– Ar Luknė planuotas vaikas? Kaip jautėtės pamačiusi nėštumo teste dvi juosteles?
– Tai buvo lauktas, išlauktas ir ilgai planuotas vaikas. Padovanojome jos tėčiui dovaną – kelios dienos po jo gimtadienio sužinojau, kad laukiuosi, padariau atvirutę ir įdėjau testą.
– Pralėkė ar prailgo tie devyni nėštumo mėnesiai?
– Prailgo. Aš buvau iš tų laimingųjų, kurias pykino turbūt visą nėštumo laikotarpį. Nueini pas gydytoją 12-kos savaičių ir ji sako, kad jei nepraėjo – tai 14-kos tikrai praeis. Tada 16-kos, 18-kos ir taip ilgai ilgai. Aišku, nebuvau apsikabinusi klozeto, kas buvo geroji dalis, bet buvo labai labai bloga. Pamenu, kad tais metais buvo žiauriai karšta vasara, man taip bloga, sėdžiu darbe, o po susitikimo vadovas klausia, kas man yra, gal aš ant jo pykstu, kad esu tokia nelaiminga, o man taip negera, kad galvoju, kaip ištverti nenukritus.
– O kaip su gimdymu – ruošeisi, bijojai?
– Paryčiais, pusę šešių, man kažkaip sudūrė šoną, aš atsistojau ir supratau, kad nubėgo vandenys. Žadinu vyrą ir pasakiau, kad praneštų, jog neateis į darbą. Jis nustebo kas yra, o aš taip ramiai „Viskas gerai, gimdau. Nesijaudink, sakė pirmą kartą neskubėti, aš einu į dušą, tu ramiai ruoškis“. Dar paprašiau parsiųsti programėlę, kuri sąrėmius skaičiuoja.
Prausiuosi duše, žymiu tuos sąrėmius ir programa jau rašo „Tai jau tikras gimdymas, turite važiuoti į ligoninę“. Aš dar duše, šešta ryto, viskas man gerai, dar žymiu sąrėmius ir jau man rašo: „Dėmesio, jūsų privalote važiuoti į ligoninę“. Supratau, kad reikia paskubėti.
Išvažiuojame, mieste kamščiai, tai gimdymo namų registratūroje buvome po septintos. Sesutei sakau, kad tuoj gimdysiu. Ji paklausė kelintas gimdymas, kada nubėgo vandenys ir juokiasi „Visos jūs čia sakot, kad gimdot“. Nusiuntė į gimdyklą, nuėjau ten pati, ateina gydytojas ir tuomet suprantu, kad man tikrai skauda, paprašau vaistų. Jis pasižiūrėjo ir šypteli, kad jau per vėlu epidūrui, tuo pagimdysiu. Taip ir buvo, vos spėjo jie susiruošti, kai jau išgirdau, kad vaikas verkia. Labai skubėjo panelė.
– Tai mitas, kad pirmas gimdymas truks ilgai, skausmingai, užtruksite – sugriuvo?
– Man sakė, kad kitą kartą, kai ruošiuosi gimdyti antrą vaiką, devintą mėnesį verta nuomotis butą šalia gimdymo namų, nes galiu ir nespėt.
– Mamos ironizuoja, kad netinkamesnio termino nei motinystės atostogos nėra. Kaip jums prabėgo šis laikotarpis?
– Pirmas mėnuo lyg šaltas dušas – nesupranti, kas vyksta, kur tu esi. Hormonai taip veikė, kad po savaitės tris dienas nuolat verkiau. Viskas buvo gerai, bet žiūri į vaiką ir bliauni, kaip kokia panda. O šiaip, tikrai sunku – vaikas verkia, o tu nesupranti, ko jis nori, ką daryt Apie žindymą išvis tyliu... Pirmas mėnesis, kurį visi nutyli, yra pagrindinis, į kurį reikėtų kreipti dėmesį. Pagimdei vaiką, visas dėmesys į jį, o mama? O mamos kaip ir nebereikia.
O visi tie metai irgi ne tokie, kaip įsivaizdavau. Maniau, kad galėsiu anksčiau pradėti dirbti, skaitysiu knygas, gersiu kavą, vaikščiosiu į ilgus pasivaikščiojimus su vežimėliu, važinėsim į parką. Spėkite, ar šis vaikas sėdėjo automobilinėje kėdutėje? Aišku, kad ne. Ar važinėjo vežimėlyje? Aišku, kad ne. Tų lūkesčių gali turėti kokių tik nori, bet direktorė padiktuoja, kaip jai norisi.
– Šiandien kalbame, apie motinystės mitus – ko tikėjaisi, ir kaip buvo. Tai kas iš tiesų pasitvirtino, o kas ne?
– Daug tų aprašymų, kaip tu norėtum, kad būtų. Bent jau mūsų Luknei nė vieno patarimo, kuris buvo tose skaitytose knygose negaliu pritaikyti. Jeigu tik kas nors man būtų pasakęs, kad visi vaikai tokie skirtingi, man būtų buvę daug lengviau ir būčiau daug dalykų prašokusi, nes jei tinka vienam, nebūtinai tiks kitam.
Pradedant nuo patarimo: žindykite vaiką dešimt minučių, tada dar perskaitau Gina Ford knygą apie kūdikio dienotvarkę ir planuoju, kaip mes čia pagal rutiną migdysime. Pažindau dešimt minučių, reikia nešti miegoti, nes taip rašė knygoje, bet ji vis dar žinda. Tai visas grafikas eina velniop! Viskas, ką mes darome – griūna. Po mėnesio laiko paaiškėja, kad būtent šiam vaikui pavalgyti reikia tiesiog ne dešimties minučių bet mažiausiai pusvalandžio ar net valandos.
Ji visiškai nesėdėjo autobilinėje kėdutėje. Bandėme važiuoti jos pietų miego laiku, tada paaiškėjo, kad tas keturių mėnesių kleckas gali nemiegoti penkias valandas, jei ji yra automobilinėje kėdutėje, nes jai tiesiog taip netinka.
Vežimėlis, lygiai taip pat – ji nėra ten miegojusi, o po dvidešimt minučių sėdėjimo jame pradeda cypti.
Supratau, kad jei yra vadovėlyje aprašytas kūdikis ir mūsų kūdikis, nerasi nė vieno sutapimo. Aš sakau, kad čia mūsų kūdikis, bet galvoju, kad pakalbinus kiekvieną mamą, ji pasakytų tą patį. Nesu girdėjusi nė vienos, kuri perskaitė knygas ir viskas sutapo. Mistinis dalykas ta motinystė – visi rašo, neva duoda atsakymus, bet nežinau ar jie kam nors tinka.
– Kas buvo sunkiausia per praėjusius metus kai žiūri atgal?
– Žindymo pradžia. Man buvo kažkoks kosmosas. Pradžioje sunku buvo nemiegoti, bet paskui pripranti. Neseniai supratau, kad per šiuos pastaruosius metus nesu išmiegojusi visos nakties. Jei atsikelti du ar tris kartus, tai jau puiku. Tai gal šis dalykas mane labiausiai nustebino, nes esu iš tų žmonių, kuriems reikia kokybiško 8 valandų miego. Jei neišsimiegojau, man blogai. Po šių metų supratau, kad miegas tik silpniems.
– Ar tiesa, kad moterys susilaukusios vaikų „sumamėje“ ir gali kalbėtis tik apie vaikų sauskelnių turinį? Ar nepametėte savęs?
– Pačioje pradžioje bandžiau save pamesti. Tada tai supratau ir nusprendžiau, kad to negalima daryti, taip atsirado daug dalykų paraleliai, ką pradėjau veikti.
Aš tiek papildomų savo specialybės kursų nesu pabaigus ar perklausius dar net neturėdama dukros. Reikėjo matyti tą mano susiėmimą, kai pradėjau klausyti pirmo specialybinio kurso: atsisėdau dešimtą vakaro užmigdžius Luknę, sėdžiu, klausau ir tokia išsišiepusi, tokie laiminga! Net vyras klausė, kas vyksta. Sakau, tu neįsivaizduoji, kaip pasiilgau darbinių sąvokų!
Supratau, kad jei nori – viskam gali atrasti laiko. Vaikui miegant, vaikui žaidžiant – aš neretai pasileidžiu tinklalaidę ar laidą, kad fone eitų ir tiesiog klausausi. Kadangi ji vežime negulėjo, eidavau su nešiokle pasivaikščioti, pasileidusi kažką per ausines.
Norint savęs nepamesti reikia dirbti su savimi ir turėti prioritetus, ko tu nori. Ar švarios virtuvės ir nuvalytų dulkių, ar paskaityti knygą, ar pamegzti, padaryti, kas tau patinka. Visko turėti negali.
