Mama Gintarė apie elgesio pasekmes vaikams: geriau jiems rinkti šunų išmatas nei uždrausti internetą

Kaip dviejų nuostabiausių, gražiausių, geriausių ir visokių kitokių „-iausių“ berniukų mama, galiu atsakingai pasakyti – kasdienis rūpestis dėl vaikų auklėjimo kelia ir didžiulį galvos skausmą, ir atsakomybę. O kaip kitaip išlaviruoti tarp „per smarkiai“ ir „gal mažokai“? Kaip žinoti, kad būtent mano auklėjimo metodas atves juos į laimingą ir pilnavertį suaugusiojo gyvenimą,? Ką padaryti, kad jis būtų padorus ir geras žmogus, ir dar mums su vyru gėdos nedarys? Atsakymas, manau, labai aiškus – niekaip. Niekaip to sužinoti neįmanoma, tačiau tai anaiptol nereiškia, kad nereikia bandyti.

Mama Gintarė dalijasi patirtimi, kaip sekasi su sūnumis sutarti dėl tam tikrų įpročių.<br>„Canva“ nuotr.
Mama Gintarė dalijasi patirtimi, kaip sekasi su sūnumis sutarti dėl tam tikrų įpročių.<br>„Canva“ nuotr.
Mama Gintarė dalijasi patirtimi, kaip sekasi su sūnumis sutarti dėl tam tikrų įpročių.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Mama Gintarė dalijasi patirtimi, kaip sekasi su sūnumis sutarti dėl tam tikrų įpročių.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Daugiau nuotraukų (2)

Gintarė Rožėnė

Nov 13, 2022, 4:38 PM

Pasekmės būtinos vaiko gyvenime

Psichologų atlikti tyrimai (labai mėgstu jais remtis, nes tada ir išvados atrodo svaresnės, ir aš labiau svarbi) byloja, kad aiški struktūra, kuria galėtų vadovautis, ir tam tikra rutina vaikui yra savotiškas saugumo uostas. O kad saugumas mūsų atžaloms yra labai reikalingas, matyt, klausimų nekyla niekam.

Taigi, mes šeimoje, o tiksliau – mano vyras (nes berniukų auklėjimas irgi, anot tų pačių psichologų, yra išimtinai tėčių reikalas) ėmėsi taikyti pasekmėmis grįstą metodą. Esmė tokia: su vaiku tėvai aptaria (jei reikia, susirašo raštu) jo pareigas ir prievoles. Tas, kurias vaikai žino geriau nei du kart du, bet visada – be jokių išimčių, visada – pamiršta. Atsikėlus pasikloti lovą, išsivalyti dantis, apsirengti... Na, gerai, šito dažniausiai nepamiršta, bet visos kitos smulkmenos, tokios kaip namų darbų atlikimas, nepiktnaudžiavimas kompiuteriniais prietaisais ir panašūs, išlekia iš galvos šviesos greičiu. Tad vyras vyresnėliui sudarė išsamų, gyvenimiškais faktais pagrįstą planą ir tikėjosi, kad trylikos sulaukęs jaunuolis vadovausis.

Bet trylikametis smulkiai sudarytu planu vadovautis negebėjo – pamiršdavo jį iš viso turintis. O septynmečiui tokio plano, žinoma, nesudarinėjome, bandėme tartis žodžiu, bet jis viską priėmė tik pinigais. Tikrąja to žodžio prasme – norint, kad jis kažką padarytų, tekdavo nupirkti robloksinių pinigų.

Pasitarėme su vyru, jis paieškojo informacijos, išklausė kelias paskaitas ir nutarė taikyti pasekmėmis paremtą principą. Su vyresnėliu aptarė, kas per savaitę turi būti padaryta. Kaip, kada ir kiek, ko jis daro – nesvarbu, svarbu galutinis rezultatas – visuomet švarus, tvarkingai apsirengęs (ar jūsų vaikas irgi turi fobiją senų sunešiotų kojinių išmetimui ir tampo jas tol, kol pėda pradeda jausti grindis, o tada tampo dar įnirtingiau?), atlikęs namų darbus bei kitas iš anksto aptartas pareigas.

Jei iš anksto aptarti ir jam žinomi darbai neatliekami – laukia pasekmė. Pavyzdžiui, surinkti visų gatvės šunų kakučius – pirštinės ir maišelis į rankas ir pirmyn! Pasekmė neturi būti nei lengva, nei maloni, vaikas turi būti pats suinteresuotas jos nesulaukti. Ir šis metodas pasiteisino! O svarbiausia, jei būdavo, visgi, sulaukiama pasėkmių – nekildavo jokių pykčių, nes juk viskas susitarta ir susiderinta iš anksto. Jokių spontaniškų bausmių nėra ir tai vienas didžiausių šio metodo privalumų.

Spontaninės bausmės tolygu avarijai

Kas yra spontaninės bausmės? Aš jas lyginu su automobilio avarija – atsitiko staigiai, nenumatytai ir pasekmės gali būti labai skaudžios. Gyvas pavyzdys – mano ir tuo metu dar šešiamečio jaunėlio ginčas. Jis padarė kažką, ką aš įvertinau neigiamai ir uždraudžiau jam internetą. Šis supyko ir atsikirto. Aš supykau ir bausmę pratęsiau. Mažasis jau visai įsiaudrino (kaip ir aš, beje) ir pareiškė, kad aš blogiausia mama. Na, man neliko nieko kito, kaip tik jam, savo netinkamu elgesiu, įrodyti, jog jis teisus ir uždrausti...

Nebesugalvojau ką galiu jam uždrausti ir ačiūdie, čia įsikišo mano vyras, kiekvieną mūsų gražiai išsiuntęs pasedėti ant nusiraminimo kėdučių. Kai jau nuoskaudos buvo pamirštos ir namuose karo vėliavos nuleistos, jis paaiškino kuo skiriasi pasekmė nuo spontaninės bausmės. Apie avariją jau žinome, o pasekmė mūsų, suaugusiųjų, gyenime prilygsta ramiam važiavimui automobiliu, kai staiga užsidega raudona lemputė, informuojanti, jog greitai baigsis kuras. Ką mes tuomet darome? Taip, įsipilame kuro, nes žinome kokios bus pasekmės jei to nepadarysime – po kurio laiko automobilis tiesiog sustos ir mums teks spęsti daug problemų, kurių tikrai galėjome išvengti. Taip ir vaikas – jei jis žino, kad susitarimų nesilaikymą lydės ne itin maloni pasekmė, jis stengsis atlikti savo pareigas. Tuo tarpu spontaniška bausmė priveda iki konflikto abi puses.

Tarpusavio ryšį būtina nuolat stiprinti

Be jokios abejonės, geriausia apsieiti be bausmių, tačiau mūsų gyvenimas toks jau kartais yra – bėgame, skubame ir ne visada sustojame išklausyti savo vaikų, jų norų ir svajonių, kurias būtina skatinti ir palaikyti. Tad čia tenka ieškoti aukso viduriuko.

Arba daryti tai, ką tėvai (beje, tai irgi mokslininkų pateikiama informacija) retai daro. Tėvai retai skiria savo vaikams laiko, na, to tokio tyro, gryno – kai visi išmanieji prietaisai padėti į šoną, o šeima gyvena vieni kitų poreikiais, žaidžia, kvailioja. O veltui – tokie atokvėpiai ne tik sustiprina šeimą, ne tik padeda mums, tėvams, išgirsti kuo gyvena mūsų vaikai, bet ir sulipdo mus nematomais klijais, kuria tarpusavio ryšį.

Tiesą pasakius, kadangi iš patirties žinau, kaip sunku su savimi susitarti tokio laiko šeimai skirti, labai mėgstu išnaudoti kitų žmonių jau sugalvotus dalykus. Šį kartą jaučiu, kad mums visiems jau reikia pakeisti aplinką ir truputėlį pabūti gamtoje – gal lis lietus, bus dar smagiau! Tad visa mūsų šeimyna važiuoja į Šeimos žygį „Auksinėje girioje“, kurį rengia mūsų šeimos mentoriai – tikrai labai protinga, keturis vaikus užgyvenusi (Dievaži, turbūt auksinė jų abiejų kantrybė!) pora – Jurga ir Mindaugas Vidugiriai. O kai jau kažką rengia jie, aš žinau – žaidimai, kvailiojimai ir bendrystė – garantuoti.

Kodėl tokie žygiai gerai? Nes vėjas prapučia galvas, telefonus savanoriškai padedame į specialią, tam skirtą dėžutę ir laiką leidžiame čia ir dabar. Po tokio laiko daug lengviau grįžti į kasdienybę ir laviruoti tarp staigios automobilio avarijos bei apgalvoto kuro užsipylimo.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.