– Kaip atsitiko nelaimė?
– Nusprendžiau, kad noriu gyvenime kažko naujo ir išvykau į Rodą – saloje visą sezoną planavau darbuotis viešbutyje animatore.
Taip pradžioje ir buvo: darbo buvo be galo daug, ruošėme, repetavome miuziklus viešbučio svečiams, o po vieno iš didžiausių pasirodymų premjeros, išvykome į artimiausią miestelį su kolegomis atšvęsti.
Ilgai neužsibuvome, o parvežti atgal motoroleriu pasisiūlė pažįstamas vaikinas – jis šalia viešbučio nuomojo jachtas. Norėdamas pasirodyti prieš mane, vairuodamas jis viršijo greitį, vieną po kito lenkė automobilius iki kol vieno lenkimo metu neapskaičiavo: nespėjome aplenkti, bet jau nebepavyko ir grįžti. Rėžėmės į priekyje važiuojantį automobilį.
Koją nutraukė iškart.
– Kaip susitaikėte su tuo ir visiškai pasikeitusia ateitimi? Ar mąstėte, ką darysite, po reabilitacijos?
– Išgyvenau nemažai etapų. Pradžioje galvojau, kad tai tik sapnas ir kad viskas bus gerai. Vėliau, vis kaltindavau pasaulį, kodėl tai nutiko būtent man, kurį laiką nepriėmiau savęs kitokios, nežiūrėdavau į likusią galūnę, niekada nežiūrėdavau kaip perrišinėja mano koją, ir net nežinojau, kaip ten viskas po tvarsčiais atrodo.
Po kurio laiko nieko neliko, tik susitaikyti su tuo kokia esu ir būsiu. Buvo daugybė klausimų, kaip gyvensiu toliau: maniau, kad negalėsiu daug ko, ką darydavau įprastai, viskas pasikeis, net svarsčiau ar galėsiu vėl vairuoti, dvejojau, ar pavyks susirasti darbą. Neturėjau jokios informacijos apie žmones su tokiomis negaliomis.
– Kaip sekėsi priprasti naudotis protezu?
– Išmokti vėl vaikščioti ir naudotis protezu labai sunkus ir ilgas kelias. Po bandymų ant kojos buvo daug žaizdų, pritrinimų, tuomet tekdavo daryti pertrauką ir vėl tęsti mokytis. Pradžioje tik pratindavau koją prie spaudimo, vėliau pradėjau eiti per lygiagretes, tada su vaikštyne ir tik tada pasiremdama ramentais, lazdele galėjau bandyti vaikščioti.
Tvirtai eiti pati pradėjau tik po gerų keturių mėnesių kasdieninio mokymosi.
– Reabilitacijoje ne tik išmokote vaikščioti, bet ir sutikote vyrą, su kuriuo susilaukėte vaikelio. Ar dukra taip pat buvo vienas iš iššūkių?
– Prieš metus su vyru pasukome skirtingais keliai. Šiuo metu esame geri draugai ir Elzės tėvai. Dukra nebuvo planuotas vaikas, o kai sužinojome – ištiko šokas, kilo daug klausimų ir nerimo, nes Lietuvoje mažai informacijos. Nežinojau, kas laukia ir kam ruoštis.
– Tad kaip jautėtės per nėštumą? Ar nesunku buvo vaikščioti?
– Nėštumas buvo labai lengvas ir sklandus. Tai tikrai labai geras ir įsimintinas laikotarpis. Kadangi laukiantis keičiasi kūno apimtys, vis laukiau ryto, kai koja nebetilps į protezą. Žinant šią situaciją, turėjau prisižiūrėti mitybą, kontroliuoti skysčių kiekį, nuolat stebėti kūną.
Girdėjau tokių situacijų, kad moterys į nėštumo pabaigą važinėja neįgaliojo vežimėlyje, nes protezas tampa nebetinkamas padidėjusiom galūnėm. Man teko keisti protezą į didesnį tik patį paskutinį nėštumo mėnesį.
– Tiek jūs, tiek Elzės tėtis dėvite kojų protezus. Kaip dukra į juos reaguoja?
– Ji tik dabar pradeda suprasti, kad kitų vaikų mamos ir tėčiai neturi geležinių kojų, kaip mes. Neseniai paklausė manęs, kas nutiko mano kojai, o aš bandau paaiškinti jai suprantama kalba. O šiaip Elzė jau priprato ryte atsikėlusi kuo greičiau man paduoti protezą, nes žino kad be jo mama niekur negali eiti.
– Šiuo metu jūsų gyvenimas ne tik pasikeitė kardinaliai, bet jame atsirado ir didžiulis tikslas – sudalyvauti paralimpiadoje jodama. Kaip jūsų gyvenime atsirado žirgai?
– Tai vaikystės svajonė, kuriai tėvai neturėjo pinigų, o vėliau aš neturėjau galimybių ir laiko, bet svajonė niekur nedingo. Po nelaimės supratau, koks gyvenimas trapus ir mano svajonės gali likti neišpildytos, todėl tą pačią dieną pasikalbėjau su trenere ir pradėjau joti.
– Kiek kartų per savaitę ir kur jodinėjate?
– Šiuo metu joju tris kartus per savaitę, o vieną arba dvi dienas skiriu bendram fiziniam pasiruošimui: ištvermės ugdymui, teisingo balanso išlaikymui, raumenų stiprinimui. Tai yra taip pat labai svarbu, norint gerai pasiruošti varžyboms.
Šiuo metu jodinėju sesės žirgyne netoli Vilniaus „Raudoni vakarai“. Savo žirgo neturiu ir joju su trenerės žirgais.
– Tikslas nemenkas – ne tik dalyvauti paralimpinėse žaidynėse, bet ir tai, jog būsite pirmoji lietuvė jojikė. Kaip sekasi ruoštis?
– Paralimpinėse žaidynėse nėra konkuro rungties, ką iki šiol mokiausi dar negalvodama apie paralimpiadą. Varžomasi dailiojo jojimo rungtyje, todėl dabar tenka keisti daugybę jau esamų įpročių. Konkure svarbu nesuklysti kliūčių eiliškume ir nenumesti kliūties šokant, o dailiajame jojime yra labai daug kitų vertinimo kriterijų.
Juokauju, kad realiai reikia mokėti žirgą valdyti beveik mintimis, neužtenka tik gerai joti, varžybinėje aikštėje rezultatas bus geras tik sukūrus stiprų ryšį su savo partneriu – žirgu. Iki šiol šioje rungtyje Lietuva neturėjo atstovo, todėl labai reikalinga pagalba iš šalies siekiant suprasti ko reikia norint išvažiuoti bent į kvalifikacines varžybas.
Džiugu, kad mūsų paralimpiniui komitetui labai gelbsti broliai latviai. Jie jau turi atstovą šioje rungtyje, tad dalinasi patirtimi su mumis.
– Dar viena jūsų sritis – dekoravimo verslas. Kaip jį pradėjote ir kaip sekasi?
– Dekoravimas taip pat gimė nuo meilės žirgams. Mano sesė buvo tik pradėjusi žirgyno veiklą ir ieškojo kas fotografuotų žmones su žirgais. Aš tuo metu, kaip tik susipažinau su mergina, kuri buvo tik pradėjusi fotografuoti ir jai ją rekomendavau.
Norėjosi ne paprastų nuotraukų, todėl nusprendėme papuošti fotosesijas. Kaskart gražiai dekoruodavom aplinką ir žmonės pradėjo klausinėti kas puošė. Supratome, kad darbų pavyzdžius reikia pradėti saugoti, o žmonėms prisistatyti naujos komandos vardu. Taip gimė „deCoro“.
Dirbame jau penktą sezoną, mūsų pagrindiniai užsakovai yra jaunavedžiai, tačiau šiuo metu ne ką mažiau užsakymų gauname ir krikštynų, gimtadienių ar net įmonių vakarėlių dekoravimui.
Kadangi užsakymų tikrai nemažai ir dažnai norimos datos dubliuojasi, jau rugsėjį, duris atvers „deCoro“ švenčių studija, kurioje bus galima atšvęsti mažas, stilingas ir jaukias šventes pas mus!
– Pastebėjau, kad ir Indrės Stonkuvienės dukros gimtadienį organizavote. Kaip sekėsi?
– Jaučiamės stiprūs savo srityje, tačiau Indrės dukros gimtadienis buvo mums pakankamai neįprasta „Barbie“ tema, todėl nemažai sukome galvas dėl jos išpildymo, kad viskas atrodytų skoninga ir gražu. Rezultatas gavosi puikus, tiek Indrė, tiek mes pačios savo darbu likome patenkintos.
– Jūsų instagramo paskyra net vadinasi „Seven Heavenn“ ir ten daug kalbate apie pozityvumą, įkvepiate kitus ir atvirai pasakojate apie save – kaip žmonės reaguoja į jūsų atvirumą?
– Reakcijų būna įvairių. Dažnai sulaukiu ir padėkų, kad rodau, pasakoju ir esu atvira, taip motyvuodama kitus. Neigiamų reakcijų daugiausiai sulaukiu gatvėje. Socialiniuose tinkluose tokie žmonės tikriausiai tiesiog nežiūri, jei jiems nepatinka, o gatvėje dažniausiai nepavyksta suvaldyti reakcijų.
Tenka susidurti su išsigandusiais, pasimetusiais žvilgsniais ir net įžeidžiančiais komentarais. Į tokius, dažniausiai, nereaguoju, tiesiog suprantu, kad jei žmogus taip reaguoja net neverta kažką bandyti jam paaiškinti.
– Jūsų ne tik gyvenimas ypatigas, bet ir augintinis netradicinis – asiliukas! Kaip sugalvojote įsigyti tokį augintinį?
– Turbo, toks asilo vardas, įsigijau po traumos. Jam buvo tik 6mėnesiai, važiavome žiūrėti žirgo, o grįžome su asiliuku. Pirkau jį draugystei sau, žinau, kad jie yra vieno šeimininko gyvūnai, labai prieraišūs ir ilgaamžiai. Norėjau tikros draugystės, ją ir gavau.
Laukiantis Elzės Turbo išvežiau prižiūrėti į ekologišką ūkį ir iki šiol Turbo ten. Nuvažiuojame su dukra jo aplankyti, labai viliuosi, kad sumažėjus darbams galėsiu atsivežti jį arčiau mūsų ir galėsiu skirti jam daugiau dėmesio.