– Žinau, kad jūsų vaikai jau eina į mokyklą, bet kaip sekėsi tuomet, kai visi trys buvote užsidarę namuose?
– Mūsų mokykla labai aiškiai apibrėžė visas gaires – vaikai turi mokytis savarankiškumo, atsakomybės, o mamos neturi sėdėti šalia ir kontroliuoti, kokį puslapį atsiversti ar ką padaryti namų darbams. Kiek įmanoma, būdavau šalia, bet per daug į patį mokymąsi nesikišdavau.
Pati negaliu patikėti, kad Tėja baigia ketvirtą klasę, Amilis baigs pirmą klasę – jaučiuosi tokia jauna mama, o vaikai tokie dideli ir savarankiški pasidarę! Rytais pažadinu ir jie patys susiruošia, pusryčius pasigamina ir dar mamą jais palepina. Tai visai gerai gyvenu.
– Mažai kas patikėtų, bet esate griežta mama. Tiesa?
– Taip, esu griežta. Va ir dabar, prieš interviu praeidama prie dukros kambarį spėjau pareguliuoti, kokia tvarka kambaryje. Vaikus mes mylime besąlygiškai, bet tuos atsakomybės įgūdžius jiems reikia ugdyti. Nori nenori privalai mokinti gyventi elementariose smulkmenose – pavalgius nusinešti lėkštę į kriauklę, po žaidimų susitvarkyti ką sukuitei.
Gal klystu ir kartais karštakošiškai elgiuosi, bet manęs niekas nemokino, kaip būti mama, todėl turiu savitą supratimą, kaip tie vaikai turėtų augti, ugdytis, tuo ir vadovaujuosi. Kaip mane tėvai augino, stengiuosi panašiai savo vaikus auginti.
– Vieni tėvai elgiasi priešingai nei buvo auginami, o kiti vadovaujasi iš šeimos atsineštais principais. Kuris variantas pas jus?
– Negaliu pasakyti, kad antras variantas, gal kombinuotas. Mes, mamos, visos auginame tuos vaikus vadovaudamosis savo nuomone ir intuicija. Dažniausiai atsisakome tų auklėjimo principų, kurie mums nepatiko vaikystėje, kaip mus tėvai auklėjo. Be to, pats gyvenimas pasikeitė, ne tik požiūris į vaikų auginimą, bet ir pasaulis patobulėjęs.
Ta psichologinė vaikų analizė dabar labai aprašyta – mėgstu pasivadovauti profesionalų nuomone, todėl nepraleidžiu straipsnių apie vaikų auklėjimą, psichologiją. Dabar mes daugiau gilinamės į vaikus. Prisiminkite, kai mes augome – raktas po kaklu, eik į lauką, grįžti, kiaušinį išsikepei ir lauki tėvelių. Dabar laikai kiti ir auklėjimas natūraliai gaunasi kitoks.
– Kaip motinystė jus pakeitė?
– Pakeitė ir labai stipriai – pasidariau atsakingesnė, ramesnė. Tas besąlygiškos meilės jausmas padarė mane tokią gilesnę, turiu daugiau atjautos ir supratimo, apskritai vertybiniu klausimu pasikeičiau.
– Kokiais principais vadovaudamasi augini vaikus? Ką svarbu išauginti vaikuose?
– Griežtų gairių ko aš noriu iš jų, ką noriu išugdyti – neturiu ir net nenoriu įsivaizduoti, nes dažniausiai kai susidarome kriterijus ir tikslus, bandome savo neįgyvendintas svajones perteikti vaikams, atsitikus ne taip, nusiviliame ir pradedame save kaip tėvus nuvertinti. Manau, kad vaikams reikia duoti laisvę ir lengvai nukreipti jiems nejaučiant, kaip tai vyksta.
– Kiek vaikai bendrauja su savo tėčiu?
– Bendrauja ir labai daug, tuo labai džiaugiuosi. Šiuo momentu sūnus pas tėtį, dukra pas mane, būna atvirkščiai, arba abu pas tėtį, abu pas mane. Kad ir gyvename skyriumi, esame įsitikinę, kad vaikai neturėtų būti dalinami pagal tvarkaraštį ir draskomasi dėl savaitgalių. Yra laisvas grafikas, o ir vaikai patys dideli, parodo iniciatyvą ar norą važiuoti pas tėtį ar būti pas mamą. Mes šiuo klausimu jų neribojame, kad jie nejaustų diskomforto. Tėvų nesutarimai vaikų klausimu eina į antrą planą.
– Kaip vaikams aiškinote, kai skyrėtės?
– Daug kalbėjomės, bet kalbėtis yra viena, bet pavyzdžiu rodyti yra kas kita. Vaikams skyrybos kelia baimę, nes nežino, kaip bus, pasikeičia rutina ir sudreba jų saugumo zona. Natūraliai gaunasi, kad vaikas būna pasimetęs, irzlus. Mes pasikalbėjome su vaikais, kad tėvelis su mamyte pradės gyventi atskirai, bet jūs turėsite tiek tėtį, tiek mamą, turėsite dvejus namus, niekas nepasikeis, tik tėvai negyvens kartu. Pradžioje buvo sunku suvokti, bet gyvendami suprato, kad viskas normalu ir gerai.
– Kartais smagu turėti du kambarius ir dvigubai dovanų?
– Jiems smagu ir kartais mėgsta, prisipažinsiu, pamanipuliuoti. Kartais su sūnumi sėdime ruošiame pamokas, aš supykstu, liepiu dabar daryti namų darbus, o jis sako – skambinsiu tėčiui. Mes su tėčiu susitariame, kad pareigos yra pirmiau, jog nebūtų manipuliacinės erdvės. Kartu su vaikais mokomės, kaip išspręsti tam tikrus niuansus gyvenant skyriui. Tikiuosi, kad kol kas mums neblogai sekasi, kaip bus toliau – nežinau.
Prisipažinsiu, kad išsiskyrusių tėvų pliusas tas, kad tiek tėtis, tiek mama gali pailsėti nuo savo vaikų, nes tai labai svarbu, ypač pandemijos metu, kai vaikai ištisai su mumis. Mes žmonės, irgi pavargstame, aš irgi pavargstu, kartais atrodo, kad nebegaliu, nebeturiu kantrybės, todėl kartais labai džiaugiuosi, kai vaikai būna pas tėtį ir aš nesuku sau galvos. Vaikai turi ir tėtį, ir mamą, nesu iš tų kur savinasi ir draudžia keliauti, būti. Kartais pasidžiaugiu, kad turiu laiko sau, pailsėti ir kai jie grįžta galiu būti atsidavusia mama, nepavargusia ir nepikta.
– O ką patartumėte kitoms moterims, kurios svarsto skirtis dėl įvairių priežasčių, bet bijo?
– Jei mama nelaiminga, tai ir vaikai nelaimingi. Jei jaučiamas namuose diskomfortas, manau, kad nereikėtų draskytis ir leisti vaikams mamą matyti nuolat nelaimingą, verkiančią. Tada geriau imtis sprendimų ir gyventi laimingai. Aišku, mes moterys dažnai save nuvertiname, pradedame galvoti apie realius dalykus.
Psichologiniai dalykai yra viena, vėliau su jais susigyvename, bet yra tokie dalykai, kaip finansai, darbai, baimė ar suspėsi viena nuvežti, pasiimti, juos išlaikyti, ar pajamos stabilios ir kur reikės gyventi. Čia esminiai dalykai, kuriuos moterys dažnai užduoda ir tai dažniausiai jas stabdo.
– Atvirai pasakius, buvo sunku įsivaizduoti, kad taip pasinersite į motinystę!
– Kai pradėjau lauktis Tėjos, sceninę karjerą sustabdžiau gal trečią nėštumo mėnesį. Pagimdžiusi dukrą sakiau, kad nebegrįšiu į sceną visai, nes noriu auginti vaikus. Norėjau būti pati geriausia mama savo vaikams, kokia tik gali būti. Niekada nepirkau jokių tyrelių, košyčių – viską visada dariau pati: viriau ant garų, tryniau daržoves. Labai džiaugiuosi, kad nepraleidau nė vieno jų. gyvenimo momento – nei pirmo žingsnio, pirmo dantuko. Man tas labai svarbu – vaikai labai greitai auga ir nematyti savo kūdikėlio raidos būtų buvę liūdna.
– Kokia bus jūsų vasara ?
– Planuojame, kad kai tik bus įmanoma, grįšiu į darbus, koncertus. Vasarą suplanuodama labai daug koncertų, vakarėlių, vestuvių, krikštynų... Kaupiame visas jėgas, laukiame.
Su vaikais turime tradiciją kasmet leistis į kelionę kokioje nors užsienio šalyje – nuskrendame, išsinuomojame automobilį ir keliaujame. Praėjusiais metais nepavyko, tikiuosi, kad šiais pavyks.
