– Ar ruošėtės iš anksto motinystei ar tai buvo pakankamai spontaniškas sprendimas?
– Labai ruošėmės. Viskas užtruko gal trejus metus – pirmus, niekas neišėjo, o per kitus darėmės įvairius tyrimus. Per visą tą laikotarpį turėjau tris persileidimus, o visą mūsų kelionę pasakojau savo video įrašuose.
Paskutiniais metais svarstėme ar pasinaudoti pagalbiniu apvaisinimu, bet nusprendėme, kad man jau 43-eji, nelabai kas išeis ir paleidome šią mintį.
Neįtikėtina, bet kai buvome visiškai praradę vilti, kad kažkas gausis natūraliai, buvome susitaikę, kad nesusilauksime vaikelio, ėmiau ir natūraliai pastojau. Aišku, gal iki penkto nėštumo mėnesio labai jaudinausi, pergyvenau, bet viskas buvo gerai ir mes sūpuojame mūsų stebuklą Kamilą.
– Sutapo, kad daugiausiai nėštumo laiko praleidote karantino sąlygomis – kaip pasikeitė jūsų gyvenimo būdas laukiant mažylės?
– Labai sulėtėjo gyvenimo tempas, kas iš tikrųjų buvo itin gera. Dažnai eidavome į savo mišką, daug vaikščiodavome, o darbų prasme mažai kas ir pasikeitė – ir anksčiau dirbome iš namų.
Sakyčiau, šioje srityje veiklos net buvo daugiau, nes išaugo internetinė prekyba, grožio produktų paklausa, taip pat įrašinėjau įvairius kursus, rašiau knygą ir vysčiau veiklą socialiniuose tinkluose, kuriais pati rūpinuosi.
– Kada sužinojote lytį? Kaip reagavote?
– Iš pradžių gydytoja pasakė, kad bus berniukas. Bandėme apsisprasti su ta mintimi – man nebuvo didelio skirtumo, bet Mindaugui berniukas atrodė, kaip rimtas iššūkis, tad morališkai jau susiruošė tam procesui. O tada atlikome genetinius tyrimus ir paaiškėjo, kad pilvelyje slepiasi mergaitė (kvatoja).
– Gimdėte 43-ejų ir tai laikoma vėlyva motinyste – kuo papildomai reikėjo pasirūpinti?
– Atlikome visus genetinius rekomenduojamus tyrimus, kurie mus nuramino. Nedariau tik gliukozės tyrimo dėl gestacinio diabeto, nes man atrodė, kad gerai maitinuosi, daug judu ir tai man negresia.
– Kaip išrinkote vardą?
– Oi, vardo klausėme ir sekėjų instagrame, ir patys galvojome. Pasiūlymų buvo daug ir jau svarstėme dukrą pavadinti Ana arba Izabele. Gimus dar savaitę galvojome, bet vien tik žiūrint į jos veidelį ji mums buvo tikra Kamila, mūsų Kamilytė.
– Kaip dabar atrodo jūsų kasdienybė – su kokiais iššūkiais susidūrėte?
– Mažylei dabar trys mėnesiai ir tikrai būna visko – gerų dienų, ne tokių gerų, nes kol kas ji dar yra labai nenuspėjama ir su rutina per daug nedraugaujame. Kuo galiu pasidžiaugti, kad Kamila gerai miega ir iki 4-5 val. ryto išmiega vos vieną kartą pamaitinta.
Pamenu, kaip su pirmagime nemiegojau gal trejus metus (juokiasi). Manau, kad tai pasiekti mums padėjo kursai, kuriuos su vyru išklausėme. Susidūrus pirmosiomis dienomis su miego problemomis, nesiruošiau nemiegoti dar trejus metus, todėl nusprendžiau rasti, kas padėtų.
Sekėjos labai rekomendavo pediatrę iš JAV, kuri veda internetinius kūdikių miego kursus. Pamenu, kad buvo nepigūs – už pusnatros valandos sumokėjome gal 80 Eur, bet visa tai buvo verta! Ji labai aiškiai, išsamiai paaiškino, susakė punktus, kuriais vadovaujamės ir Kamila mokosi užmigti pati.
Pamenu, anksčiau su Ema šokinėdavau ant kamuolio, supdavau, bet, pasirodo, vaikui kaip tik visko reikia mažiau. Pradėjome Kamilą vystyti, atkūrėme gimdos sąlygas, atradome baltąjį triukšmą ir po truputį išmokėme ją pačią užmigti be verkimo. Net negalvojau, kad šioje srityje teks mokytis, bet labai džiaugiuosi tai padariusi!
– Kaip skiriasi motinystė prieš 11 metų, kai gimė Emanuelė ir dabar, gimus Kamilai?
– Labai skiriasi požiūris – anksčiau reikėjo kažkur bėgti, skubėti, o dabar vertini kiekvieną akimirką su vaiku. Man labai „faina“ ta motinystė dabar. Dar prieš pastojant galvojau, kad vyresnei bus sunkiau, bet, sakyčiau, viskas atvirkščiai – ir nėštumas lengvesnis, ir auginimas „fainesnis“, ramesnis, be streso, ir net kūnas greičiau atsistatė.
Maniau, kad tie 20 kilogramų niekad nenukris, bet po dviejų mėnesių tilpau į savo senuosius džinsus. Kaip to pasiekiau? Tikrai nieko daug nedariau – žindau Kamilą, kasdien po mišką su ja apsuku kokius 5 kilometrus ir viskas.
– Kaip pasidalijate Kamilos priežiūra?
– Kadangi abu nusistatinėjame savo darbo grafiką ir abu toliau dirbame, pasiskirstome visą priežiūra, kad būtume pailsėję vienodai. Dalijamės lygiai per pusę, nes žinau, kad jei ant manęs užgriūna daugiau buities, vaikų priežiūros, darbų, pasidarau emociškai nestabili, todėl rūpinuosi savimi.
– Kaip į vienturtės sosto nugriovimą reagavo vyresnėlė Emanuelė?
– Ji turėjo daug laiko tam pasiruošti, nes, kaip minėjau, apie vaiką pradėjome galvoti jau prieš trejus metus. Ji matė, kaip mes norime, visus persileidimus, o mes stengiamės suteikti daug vietos jos emocijoms.
Aišku, kad Ema turėjo baimių, jog nepadarytume iš jos auklytės ar kad jos vaikystė baigiasi, todėl dar besilaukdama apsilankiau pas psichologą Olegą Lapiną ir man jis labai gražiai sudėliojo, kaip reikėtų elgtis ir priminė, kad svarbiausia – jos neskubinti. Todėl net ir gimus Kamilai nepuolėme sakyti, kad dabar turi mylėti sesę, bučiuoti... Taip pat mes vis dar turime laiką kartu, daug kalbamės ir manau, kad ji savo tempu suvokia, kad sesė atėjo į šeimą.
– Vedate moterims mokymus apie moteriškumą, laimės paieškas. Kiek tai dabar svarbu?
– Aš pradėjau labai daug etapų – buvo laikas, kai domino moters, kaip deivės aspektas, praeities įtakos ir visa tai „pertraukiau“ per save. Supratau, kad geriausiai jaučiuosi, kai gyvenu paprastą žemišką gyvenimą su trupučiu dvasinio prieskonio.
Kiekviena moteris yra moteriška tiek, kiek ji turi būti ir tas moteriškumas kiekvienoje išreikštas vis kitaip. Sau esu pati moteriškiausia, kai esu savimi ir laiminga. Todėl ir moterims siūlau nesiekti šablonų, o gilintis į tai, ko nori pati, atstovėti tikrą save, nes esu laiminga tada, kai esi stipri. Aišku, mus labai dažnai varžo visuomenė.
– O ar motinystė gali užpildyti moterį, kad ji jaustųsi pilnaverte?
– Tikėtis, kad vaikas užpildys, tai labai didelė našta pačiam vaikui. Motinystė yra „faina“ patirtis ir labai graži, bet tuo pačiu ji yra sunki ir tikrai nėra skirta užpildymui savęs. Motinystė padeda išsiugdyti kantrybę, atrasti labai įvairią meilę, bet pirmiausiai moteriai reikia gero santykio su savimi, vyru ir vaikais. Yra labai daug sudėtinių dalykų, kurie padeda jaustis gerai ir kiekviena turi atrasti savo formulę.
Kai man buvo trisdešimt, labai tikėjau, kad motinystė mane užpildys – atsiras vaikas, turėsiu artimą žmogų ir bus vienas asmuo su kuriuo galėsiu eiti per gyvenimą susikibus, bus mano neišpildyta svajonė ir taps šokėja... Ir tada realybė „tekšt“ per veidą (juokiasi). Nepildo vaikai tavo svajonių – daug metų jiems tarnauji, kol jie išsilukštena, mokaisi būdamas šalia jų ir padedi jiems mokytis.
– Kokiais principais vadovaujatės augindama ir auklėdama dukras?
– Svarbiausia, kad jaustųsi saugios ir mylimos, bet taip kaip joms reikia, o ne kaip aš įsivaizduoju. Mano tikslas, padėti tapti tuo, kuo atėjo į šią žemę tapti.
Pavyzdžiui, įsivaizdavau, kad Ema bus labai disciplinuota – o ji yra tikra svajotoja, kuri skraido po kambarius, piešia, yra labai jautri ir gerai jaučia žmones. Mano pareiga tik nukreipti, padėti augti.
– Emai dabar 11-ka, jau paauglė – kaip sprendžiate namuose kylančias aistras?
– Atsisakau tikėti paauglyste. Moteris irgi keičia hormonai, tai nėštumai, tai menopauzė, tad paauglystė yra dar vienas etapas, kurio metu ji bus jautresnė, bet kad šėls – atsisakau tikėti. Mano pareiga ieškoti kelio į širdį, todėl daug šnekamės, išsiaiškiname, kad neliktų jokių nuoskaudų, visada atsiprašau, jei kas ne taip.
– Aštuonerius metus draugaujate su Mindaugu – gal kitais metais sulauksime ir žinios apie jūsų vestuves?
– Turime planų vestuvėms (šypsosi). Na, bent jau šnekame apie tai. Anksčiau sakiau, kad nenoriu santuokos, bet atėjo Kamila ir atsirado noras, kad lyg viskas būtų lyg komplektas.
Tad gal, kai baigsis karantinas, teks išbandyti tą baltą suknelę. Kai tiek metų kartu, tos vestuvės nėra kažkas „wow“, nebelieka poreikio, kad tave kažkas tave užpildytų, pasidarai pilnesnė pati iš savęs ir supranti, kad su vyru esate ne kažkokios obuolio puselės, o patys pilni obuoliai.
