu buvo apie pirmą pagalbą naujagimiams ir kūdikiams bei jų gaivinimą. Tokius kursus rengia tiek medikai, tiek įvairūs sveikatos specialistai.
Po šių mokymų supratau, kad tos žinios man reikalingos ne tik dėl darbo specifikos, kur aš dažnai būnu tarp vaikų, bet ir todėl, kad aš pati auginu vaiką.
– Ką dirbote iki šios veiklos?
– Iki šios veiklos aš dirbau įvairius darbus. Daugiausia aptarnavimo sferoje. Tačiau tai nebuvo tas svajonių darbas, kur aš jausčiausi geriausiai. Visuomet sukosi mintis, kad tai ką veikiu dabar yra laikina.
Sunkiausias laikas turbūt buvo kuomet teko derinti samdomą darbą, motinystę ir mokslus. Atrodė, kad niekur nesusitvarkau ir nieko nespėju. Tačiau už tą laikotarpi esu labai dėkinga savo vyrui ir šeimai, nes jie visada palaikė ir skatino nemesti, siekti savo tikslo. Taigi, kaip matome dabar viskas pavyko, gal ne taip greitai kaip norėjosi, bet pavyko.
– Papasakokite apie savo vaiką – kaip sekasi su darbu suderinti jo priežiūrą?
– Galbūt man labai pasisekė, o gal čia ir požiūrio dalykas, nes mano dukra buvo pakankamai rami, ir ją nesunku buvo kuo nors sudominti, kad pabūtų vienoje vietoje. Tad kartais, kai paskaitų laikas sutapdavo su vyro darbais aš, susitarusi su dėstytojais, eidavau kartu su ją į paskaitas.
Vėliau, kai pradėjau po truputi dirbti, padėdavo seneliai ir kiti šeimos nariai Gal tas laikas buvo sunkesnis, nes Olivija dar buvo maža ir emociškai man atrodė, kad elgiuosi neteisingai. Tačiau mane labai palaikė mano šeimos nariai, už ką esu jiems be galo dėkinga. Nes tik todėl dabar ir galiu daryti tai kas mane labai džiugina.
Dabar dukra jau keletą metų lanko darželi, vasaros gale jai sueis penkeri, tad didelių sunkumų derinant savo darbą ir motinystę aš nepatiriu.
Apskritai, aš laikausi to požiūrio, kad vaikas neturėtų stabdyti tėvų siekti savo svajonių. Kai žmogus kažko labai stipriai nori jis visada ras būdų, o kai nelabai stipriai ras pasiteisinimu.
Aš stengiuosi, kad mano dukra nebūtų mano pasiteisinimas ir savo pavyzdžiu jai bandau parodyti, kad siekti savo tikslų yra svarbu bei būtina.
Žinoma, visuomet atsiradus vaikams tenka kažką paaukoti, ar sulėtinti tempą, galbūt kažką atidėti vėlesniam laikui, bet svarbu nepamiršti tų dalykų.
– Ką patartumėte tėvams, kurie norėtų gražiai nusifotografuoti kūdikėlį patys?
– Tėveliams, kurie visgi nuspręs įamžinti naujagimį patys, rekomenduoju pirmiausia nepamiršti apie saugumo. Nesistengti atkartoti internete matytų nuotraukų ir pozų.
Dažniausiai mes nerodome, kas vyksta už kadro, bet galiu jus patikinti, kad fotosesijos metu naujagimis dažnai būna prilaikomas, arba nuotraukos klijuojamos į vieną iš kelių kadrų programų pagalbą.
Mano patarimas būtų fotografuoti kasdieninias akimirkas, gaudyti emocijas ir šypsenas, kurti tikrus ir nesuvaidintus atsiminimus.
Na, o jei visgi norisi turėti stebuklingų nuotraukų su pačiu mažiausiu žmogeliuku siūlau pasisamdyti sertifikuotą naujagimių fotografą.
Daugiau Deivikos darbų - „Dei Diu photo“
