Dabar besišypsanti Rasa negali atsidžiaugti sūnaus pasiekimais – kurtumo negalią turintis vaikinas kalba dvejomis kalbomis, sportuoja ir svajoja užkariauti pasaulį. Tiesa, visa tai pasiekta tik mamos atkaklumo dėka, o savo patirtimi ji dalijosi iniciatyvoje „Auginu Lietuvą“ edukacinėje platformoje.
Dešimt kartų perpiltas kraujas
„Dėl atsiradusių išskyrų nuvažiavau į ligoninę. Tada man pasakė, kad nieko tokio, paguldė stebėjimui, pastatė lašinę. Kitą dieną nubėgo vandenys ir gydytojai suskubo vaistais brandinti vaiko plaučius, bet jis taip skubėjo į susitikimą su manimi, kad reikalingos antros dozės ir nesulaukė“, – pamena Rasa.
25 savaitę gimęs mažylis buvo laikomas stipriai neišnešiotu. Po trijų dienų berniukas buvo pervežtas į neišnešiotų naujagimių reanimacijos skyrių, kur patyrė kraujo užkrėtimą, geltą, ten praleido net 51 parą ir jam dešimt kartų buvo perpiltas kraujas.
„O tada nebuvo jokios pagalbos – dabar turime telefono linijas, puslapius, asociaciją, o tada nebuvo nieko. Gydytojai pasakydavo – lauk arba pablogėjo. Tas laikas, praleistas ligoninėje, rodos, buvo sustojęs. Nežinojai ko tikėtis, kaip bus, o medicinos personalas nieko tau negali pasakyti, nes jie irgi nežino“, – atsidūsta mama.
Šiuo metu neišnešiotus vaikus auginantys tėvai gali į Neišnešiotų naujagimių asociaciją „Neišnešiotukas“, kuri pandemijos metu inicijavo Ankstukų pagalbos linijos atsiradimą, kur padeda jiems rasti atsakymus į visus kylančius klausimus.
Problemą rado sulaukus trejų
Ji pamena ir visus psichologinius etapus, kuriuos praeina kiekviena į tokią situaciją patekusi mama.
„Pirmiausi klausi – kodėl man? Tada grauži save – kokia aš bloga ir kaip gėda... Tai negėda, taip nutinka. Kodėl? O todėl. Niekas nežino. Nusiteikite, kad sulauksite patyčių šiuo klausimu, nes aš sulaukiau net iš pačių artimiausių, Tai parodo žmonių suvokimą ir intelekto lygį, bet tai mane vesdavo ieškoti galimybių“, – įsitikinusi dabar užsienyje gyvenanti moteris.
Ji šypteli, kad jeigu jai pasakydavo, kad kažko Dominykas negalės, ji ieškodavo galimybių, kaip tai pakeisti.
„Mūsų kelias sunkesnis. Sūnus iki trejų metų šnekėjo žodžiais, bet ne sakiniais. Visi man sakė, kad dėl to, jog tai berniukas, neva, tingi kalbėti. Pradėjau ieškoti atsakymų ir tada išsiaiškinome, kad jis neprigirdi, nors iš ligoninės išvažiuojant buvo patikrinta klausa ir viskas, rodos, buvo gerai. Šiandien jis turi kohiliarinį implantą ir klausos aparatą, todėl visas kelias buvo sunkesnis“, – prisimena R.Vitkutė.
Vaiko gerovė priklauso nuo mamos
Atkakli mama intenstyviai rūpinosi sūnaus ugdymu, lavinimu ir priežiūra. Ji pamena, kaip išgirdus, kad nėra vietos pasilikti papildomus metus darželyje, ieškojo sprendimų ir juos rado.
„Neišnešiotukas ar neįgalus vaikas mamoms nėra bausmė. Tai pats didžiausias projektas gyvenime. To vaiko tolimesnis gyvenimas priklauso ne nuo vaiko, mokytojų, gydytojų, bet nuo mamos. Ar tėtis bus, čia klausimas. Mes dabar turime antrą tėtį, kuris mums padeda, bet ne visi tokie laimingi. Pats lengviausias būdas – įkišti vaikui kompiuterį, o pačiai verkti kamputyje, gerti antidepresantus ir nieko nedaryti gailint savęs. Bet šis projektas priklauso tau ir to vaiko gyvenimo kokybė irgi priklauso nuo tavęs“, – įsitikinusi aktyvi mama.
Išeitis visada yra
Geriausiais draugais vienas kitą bevadinantys sūnus su mama plačiai šypsosi – mamos pastangos atsipirko su kaupu.
„Atvažiuoja manęs pasiimti iš darbo ir sako – tu mane visur vežiojai, o aš dabar tave parvešiu“, – juokiasi Rasa.
Intenstyviu vaiko ugdymu užsiėmusi moteris metė prieš tai turėtą darbą ir pati susikūrė darbo vietą, kad galėtų planuoti laiką taip, jog sūnų nuvežtų į papildomus užsiėmimus.
Ieškodama galimybių gauti geresnį išsilavinimą Dominykui ji priėmė sprendimą išsikraustyti iš Lietuvos, bet tai, kaip ji teigia, vien dėl to, kad į gimtinę grįžtų išsilavinęs žmogus.
„Gaila, kad Lietuvoje dažnai susiduriame su tokiu požiūriu, kad padarome kas priklauso ir gana. Apie patį žmogų retai pagalvojama. O čia jaučiu norą integruoti vaiką į visuomenę, užauginti jį pilnaverčiu jos nariu. Juk dėl negalėjimo gauti informacijos jam patogiu būdu, vaikas negali įstoti mokytis toliau į universitetą ar kolegiją. Tada ieškosi darbo, bet be išsilavinimo turi dirbti prasčiausius darbus. Toks užburtas ratas“, – įsitikinusi R.Vitkutė.
Plačiai besišypsodama moteris pabrėžia, kad ir jos gyvenime buvo sunkių periodų, juodų dienų, bet ji visada žinojo, kad jos užduotis yra pasirūpinti sūnumi.
„Galėjau gailėti savęs, kad mano sūnus turi klausos sutrikimą, bet geriau nusprendžiau padaryti didžiausią gyvenimo projektą įrodžius, kad jis gali būti išsilavinęs, pilnavertis narys, kalbantis dviem kalbomis. Tai yra jūsų požiūris į situaciją. Todėl tikiuosi, kad ta mama, kuri verkia kamputyje atsikels, išsiplaus galvą ir sakys – aš turiu ieškoti išeities iš situacijos, nes išeitis visada yra“, – įkvepia Rasa.
Asociacija „Neišnešiotukas“ pandemijos laikotarpiu inicijavo Ankstukų pagalbos liniją (+370 612 03 800), kur paramos ir pagalbos gali sulaukti šeimos, susilaukusios neišnešioto naujagimio. Išklausyti yra pasiruošę savanoriai, o esant poreikiui galima pasikalbėti su medicinos psichologe, dirbančia su ankstukų tėvais ir artimaisiais.
